Pirmoji pažintis su penkiasdešimtmečiu vairuotoju - labai maloni. Pasaulio matęs jūrininkas, o jo žmona – Krasnojarsko krašte gimusi latvė, tad vairuotojas – beveik tautietis.
Apie pažintį su Rusijos keliais ir vairuotojais - lrytas.lt videorubrikoje.
Japoniškame automobilyje prie vairo dešinėje pusėje sėdintis Aleksandras išdidžiai giria savo mašiną, pasakoja apie pomėgį statyti katerius. Jis tikina esąs vienintelis visose apylinkėse, į laivus dedantis taupius dyzelinius variklius. Rusas keikė Maskvos valdžią, nesugebančią suremontuoti kelių, pasakojo apie sunkią vietos vairuotojų dalią.
Smagios vairuotojo kalbos baigėsi kelionės pusiaukelėje, iki Revučio likus keliems kilometrams. Laikas spaudė misijos į Sibirą dalyvius, daugiausia – dėl neįtikėtinai prastų kelių. Tačiau viltis vakarienę valgyti poilsiavietėje dar buvo gyva.
Ir tuomet Aleksandro automobilis įklimpo purvyne, bandydamas įveikti balą. Vanduo pradėjo veržtis į salono vidų. Nusimovę batus septyni ekspedicijos dalyviai brido į šaltą vandenį ir bandė automobilį stumti lauk.
Aleksandras į lauką nelipo nei tik įklimpęs, nei tuomet, kai jo mašiną į sausumą rengėsi traukti pro šalį važiavusių vietos gyventojų sunkvežimis „Ural“.
„Tai labai keista, - pasakojo vienas ekspedicijos į Sibirą dalyvių, ambasadarius Didžiojoje Britanijoje Vygaudas Ušackas. - Aš pats kariuomenėje buvau vairuotojas. Pirmiausia, ką darai įklimpęs, išlipi pasižiūrėti, kaip atrodo tavo automobilis“.
Aleksandro automobilį traukdamas iš balos sunkvežimis jį užtraukė ant kelmo. Mat vairuotojas Aleksandras nežinojo, kad tas kelmas yra, ir ne ten suko vairą. Dėl ypač garsiai dirbančio sunkvežimio variklio visi aplink stovinčių žmonių šauksmai jo ausų nepasiekė.
Savo vietą vairuotojas paliko tik tuomet, kai automobilį nuo kelmo reikėjo nukelti naudojantis lentomis ir metaliniu vamzdžiu. Šie darbai užtruko apie dvi valandas. Kaip apsaugoti automobilį, kad keliant šis nebūtų sulamdytas, labiau rūpinosi lietuviai keliautojai ir iš sunkvežimio išlipę rusai darbininkai.
Tuo nuotykiai su vairuotoju Aleksandru ir jo automobiliu nesibaigė. Važiuojant atgal nuleido ratą. Jo pakeitimas ilgai neužtruko. Kur kas ilgiau vidury nakties teko laukti, kol vairuotojas išsimiegos.
Miegas Aleksandrą pradėjo marinti pakeliui į namus, tačiau jis niekaip nenorėjo to pripažinti. Ne vieną kartą šalia sėdinčiam V.Ušackui teko griebti į pakelės griovį riedančios mašinos vairą, kol galų gale pavyko įkalbėti vairuotoją pasukti į šoną trumpai pamiegoti.
Kol vairuotojas prie vairo knarkė – lietuviai keliautojai svarstė, ar nepasigedo jų stovyklavietėje likę bendražygiai. Mobilusis ryšys neveikia, tad pranešti, kad esi sveikas ir gyvas – jokių galimybių.
Po geros valandos poilsio automobilis vėl kelyje. Aleksandras vis dar kartais užmiega, tačiau griežtai atsisako persėsti į keleivio vietą, o vairą perleisti vienam iš lietuvių: „Aš save pažįstu, man nepavyks užmigti. Štai atlaikysiu šimtą kilometrų iki pakelės užeigos, ten išgersiu kavos, ir viskas bus gerai“.
Stovyklavietę grupė pasiekė jau prašvitus. Vairuotojas užmigo čia pat, vos išjungęs automobilio variklį. Su juo sutarėme, kad ryte, važiuodamas namo į Krasnojarską, jis kelis kilometrus paveš mūsų kuprines.
Kai kuprinės jau buvo sukrautos – dalis į automobilio saloną, likusios – ant mašinos stogo, ir suraišiotos virvėmis, paaiškėjo, kad nebeveikia Aleksandro automobilio automatinė pavarų dėžė. Artimiausio kaimo link mašiną su daugiau nei dvidešimčia kuprinių stūmė beveik visi misijos į Sibirą dalyviai. Tuo metu Aleksandras kuo ramiausiai sėdėjo prie vairo ir rūkė.
Buvo neramu Narvos kaime atsisveikinti su vairuotoju. Su juo buvo sutarta, kad po kelių dienų dienų jis atvažiuos į kitą kaimą paimti anksčiau išvykstančių misijos į Sibirą dalyvių. Ar veiks jo mašina?
Automobilis veikė. Aleksandras prisistatė net anksčiau nei buvo tartasi. Ir jau paskutinį kartą veždamas lietuvius Sibiro keliais prabilo: „O juk nereikėjo Sovietų Sąjungos ardyti. Visiems būtų geriau. Štai, reikia jums malkų – atsiunčiate savo žmones į taigą, šie prisikerta, kiek reikia. Arba naftos grežinį pasidaro“.
Frazę „mums malkų nereikia, mes laisvės norim“ teko kartoti keletą kartų, kol Aleksandras galų gale baigė skleisti sovietinę propagandą. Prie Krasnojarsko oro uosto atsisveikinome paspausdami vienas kitam ranką.