Išeivijos verslininkas S.Balzekas: “Moterys - lietuvių tautos smegenys“

Čikagos lietuviams gerai pažįstamas muziejininkas kolekcionuoja paveikslus ir šarvus, žiūri į debesis, o vėlyvais vasaros vakarais nevengia pėsčiomis nukeliauti į barus ir naktinius klubus, kurių netrūksta madingoje Strytervilio apylinkėje.

Šimto aukštų “Hancock”, jei matuojant įskaičiuotume anteną, yra trečias pagal aukštį užbaigtas pastatas pasaulyje, po Čikagos “Sears Tower” ir Taibėjaus “Tapei 101”.

Anksčiau šiame 1970 m. pastatytame dangoraižyje butą turėjo buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Raimundas Mieželis. 91-ajame dangoraižio aukšte tebegyvena kontroversiškasis televizijos laidų vedėjas Jerry Springeris.

„Kompanija čia visai nebloga. Ar gyvena čia daugiau lietuvių? Manau, kad šiuo metu be manęs dar yra viena lietuvė akių gydytoja. Taigi, tik mes du“, — sakė S. Balzekas.

Lietuvių kultūros muziejaus prezidentas pripažino, kad nors į “Hancock” atsikraustė dar 1974 m., jis iki šiol sulaukia nustebusių tautiečių žvilgsnių. Daug kam atrodo neįprasta, kad garbaus amžiaus istorija, herbais ir ginklais besidomintis vyriškis, didžiąją dienos dalį praleidžiantis lyg kitas pasaulis atrodančioje pietinės Čikagos aplinkoje, nuolatine gyvenamąja vieta pasirinko turistų apgultoje miesto vietoje stūksantį dangoraižį.

Anot S. Balzeko, būtent dėl šių savybių “Hancock” jam ir patiko. ,,Nemėgstu dažnai lankytis baruose ar restoranuose, tačiau man patinka šurmulys, patinka bendrauti su žmonėmis. “Hancock” — puiki vieta užiminėti svečius, lengva juos linksminti“, — kalbėjo S. Balzekas. Be to, šis pastatas esąs ,,puiki vieta užsiėmusiam žmogui“. Kaip didžiausius dangoraižio privalumus lietuvių muziejaus prezidentas paminėjo didžiulį baseiną, sporto klubą, pašto filialą, du restoranus ir visuomet paslaugius centro darbuotojus.

Hancock centre taip pat yra nemažai parduotuvių, bankas, ledo ringas, verslo susitikimų kambariai, laikraščių kioskas ir netgi batsiuvys.

S.Balzekas neslėpė mėgstąs pasilepinti baseine, į sporto salę teigė užsukantis rečiau, mat pastaruoju metu teigė suradęs originalų būdą kaip rūpintis savo fizine forma. Jis teigė jau kurį laiką neturįs kambarinės, kuri valytų jo namus. ,,Pažįstu daug moterų, kurios lankosi sporto klubuose, kilnoja svarmenis ir vis tiek nepasižymi gera figūra. Per visus tuo metus aš priėjau prie išvados, kad geriausias būdas mesti svorį — pačiam tvarkytis kambarius. Juk turi nuolat lankstytis, vieną daiktą pakelti, kitą pastatyti į vietą, atsiklaupti. Taigi mano nauja teorija skamba taip: nori numesti svorį — būk pats sau kambarinė“, — šypsodamasis dėstė S. Balzekas.

Prabilus apie figūrą, dietą ir moteris tuojau pat teko įsitikinti, kad šios temos lietuvių muziejaus vadovui nesvetimos. ,,Man labiausiai patinka vyresnės moterys — maždaug 25-erių“, — tvirtino per aštuoniasdešimt metų perkopęs vyriškis.

,,Geriausiai lietuvės atrodo tarp 17 ir 21-erių metų. Vėliau nustoja prisižiūrėti. Blogiausiai, jei joms pradeda augti svoris. Tas, beje, tinka ir vyrams. Vis dėlto lietuvės lieknesnės nei amerikietės, užtat niekad nesusitikinėčiau su amerikietėmis“, — dalinosi savo grožio etalonu muziejaus vadovas.

Politika besidomintis S.Balzekas pareiškė labai rimtai manąs, kad Lietuvos stiprybė slypi šalies moteryse: ,,Moterys — lietuvių tautos smegenys. Jos ne tik mylinčios, bet ir stiprios, darbščios ir sumanios. Be to, negali jomis manipuliuoti. Aš esu įsitikinęs, kad Lietuvai atėjo laikas moterimi išsirinkti prezidentę“.

Paklaustas, ar pats balsuotų už moterį, jis patvirtino, kad "be jokios abejonės“.

