Tik užgriebia žvilgsnis laikraščio puslapiuose ar televizijos ekrane kokią žmogiškos veislės gyvulio skerdieną – nukreipiu akis, nes parausta lyg triušio. Išgirstu kur politikus besiriejant - stipriai ryju seilę, nes iš piktumo slėgis ausyse kankina labiau nei kylant lėktuvui. Net įžymybių intrigos ir meilės, anksčiau skanautos kaip desertas, nutvilko gerklę nuoboduliu.
Kol telikas miega kaip nereikalingas baldas, graudžiai graužiuosi. Negerai taip. Kiekvienas informacinės visuomenės žmogus turi domėtis informacija. Net nukriošę seneliai stengiasi – žiū, kiek komentarų prie straipsnių internete geba parašyt drebantys, bet dar nesustingę pensininkų pirštai. O jaunam žmogui nesidomėti aktualijomis –nuodėmė, ne kitaip.
Bet ką daryt, jeigu informacija tapo šienu, stipriai alergizuojančiu mano dūšią?
Slenku į virtuvę, prisipilu stiklinę vandens iš čiaupo ir išlaku kaip stebuklingą eliksyrą. Gal pavyks susikaupt ir išspręst šitą problemą. Bėda tikra - piliulių nuo tokios alergijos nereklamuoja niekas. O kai nėra vaistų, išeitis vienintelė – vengti to, kas gali sukelti ligos reiškinius.
Apie ką tada su žmonėmis kalbėtis? Apie perskaitytas knygas? Ne, šiais laikais knygas skaityti nemadinga. Knygų neapkalbėsi taip smagiai, kaip realybės šou spjaudytojų ar politikų elgesio.
Rizikuoju dėl ligos tapti baisiai neįdomi.
Rizikuoju amžinai likti viena. Negi šiame pasaulyje įmanoma atrast vyrą, kuris būtų idealus ir nemėgtų informacijos? Idealių ir nenormalių nebūna. O jei susirasiu idealų normalų, mano sveikatai grės rimtas pavojus. Jis spangsos prie teliko, medituos prie laikraščio, o aš tirtėsiu nuo alergijos. Jei nusives į vakarėlį, kuriame visi kalbės apie tai, ką žurnalai rašo – argi įstengsiu mėgautis renginio blizgesiu?
Begalvojant kūną pradeda berti mažais rausvais taškeliais - priekurtis kaimynas visu garsu įsijungė teliką. Kiaurai plonytes buto sienas plazda vaiduokliai. „Idiote tu prakeiktas, kurių velnių tau žinot, kad Bezdonių rajone nuo kelio nuriedėjo sunkvežimis ir vairuotojas sužeistas, o Purnuškių kaime girtavusi pora vienas kitą sužeidė virtuviniais peiliais. Negi, mielas kaimyne, eisi tu Lietuvos nelaimėlių gelbėt kaip koks Don Kichotas, kai ištisas dienas smirsti savo bute, košdamas plaučiais pigiausias cigaretes ir pūsdamas dūmus man į langus“, - keikiuosi aš. Tyliai, nes jei ištarčiau tai jam garsiai, žavingas mūsų pokalbis gali virsti žavinga kriminaline žinia. Juk ką gali žinot, ką tasai smirdžius iš televizoriaus išmoko. Belieka guostis, kad žinias jis įsijungė tik dabar ir man pavyko išvengti politinių naujienų.
„O viešpatie, kur man rast vyrą, kuris eitų vakarais pasivaikščioti su manim ežero krantu, o aplink mus šiurentų medžių lapai, sirptų avietės ir skardentų paukščių balsai“, - pradedu melstis, bet ūmai nudiegia suvokimas, jog iš to nieko neišeis, nes jau senokai Dievu nebetikiu. Jei nuėjusi pas tėvus valgyti kūčių vakarienės randu teliką, transliuojantį mišias, stveriu distancinį ir ryžtingai spaudžiu raudoną mygtuką. Kai stoja tyla, man visada geriau. Gal alergija man ir nuo Dievo, velniaižin... Išties, koks skirtumas – religija ar žiniasklaida?
Griebiu šlapią rankšluostį, krentu į lovą, užsidrebiu šaltą frotinę masę ant akių, ausis užgrūdu vatos tumulais. Taip baisu, lyg gelta apsirgus – kažkas maudosi, kažkas žaidžia tinklinį, o aš kenčiu kaip kokia begemotė. Visos mano mintys tampa liulančiais drebučiais.
Eičiau bastytis tvankiomis vasaros gatvėmis, bet bijau apsirengti kaip kokia pensininkė, nesekanti mados naujienų. Užsirašyčiau konsultacijai pas kokią burtininkę ar astrologę, bet kaip susirasti gerą specialistę, jei teliko nežiūriu. Šokčiau nuo tilto, bet jei tokia mano mirtis atsidurs žiniasklaidos suvestinėse, kas žino, ar pomirtiniame gyvenime nekamuos dar stipresnė alergija.
Teks važiuot į girią, atsisėst ant kelmelio, užkaukt vilko balsu. Vienišai. Ir be vilties.
O gal jūs man galit padėti? Nekantriai lauksiu protingų žodžių: brigitajonaite@yahoo.com