Uždarius kino teatrą, V.Ramaškienė liko pagrindinė „Kino pavasario“ festivalių organizatorė.
Daugiau kaip 35 metus Vilniuje gyvenanti moteris sako, kad nors pagal galimybes mūsų sostinė niekada neprilygs Berlynui arba Kanams, bet nusiminti neverta – Vilnius niekuo neprastesnis. Reikia tik daugiau noro ir pakantumo kitų idėjoms.
Padarė didelį įspūdį
- Mokyklą baigėte Jiezne, nedideliame miestelyje. Į sostinę atvykote studijuoti. Koks buvo įspūdis, koks to meto Vilnius išlikęs Jūsų atmintyje?
- Mūsų krašte tradiciškai susiklostė, kad jaunimas studijuoti paprastai važiuodavo į Kauną. Ir mūsų šeimoje iš penkių vaikų į Vilnių išvažiavau tik aš viena.
Išvažiuoti į sostinę buvo mano principinis nusistatymas.
Tiesa, tai labiau buvo susiję ne su paties miesto trauka, o su studijų galimybėmis.
Labai norėjau būti mokytoja, o tuometinis Pedagoginis institutas buvo Vilniuje.
Man, kaimo vaikui, įspūdis atvažiavus į Vilnių buvo labai didelis. Studijų metus atsimenu ypač šiltai – tai buvo labai smagus metas. Buvome jauni, rengdavome ir išvykas į Vilniaus kavines.
Prisiminimai apie „Palangos“ restorane beveik kasdien sutinkamą poetą Paulių Širvį arba naktiniame „Šaltinėlio“ bare tuo metu dainavusį Antaną Šabaniauską malonūs ir dabar.
Po tokių pasivaikščiojimų nebijodavome namo grįžti vėlai naktį. Vilnius buvo labai saugus miestas.
- O dabar?
- Man pačiai nukentėti nėra tekę, tačiau sekant naujienas laikraščiuose, televizijoje, gyventi sostinėje darosi baugoka – daug užpuolimų, vagysčių. Man tai Vilniuje turbūt pats baisiausias dalykas.
Kas dar nepatinka? Labai trūksta jaukių viešųjų erdvių. Vilniaus skverai dažnai apskurę, nesaugūs. Įdėjus daugiau sielos, šios vietos atgimtų, pradėtų traukti žmones.
„Lietuvoje“ būdavo jauku
- Ar turite Vilniuje vietą, kurioje jaustumėtės ypač gerai, galėtumėte pabėgti nuo rūpesčių?
- Pastaruoju metu tokios vietos nėra. Turbūt geriausiai jaučiuosi namuose.
Kita vertus, taip susiklostė situacija. 25 metus dirbdama „Lietuvos“ kino teatre, buvau susikūrusi jaukią aplinką. Pas mane ateidavo žmonių, su kuriais būdavo malonu bendrauti, tikiuosi, ir jiems buvo smagu. „Lietuva“ tada buvo tam tikras traukos centras.
Galima sakyti, kad dabar tokios vietos, kurioje man būtų gera, kaip tik ieškau ir tikiuosi, kad rasiu.
Blizgučių reikia ne visiems
- O kokį Vilnių matote savo svajonėse?
- Pirmiausia tai turi būti jaukus ir patogus miestas. Reikia spręsti transporto problemas, kurios, beje, kyla dėl mūsų pačių kaltės.
Dažnai važinėju automobiliu ir matau, kiek daug yra nekultūringų, netolerantiškų vairuotojų.
Norėčiau, kad ateities Vilnius taptų tolerantišku miestu. Mano manymu, teigiamų poslinkių jau yra. Ateina nauja, jauna karta, kuri jau yra kitokia – labiau išsilavinusi, mačiusi pasaulio.
Išvadas galima daryti ir iš to, koks triukšmas kilo dėl „Lietuvos“ kino teatro uždarymo. Tai reiškia, kad tiems jauniems žmonėms, kurie tam priešinasi, esama situacija nepatinka. Jie nori ją keisti.