,,Visi mėgsta lietuves, — tęsė muziejaus prezidentas. — 70 proc. mūsų muziejaus narių yra moterys. O didžioji dauguma nelietuvių vyrų, kurie kaip nors susiję su muziejumi ar jam padeda, ateina per lietuves moteris. Gaila, kad Lietuviai vyrai neįvertina savo moterų, todėl šios vis dažniau linkusios ieškoti svetimos šalies kunigaikščių“.

Tiesa, S.Balzekas išsisuko nuo tiesaus atsakymo, ar šiuo metu turi artimą draugę. Užuot kalbėjęs apie moteris, jis prabilo apie debesis. Mat tą vakarą, kai lankėmės muziejininko Čikagoje namuose, nuo ežero kilo rūkas, o dangus vis labiau niaukėsi. Pro 87-ojo aukšto langus matėsi tik pilką vatą primenantys garai, net nepanašūs į debesis.

,,Mano tėtis čia lankėsi tris kartus, visus kartus savaitgaliais, ir nė karto pro langus nieko nesimatė. Prisimenu, kaip jis piktinosi: ,,Tu gyveni ne 87 aukšte, bet rūsyje — nieko pro tavo langus nesimato“, — pasuko pokalbį kita linkme S. Balzekas. Jo teigimu, jei oras nėra labai drėgnas ir pilnas garų, net jei ir debesuota, vaizdas pro langus yra gražus. Jis sakė mėgstantis žiūrėti į skirtingų formų pro langus plaukiančius debesis, kurie kartais yra įdomesni nei miesto panorama.

Nepaisant urbanistinės aplinkos, savo buto vidų muziejaus vadovas susitvarkė taip, kaip ir derėtų tikram muziejininkui. Kaip pripažino pats S. Balzekas, šiuo metu ant sienų nebeliko nė mažiausios vietos naujiems paveikslams ar archeologiniams radiniams. Bene didžiausia lietuvių muziejaus prezidento aistra — ginklai ir šarvai. Vos įžengus pro buto duris svečias neišvengiamai akis į akį susiduria su šarvuoto persų karžygio figūra. Nežinia, ar tai atsitiktinumas, tačiau karžygio veidą puošia labai jau namų šeimininko veido puošmeną primenantys ūsai.

Nors dabar laiko užsiimti kolekcijų gausinimu lieka vis mažiau, muziejininkas sakė naujų eksponatų tiek muziejui, tiek savo namams ieškantis kiekvienos kelionės į Lietuvą ar kurią kitą Europos šalį metu. Paklaustas apie pirmąją kelionę į Lietuvą JAV gimęs lietuvių sūnus pribloškė netikėtu atsakymu: tai buvę 1933-ieji ar 1934-ieji metai.

Pasirodo, pirmoji kelionė į tėvų gimtinę mažajam Stanley paliko ne kokį įspūdį. Finansiškai šiek tiek atsigavę jo tėvai nepriklausomoje Lietuvoje planavo praleisti šešis mėnesius. Grįžę į Balzekų šeimai priklausiusį namą netoli Ukmergės, S.Balzeko tėvai džiaugėsi galimybe apsilankyti gimtinėje. Tačiau viešnagę sutrukdė Stanley liga — ar pervargęs ilgoje kelionėje, ar dėl drėgno Lietuvos klimato vaikas susirgo.

Lietuvių gydymo metodai dabartiniam muziejaus vadovui iki šiol atrodo kaip baisiausias košmaras. Jis negalėjo patikėti, kad peršalimus dažnas lietuvis ir toliau gydo taip pat, kaip 1933-iaisiais.

,,Taigi, aš susirgau. Atvedė karvę, pamelžė, pašildė šviežią pieną ir davę man jį gerti su medumi, gal dar ir žalių agurkų papjaustė, neprisimenu. Įsivaizduojat, vaikas ir taip jau serga, blogai jaučiasi, o jam dar tokia kankynė“, — kvatodamasis, bet su neslepiamu pasibaisėjimu pirmąjį apsilankymą Lietuvoje prisiminė S. Balzekas. Jis dabar sakė neatsisakąs pieno, bet visada prieš gerdamas įsitikina, ar pienas pakankamai šaltas.

Nors pasakodamas apie savo gyvenimą imigrantų sūnus mėgsta daug ką nuleisti juokais, vis dėlto jam teko išgyventi ir nemažai skaudžių momentų. Antrojo pasaulinio karo metais S.Balzekas buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Kartu su kitais amerikiečių kariais ir lenkų divizija jis gyvuliniais vagonais buvo vežamas vis gilyn į Vokietiją.

