Profesorių teigimu, kompanija, kurios pelno rodikliai tvirti, o akcijų kaina maža, greičiausiai yra nuvertinta.
Jų 1934-aisiais išleista knyga „Saugumo analizė“ tapo visų investuototojų į vertę biblija. Warrenas E.Buffettas šeštajame dešimtmetyje klausėsi B.Grahamo paskaitų Kolumbijos verslo mokykloje ir, trumpai padirbėjęs B.Grahamo investicijų firmoje, nusprendė savarankiškai pritaikyti teorijas praktiškai. W.Buffetto uždirbti milijardai dabar yra dalis profesoriaus palikto milžiniško palikimo.
Vis dėlto kažkaip viena svarbiausių idėjų, kaip analizuoti akcijų rinkas, buvo beveik visiškai užmiršta. Ši idėja iš esmės primena kreipti dėmesį į ilgalaikes tendencijas ir nepasiduoti akimirkai. Nelaimei, pritaikius šią mintį šiandieninei akcijų rinkai, išvados apie tai, kas dabar vyksta, dar labiau kelia nerimą.
Dauguma Volstryto analitikų, žinoma, tvirtina, kad nėra dėl ko nerimauti, nebent tik išskyrus nekilnojamojo turto paskolų sektorių. Analitikai, bandydami nuraminti investuotojus po jų pastarosios sumaišties, įrodinėjo, kad šiuo metu akcijų kainos nėra labai didelės. Jie rėmėsi standartiniu rinkos rodikliu: kainos ir uždarbio santykiu (arba P/E koeficientu).
Iš pirmo žvilgsnio panašu, kad profesoriai būtų tuo patenkinti. Koeficientas, jo dažniausiu skaičiavimo metodu, lygus kompanijos akcijos kainai, padalytai iš per pastaruosius 12 mėnesių uždirbo pelno, kuris tenka vienai kompanijos akcijai. Nesigilinant į matematiką, užtenka prisiminti, kad P/E koeficientas parodo, kiek kainuoja akcija, palyginti su kompanijos pelningumu. Kuo rodiklis didesnis, tuo brangesnė akcija – ir tuo stipresnis argumentas, kad ateityje kainos kris.
Šiuo metu “S&P 500” indekso akcijų vidutinis P/E koeficientas yra maždaug 16,5 – istoriniais standartais, tai normalu. Nuo Antrojo pasaulinio karo vidutinis P/E koeficientas buvo 16,1. Na, o per trečiojo ir dešimtojo XX amžiaus dešimtmečių akcijų burbulo sprogimus jis viršijo 40. Taigi Volstryto ekspertų guodžiančių tvirtinimų esmė tokia, kad nepaisant to, jog netvarka su nekilnojamojo turto paskolomis veda į visuotinį palūkanų augimą, to žala ilgai netruks, nes akcijų kainos neturi kur kristi.Išties ir B.Grahamui bei D.Doddui koeficientas P/E buvo labai svarbus rodiklis, bet jie nesutiktų su dabartine jo skaičiavimo metodika. Patardami investuotojams domėtis praeitimi, jie taip pat perspėjo pernelyg nepasitikėti nesena praeitimi. Profesoriai suprato, kad dviejų mėnesių ar netgi metų finansiniai duomenys gali suklaidinti. Jie atskleidžia ekonomikos padėtį kuriuo nors momentu, o ne ilgalaikę kompanijos perspektyvą.
Taigi profesoriai teigė, kad P/E koeficientą reikėtų skaičiuoti ne remiantis metų uždarbiu, o pelnu, uždirbtu per „ne mažiau kaip penkerius metus, o dar geriau – per septynerius ar dešimt“.
Šį patarimą visi beveik užmiršo. Rinkti dešimtmečio senumo duomenis gali užimti daug laiko, be to, atrodo keista knaisiotis taip giliai praeityje, kai stengiesi numatyti ateities pajamas.
Vis dėlto bent du ekonomistai prisiminė patarimą. Jau seniai Johnas Y.Cambellas ir Robertas J.Shilleris skaičiuoja ilgojo laikotarpio P/E koeficientą. Kai 1996-aisiais jie buvo pakviesti daryti pristatymo JAV Federalinio rezervo pirmininkui Alanui Greenspanui, pasinaudojo savo statistika, kad parodytų, jog vertybiniai popieriai buvo labai pervertinti.
Po kelių dienų A.Greenspanas sukėlė trumpalaikį pasaulinį akcijų išpardavimą, garsiai pasvarstęs, ar „iracionalus gyvybingumas“ neužkrėtė rinkų. 2000-aisiais, netrukus po to, kai rinkos iš tikrųjų apmirė, R.Shilleris išleido knygą, kurios pavadinimui panaudojo A.Greenspano frazę.
Šiandien Grahamo-Doddo metodas piešia vaizdą, kuris labai skiriasi nuo to, kurį siūlo Volstrytas. Remiantis pastarųjų dešimties metų vidutiniu pelnu, P/E koeficientas pastaruoju metu kybo virš 27. Jis aukštesnis, nei kada nors buvo per pastaruosius šimtą trisdešimt metų ir pranoksta netgi trečiojo ir dešimtojo dešimtmečių burbulus. Kitaip tariant, praėjusio dešimtmečio biržų pagreitis buvo toks didelis, kad rinka dar iki šiol nuo juo visiškai neatsigavo.
Žinoma, šis vienas statistinis rodiklis dar nereiškia, kad neišvengiamai gresia „meškų rinka“. Tačiau jis neabejotinai leidžia geriau apsvarstyti vertybinių popierių padėtį.
Per paskutinius kelerius metus bendras kompanijų pelnas gerokai išaugo. Viso pasaulio ekonomikos augo, naujosios technologijos didino gamybos našumą, o dėl kai kurių priežasčių – tarp kurių svarbiausios globalizacija ir automatizacija – darbininkai negalėjo prašyti didesnių atlyginimų.
Prekybos departamento duomenimis, vien nuo 2003 iki 2006 metų kompanijų pelnas, atsižvelgiant į infliaciją, išaugo daugiau nei 30 procentų. Dėl šitokio staigaus pelno augimo įprastai skaičiuojamas P/E koeficientas liko palyginti žemas.
Žvelgiant į ateitį, viena mūsų laukiančių galimybių yra ta, kad šis bumas tęsis. Tokiu atveju Grahamo-Doddo P/E koeficientas nelabai ir svarbus. Jis atspindi padėtį, kuri jau nebeegzistuoja, o akcijos per ateinančius metus gali klestėti.
Yra ir kita galimybė, kad bumas pasirodys trumpalaikis. Galbūt didesnis produktyvumas greitai išseks (kai kurios aplinkybės verčia manyti, kad tai jau vyksta). Arba galbūt pagrindinės pasaulio ekonomikos per ateinančius kelerius metus smuks. Jei atsitiktų kažkas panašaus, akcijų kainos gali netikėtai pasirodyti labai išpūstos.
Ilguoju laikotarpiu vertybinių popierių rinka ir toliau neabejotinai išliks gera vieta investuoti. Tačiau panašu, kad kitais metais stovėsime ant kur kas silpnesnio pamato, nei kad ramina Volstrytas. Daugelis investuotojų investuoja, nes mano, kad ekonomika įžengė į naują greito pelno augimo erą. Bet investicijos, kurios priklauso nuo žodžių „nauja era“, paprastai daug gero neduoda.
Jos tik prisideda prie rinkos – iš naujo suvokiančios šių žodžių reikšmę – rizikingumo.