- Galbūt „Lietuvos“ uždarymas ir tapo akstinu pradėti reikšti nepasitenkinimą? Juk į protestus ateina ir iš provincijos atvykę pirmųjų kursų studentai, kurie tikriausiai net nėra buvę šiame kino teatre?
- Manau, kad į vieną vietą susidėliojo daug dalykų. Galime pradėti kalbėti nuo kino teatro pavadinimo. Kai manęs klausdavo, kaip gyvenu, sakydavau: „Lietuvoje“ kaip Lietuvoje. „Lietuva“ buvo tarsi mažas visos šalies mikromodelis.
Todėl kino teatro naikinimas pasidarė simboliškas.
Žmonės staiga pamatė visos Lietuvos kultūros problemas.
Kitas dalykas – kova už gerą, nekomercinį kiną. Ne visiems reikia blizgučių. Žmonės nori erdvės, kurioje galėtų žiūrėti kiną, bendrauti, lankyti didelius renginius. Tokių vietų Vilniuje vis mažiau ir mažiau.
- Kokią „Lietuvą“ norėtumėte matyti ateityje?
- „Lietuva“ jau niekada nebebus tokia, kokia buvo. Ir nereikia.
Jei kas nors manęs klaustų, tai siekčiau kino teatro erdvę panaudoti bendram kultūriniam centrui. Tai galėtų būti ir parodų, koncertų salės, kino teatras, šiuolaikinio meno zona.
Tik jei visa tai būtų įgyvendinta, reikėtų labai gerai pamąstyti apie administravimą. Iš savo patirties žinau, kad be to žlunga ir geriausios idėjos.
Anarchija nėra gerai. Tokiame kultūros centre turi būti tik tai, ko žmonėms tikrai reikia.
Svajonėse – konkursinė programa
- Dažnai važinėjate po pasaulyje vykstančius kino festivalius. Kaip šiame kontekste atrodome mes? Ar Vilnius – Europos provincija?
- Provincialumas nuo miesto, kuriame gyvenama, nepriklauso, jis slypi daugelio mūsų galvose.
Aš manau, kad esame niekuo ne prastesni. O ateityje galime tapti ir geresni. Vilniečiai turi labai daug potencijos, jiems tik reikia išmokti socialumo – daugiau bendrauti, dalyvauti miesto gyvenime, įgyti daugiau pakantumo kitiems.
Vakarai tai jau moka. Mes dar tik mokomės. Man keista, kai Vilniaus gatvėse girdžiu jaunas mamas rėkiant ant savo mažamečių vaikų. Pavyzdžiui, Kanuose to niekada nepamatysi.
Juk vaikui reikia laisvės. Tada jis užaugs atviras ir savo miestui, ir visam pasauliui, o nuo to geriau visiems.
- O kaip šalia didžiausių Europos kino festivalių atrodo Vilniaus „Kino pavasaris“?
- Kalbant apie „Kino pavasarį“, reikia pasakyti, kad turbūt niekada negalėsime varžytis su didžiausiais – Kanų, Berlyno – kino festivaliais.
Prancūzams gerai, kai jie žino – kad ir kokia ateis valdžia, kino finansavimas nebus pamirštas.
Mūsų valdininkams kinas, rodos, neegzistuoja.
Tačiau net ir neturėdami didelio finansavimo jaučiamės pakankamai stiprūs. Pastarojo „Kino pavasario“ lankomumas aplenkė net Maskvos kino festivalį. O jų biudžetas juk dešimteriopai didesnis.
Žinoma, tikriausiai niekada negalėsime pasikviesti didžiausių pasaulio kino žvaigždžių, tačiau Vilnius kino žemėlapyje – jau matomas miestas.
- 2009 metais Vilnius taps Europos kultūros sostine. Galbūt šia proga kuo nors ypatingas bus ir „Kino pavasaris“.
- Kažko labai specialaus padaryti neišeis, nes pagrindinis „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ finansavimas skiriamas naujiems, o ne tęstiniams projektams.
Tiesa, turiu vieną svajonę ir manau, kad 2009 metais ją pavyks įgyvendinti.
Norėčiau, kad Vilniaus „Kino pavasario“ festivalyje atsirastų konkursinė programa, o geriausius kino filmus vertintų tarptautinė komisija.