,,Galiausiai vokiečiai mus nuvežė į Austriją. Kad karas pasibaigė, sužinojome tik po dviejų dienų, o amerikiečių armija mus išvadavo po dviejų savaičių nuo karo pabaigos. Baisiausia buvo, kai vokiečiai pradėjo bėgti ir visos apylinkės ištuštėjo. Kartu su lenkais — o jie buvo puikūs vaikinukai — pusalkaniai klaidžiojome po apylinkes ir negalėjome suvokti, kur esame, kas dedasi, neturėjome jokių žinių, kas dedasi pasaulyje“, — dalijosi prisiminimais buvęs karo belaisvis.

Galbūt nelengvas gyvenimas lietuvių muziejaus Čikagoje vadovą išmokė tolerancijos. Jis sakė neturįs nieko prieš naujai atvykusius lietuvius ir gerbiąs jų sunkų darbą bei pasiekimus. Anot S. Balzeko, dėl kartais iškylančių konfliktų tarp po karo atvykusių lietuvių ir dabartinio jaunimo kaltas kartų patirčių ir amžiaus skirtumas. ,,Iš DP stovyklų atvykusių lietuvių karta per daug tikėjosi iš naujųjų lietuvių. Jie patys labai sunkiai dirbo, daugelis užėmė aukštas pareigas, tačiau atvykę į Ameriką viską turėjo pradėti nuo pradžių“, — kalbėjo JAV gimęs lietuvių sūnus.

Vis dėlto kiek paprovokuotas S. Balzekas išsidavė, kad viena naujųjų imigrantų iš Lietuvos savybė kartais jį erzina: ,,Vienas dalykas, ką naujai atvykusieji lietuviai daro neteisingai, tai per mažai kreipia dėmesio į vietos kultūrą. Neprivalai mėgti šios šalies kultūros, bet turi žinoti, kas vyksta. Kartais aš klausiu, net ir savo darbuotojų, ar skaitote amerikietiškus laikraščius? O jie atsako — ne, mums neįdomu. Kaip galima gyventi šalyje, neskaitant vietinių laikraščių? Jei gyveni Čikagoje, privalai domėtis, kad vyksta Čikagoje, kas yra tavo meras, tavo prezidentas. Aš manau, kad lietuviai dažnai neteisingai skundžiasi, kad jie nepritampa, ar jų nemėgsta, ar nesupranta. Jeigu visi aplink tave mėgsta beisbolą, o tu užsispyręs sakai — man tas neįdomu, aš domiuosi tik krepšiniu, savaime ,,iškrenti“ iš konteksto. Bent jau žinok, kas vyksta aikštėje beisbolo rungtynių metu… Ir tai labai tipiška tarp naujųjų imigrantų“.

Labiausiai buto “Hancock” dangoraižyje savininkas nustebino pasiūlęs išeiti pasivaikščioti po naktinį Streeterville. Vėlyvas penktadienio vakaras artėjo prie vidurnakčio. Netikėtai skubriu žingsniu S.Balzekas pasuko nedidelėmis šoninėmis gatvelėmis. Buvo matyti, kad vidury miesto centro gyvenantis vyriškis puikiai pažįsta naktinį miesto gyvenimą.

Netrukus patekome į šiaurinės miesto centro dalies pasilinksminimų rajono sūkurį. Šimtai jaunų žmonių stoviniavo prie restoranų įėjimų, o į gido vaidmenį įsijautęs lietuvių muziejaus prezidentas vos spėjo vardinti restoranų pavadinimus ir dalinti patarimus, kaip ir kuo galima nustebinti netikėtai į Čikagą atvykusius svečius. Kiek vėliau trumpam apsistojome legendiniame ,,Gibsons“ restorane, kurį yra pamėgusi Čikagos politinės scenos grietinėlė bei Holivudo žvaigždės. Čia S. Balzekas jautėsi kaip namie.

Susiradęs laisvą vietą prie baro, tuojau pat užmezgė pokalbį su iš San Francisko atvykusiu jaunu verslininku. Nesunkiai teko įsitikinti ir lietuvių emigrantų sūnaus verslininko gyslele: standartinis apsikeitimas vizitinėmis kortelėmis, o po kelių minučių finansininkas iš Kalifornijos valstijos S.Balzekui jau paslaugiai dėstė, kur geriausia šiuo metu investuoti.

,,Kada jūs einate miegoti?“ — paklausiau neįtikėtinai gyvybingo pašnekovo. ,,Apie pirmą valandą. Keliuosi penktą. Dažnai dar anksčiau, nes mėgstu palošti Lietuvos biržoje“, — prisipažino S. Balzekas.

Iš pradžių pamaniau, kad jis juokauja, tačiau faktų gausa netrukus privertė patikėti tuo, ką girdžiu. Po to, kai verslininkas ir muziejininkas pradėjo pasakoti, kiek ir kokių įmonių akcijos kainuoja litais ir kaip prekybą Lietuvos akcijų biržoje galima palyginti su investavimu į vertybinius popierius Amerikoje, beliko tik stebėtis iš kur šis žmogus turi tiek energijos.