Tai – lyderių deficitas, partijų rinkėjų sąstingis ir jų virtimas inertiškomis „fanų grupėmis“, pačių partijų nesugebėjimas užmegzti tikro ir gyvybingo ryšio su visuomene už šių grupių ribų ir taip įžiebti naujos gyvybės kibirkštėlę visoje politinėje sistemoje. O trumpai tariant, vis gilėjantis visuotinis įšalas.
Šio įšalo dvelksmas itin juntamai pasklido nuo praėjusį savaitgalį pajūryje vykusio spektaklio, kurio pagrindiniai veikėjai buvo kairiųjų lyderis ir Vyriausybės galva G.Kirkilas ir konservatoriai. Siužetas – kairiųjų lyderio pasilingavimai su dešiniaisiais į taktą Lietuvos žemėje žaliuojantiems ąžuolams, pavadinimas – „Tėvynės sąjungos tarybos diskusija dėl tolesnės paramos mažumos Vyriausybei“.
Dar prieš šį nevykusį ir gana komišką spektaklį buvo aišku, kad dabartinę padėtį Seime sutarta užkonservuoti galbūt net iki kadencijos pabaigos.
Savaitgalį paaiškėjo, kad tai gali būti padaryta su viena išlyga. Ji skirta nepatenkintiesiems dėl tirpstančio abiejų partijų ideologinio grynumo ir nutaikyta į greit prasidėsiantį Seimo rinkimų vajų – gyventi nesusituokus galima ir be oficialių popierių, dėl santykių tariantis ne iš anksto, o čia pat, vietoje.
Socialdemokratus, kuriuos krūvoje išlaiko tik valdžia ir realios konkurencijos nebuvimas, tokie santykiai, be abejo, visiškai tenkina.
Svarbiausia – dar bent šiek tiek laiko tam, kad būtų giliau įleistos šaknys į visas valdžios grandis. Laikytis padeda bei vilčių net ir apie Prezidentūrą teikia ir naujasis vadas, įsitaisęs reitingų viršūnėse dėl to, kad kitos partijos neturi pasiūlyti ko nors geresnio.
Ir politikos užkulisiuose, ir viešai jau nekart nuskambėjusių versijų, kodėl konservatorių vadovybė atkakliai teberemia socialdemokratų Vyriausybę, – daugiau negu pageidautina.
Įtikimiausios – dvi. Neatmestina, kad dešinieji nuo valdžios stalo gauna daug didesnius ir riebesnius kąsnius nei kelios kėdės Seime. Šešėlinių mainų, tiksliau, paprasčiausios politinės korupcijos, galimybės kur nors ministerijose arba jų kuruojamose srityse – kone neribotos.
Antra vertus, konservatoriai gali būti suvilioti perspektyva, o gal ir asmeniškai duotais kairiųjų pažadais dalytis valdžią Vyriausybėje ir Seime po kitų parlamento rinkimų.
Tačiau pagrindinė užkonservuoto politinio sąstingio ir bet kokių radikalesnių politinių pervartų baimės priežastis – vieną stipriausių šalies politinių partijų apėmusi idėjinė krizė. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad jos gretose nežinoma, kokie turi būti pagrindiniai partijos veiklos vektoriai, svarbiausi taktiniai ir strateginiai principai.
Pavyzdžiui – kaip konservatoriai dalyvaus prezidento rinkimuose? Tai, kad nei jų lyderis, nei kas nors kitas iš jų tarpo kol kas neturi jokių šansų šeimininko teisėmis įžengti į rūmus S.Daukanto aikštėje, jau dabar kelia nerimą jų gretose. Ar vis dėlto kelti A.Kubilių, ar rekrutuoti ką nors iš šono ir net ne iš didžiosios politikos?
O gal remti kurios nors kitos partijos ar grupės partijų kandidatą? Partijos gretose prasidėjusios tokios diskusijos jau dabar atrodo pavėluotos. Tai nesako nieko gera apie partijos struktūrą ir jos efektyvumą apskritai.
Savivaldos rinkimai parodė: dešinieji jau ilgus metus niekaip nesugeba bent kiek reikšmingiau pagausinti savo elektorato.
Negana to, pastaruoju metu jie šioje srityje patiria nuostolių – pirmiausia dėl to, kad šią stagnaciją jau pastebi patys rėmėjai.
Bet dešiniųjų vadovybė niekaip nepasirenka kalbos su visuomene pagrindinės temos – to, kas demokratiniame pasaulyje vadinama „žinia rinkėjams“.
Vienintelis išmėgintas, tačiau ne itin efektyvus būdas stiprinti pozicijas – praryti kokią nors giminingą partiją. Šįkart sprangiu patiekalu pretenduoja tapti krikščionys demokratai, kurie, nors ir jau pradeda šiek tiek atsigauti, tačiau sutiko su tokiu likimu.
Beveik neabejotina, kad tokios jungtuvės abiem partijoms gresia politiniais praradimais.
Be to, tai gali paskatinti naujų partijų ar partijos įsikūrimą dešiniojoje stovykloje.
Bet štai ir belieka kol kas tenkintis riebesniu kąsniu valdžios pastalėje, o ne užstalėje.
Taip pat džiaugtis tariamu pilkųjų kardinolų vaidmeniu ir guostis viltimis apie po metų valdžios olimpe pagaliau sužibsiančią vaivorykštę, o ne eilinę kairiųjų ir kurių nors senųjų arba naujųjų gelbėtojų mozaiką. Ir „realistiškai“ raminantis, kad tokia jau ta „objektyvi“ tikrovė – juk tos pačios negalios kamuoja ir visus kitus.