Apie šio įvykio istorines pamokas „Lietuvos rytas“ kalbasi su vienu mitingo rengėjų, aktyviu pogrindinės veiklos prieš sovietų okupaciją dalyviu nuo 1976 metų, Seimo nariu Vytautu Bogušiu.
* * *
- 1987 metų rugpjūčio 23-iąją Vilniuje prie A.Mickevičiaus paminklo žmonės išdrįso viešai pasmerkti Molotovo-Ribbentropo paktą. Kokia šio įvykio reikšmė Lietuvos istorijai?
- Mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo pavadinčiau pirmuoju laisvės pranašu. Nors Lietuvoje ėjo pogrindžio spauda ir anksčiau būta įvairių peticijų, bet viešai protestuoti prieš okupaciją žmonės dar nedrįsdavo.
Mane anuomet labiausiai nustebino tai, kad į mūsų, saujelės disidentų, raginimą nepabijojo atsiliepti palyginti nemažai žmonių.
- Kiek, jūsų apskaičiavimais, buvo mitingo dalyvių?
- Iš pradžių susirinko keli šimtai žmonių. Tačiau mitingas truko net keturias valandas, vieni žmonės išeidavo, kiti ateidavo.
Aš manau, kad prie A.Mickevičiaus paminklo išdrįso ateiti iki trijų tūkstančių žmonių.
- Kodėl pasirinkote būtent šią vietą?
- Kad kito protesto mitingui tinkamo paminklo Vilniuje tuo metu nė nebuvo. Šalia – Onos bažnyčia. Buvo patogu po pamaldų prisidėti prie mitinguojančiųjų.
Mes, organizatoriai, pasirišę juodus kaspinus, kuriuos per naktį pasiuvo mano žmona, iš pradžių atėjome į mišias Šv.Mikalojaus bažnyčioje.
Buvome sutarę, kad buvęs politinis kalinys kunigas Stanislovas Valiukėnas tars žodį apie Molotovo-Ribbentropo paktą ir pakvies žmones ateiti į šios liūdnos datos minėjimą prie A.Mickevičiaus paminklo.
Bet vos išėjęs laikyti mišių kunigas S.Valiukėnas staiga susmuko ant altoriaus ir mirė. Jis jau buvo garbaus amžiaus, bet neabejotinai lemtingos įtakos jo mirčiai turėjo psichologinė įtampa.
Jautėmės sukrėsti. Vis dėlto po mišių iš Šv.Mikalojaus bažnyčios apie 50 asmenų būrelis patraukė prie A.Mickevičiaus paminklo. Žiūrime – ten dar nė vieno žmogaus.
Manėme, kad mitingas žlugs.
Tačiau per 15 minučių iš Sereikiškių parko, iš Onos bažnyčios, iš Užupio, iš Pilies gatvės pabiro žmonės. Prie paminklo akimoju išaugo minia.
- Kaip manote, kodėl okupacinė valdžia nesiryžo vaikyti mitingo?
- Kai mane tardė pats Lietuvos SSR KGB vadas generolas Eduardas Eismuntas, to jo ir paklausiau. Jis ironiškai atsakė, kad sovietinė valdžia norėjo sužinoti, kiek „ekstremistų“ susirinks.
- Tai KGB iš anksto nesužinojo apie mitingo rengėjų planus?
- Konkretaus scenarijaus jie nežinojo. Mitingo planą parengėme mano vadinamajame kolektyviniame sode keturiese.
Slaptame pokalbyje dalyvavo Julius Sasnauskas, Antanas Terleckas, Jonas Volungevičius ir aš. Net savo šeimų nariams nesakėme, ką esame sumanę.
Buvo labai svarbu, kad kvietimą į mitingą pasirašę žmonės nepalūžtų KGB terorizuojami ir neišsižadėtų savo parašų. Nusprendėme apsiriboti tik keturiais parašais. Be mudviejų su A.Terlecku, kreipimąsi pasirašė Petras Cidzikas. Vėliau dar pakalbinome prisidėti Nijolę Sadūnaitę.
Kreipimosi tekstas buvo slapta perduotas užsienio radijo stotims ir perskaitytas laidose lietuvių kalba. Tai padaryta 1987 metų rugpjūčio viduryje. Tada ir pajutome KGB dėmesį. Žingsnio negalėjome žengti be „uodegos“.
Manau, mus tyčia sekė demonstratyviai, matyt, tikėdamiesi tokiu būdu labiau įbauginti.
Manęs tai negąsdino. Dar 1979 metais aš pasirašiau memorandumą, kuriuo buvo reikalaujama iš Baltijos šalių išvesti okupacinę kariuomenę.
Tuomet pats tarnavau sovietinėje kariuomenėje. Sulėkė visas būrys kagėbistų, bet vis vien neprivertė atsisakyti savo parašo. O tada protestuoti prieš valdžią buvo daug pavojingiau nei 1987 metais.
- Ar nebuvo mėginama jus įbauginti ir kitokiomis priemonėmis?
- Porą dienų prieš mitingą, penktadienio vakarą, grįžtu į namus, kuriuose gyvenau kartu su tėvais. Žiūriu, mama ir sesuo verkia. Nesuprantu, kas darosi.
Kitą dieną, rugpjūčio 22-ąją, turėjo įvykti mano dabar jau mirusio jaunėlio brolio Gintaro vestuvės. Jis rengėsi susituokti su tuomečio aukšto rango kompartijos funkcionieriaus Vladimiro Beriozovo dukterėčia. Bet V.Beriozovas per tarpininkus pareikalavo, kad mano brolis viešai išsižadėtų manęs.
Gintaras atsisakė tai daryti.
Visą naktį prieš brolio vestuves aš prasėdėjau be miego, nes buvau giminių įkalbinėjamas nedalyvauti mitinge ir netgi parašyti į laikraštį „Tiesa“ jo rengėjus smerkiantį laišką. Įkalbinėtojus pasiunčiau velniop.
Kitą dieną į vestuves suvažiavo giminės, bet jos taip ir neįvyko. Laukėme jaunosios, o ji nepasirodė. Namuose – ašaros.
Aš buvau kaltinamas sugriovęs broliui gyvenimą.
- Ar jūsų brolio ir V.Beriozovo dukterėčios vestuvės taip niekada ir neįvyko?
- Ne, jie vis dėlto susituokė kitais metais ir lyg tyčia Vasario 16-osios išvakarėse. Bet man ir vėl neteko švęsti vestuvių, kadangi mane tą dieną sulaikė KGB.
Beje, dabar, prabėgus 20 metų, žlugusiose brolio vestuvėse nepaūžę giminės man net padėkoja.
Keliolika jų, atvykusių iš kaimo ir nepabūgusių okupantų valdžios, nuėjo į mitingą.
Dabar jie didžiuojasi, kad buvo istorinio įvykio dalyviai.
- Ar tuomet suvokėte, kad organizuojate istorinį įvykį?
- Negalvojome apie tai. Einant į mitingą visiškai nebuvo linksma: žlugo brolio vestuvės, ką tik ant altoriaus mirė mūsų labai mylimas kunigas S.Valiukėnas.
Bet mitingas tuoj pakėlė dvasią.
- Tačiau netrukus prasidėjo mitingo dalyvių persekiojimo kampanija. Gal sovietinės Lietuvos valdžia užsipuolė jus net uoliau, negu reikalavo jos šeimininkai Kremliuje?
- Viskas buvo suderinta su Maskva. Jau kitądien spaudoje buvome išvadinti erkėmis ant sveikos sovietinės visuomenės kūno.
Mūsų poelgį turėjo pasmerkti ir bendradarbiai, ne vieną žmogų net išmetė iš darbo, bet teisti jau neišdrįso.
Tuo metu dirbau elektros įrenginių inžinieriumi Jaunimo teatre. Mano pasmerkimas virto tikru farsu, nes teatras yra teatras.
Kai vienas teatro vadovų savo kalboje išrėžė, kad Amerikos imperialistai Europoje dislokavo branduolines raketas „Pershing“, o tokie kaip aš jiems padeda, aktorė Kristina Kazlauskaitė sušuko: „Boguši, tuoj pat išvesk „peršingus“ iš Europos!“
Visa salė prapliupo kvatoti.
- Bet dar po pusmečio sovietinė valdžia jau griebėsi jėgos, kad sutrukdytų 1988 metų vasario 16-ąją surengti mitingą Lietuvos nepriklausomybės 60-ųjų metinių proga.
Kai kurie anuomet jus viešai smerkę asmenys ir dabar dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime. Ar jie bent atsiprašė?
- Greičiau priešingai. Kai ėmiau kritikuoti tuos, kurie sukėlė vadinamąjį Valstybės saugumo departamento skandalą, iš buvusių sovietinių nomenklatūrininkų išgirdau replikų, kad ginu kagėbistus.
Bet nesistebiu. Prisitaikėlių visuomet būna nepalyginti daugiau nei disidentų. Jiems būdingas noras būti su tais, kurie stipresni.
- Kodėl Lietuvoje iš disidentų neiškilo tokių ryškių politinių lyderių kaip, pavyzdžiui, Vaclavas Havelas Čekijoje arba Lechas Walęsa Lenkijoje?
- Lietuvos pogrindžio veikloje nedalyvavo tokio lygio asmenybės.
Kita vertus, disidentai buvo sovietinės sistemos griovėjai. Aš pats anuomet matydavau tiktai dvi spalvas: baltą arba juodą.
Net savo giminėms galėdavau atšauti, kad su komunistais nenoriu turėti jokių reikalų.
Turėjo įtakos ir tai, kad Sąjūdis vengė bendrauti su Lietuvos laisvės lyga. Mes buvome per daug radikalūs. Be to, ir patys nesiveržėme į valdžią. Pavyzdžiui, kai 1990 metais buvo renkama Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas, aš nesutikau kelti savo kandidatūros, nors man tai ir buvo siūloma.
Buvome įpratę, kad mus valdžia tik persekioja. Žlugus sovietinei sistemai valdžia vis vien mums atrodė svetima. Anuomet nelabai pasitikėjome net ir Sąjūdžiu.
- Bet dabar politikai jau, atrodo, ima varžytis, kuris pasirodys didesnis jūsų rengto mitingo gerbėjas. Kaip žvelgiate į tai, kad deramai įvertinti šį istorinį įvykį neseniai paragino pašalinto prezidento partija?
- Kaip visada į pirmąsias patriotų gretas lenda tie, kurie sovietmečiu kuo atokiausiai laikėsi nuo mūsų.
Tai įprasti tokių veikėjų triukai.