O mano gyvenimą užpildė televizorius, alus ir sumuštiniai. Na, dar liūdni pokalbiai su Benediktu.
Štai ir pradėjau mąstyti, kodėl man su kiekviena diena vis liūdniau, o Gabrielei - vis linksmiau? Aišku, aš negalėjau reikalauti, kad ji nesilinksmintų. Juk ką tame Briuselyje daugiau daryti? Bet man labai būtų patikę, jei ji irgi viena sėdėtų prie televizoriaus, valgytų “popkornus” ir užsigertų pigiu belgišku alumi.
Ir pagaliau savaitės viduryje mano maldavimai buvo išklausyti. Vakare kalbantis „Skype“ Gabrielė pasakė: „Kaip visada organizuojamas kažkoks vakarėlis, tačiau man jie jau nusibodo. Šiandien niekur neisiu“.
„Ir aš niekur neisiu, Gabriele“, pasakiau jai, lyg ji ir pati to nežinotų.
Užmigau laimingas. Juk nereikės savęs kankinti, kad vakarėlio linksmybėse Gabrielė susiranda kitą, kuris gražesnis, linksmesnis, šmaikštesnis, turtingesnis. Gal ir ne toks, bet juk naujumo ir įvairumo norisi ne tik vyrams. Tą puikiai žinojau dar iš savo viengungystės metų, kai mano lovoje guodėsi būsimoji nuotaka, kaip ji galėjo išduoti su manimi savo vyrą, kuris gražus, geras, dėmesingas turtingas – jai ką tik buvo padovanojęs džipą. Aš tuo metu nebuvau nei merginoms dėmesingas, nei turtingas – tik gražus ir ciniškas. Štai tokių aš ir bijojau Briuselyje.
Užmigau laimingas. Sapnavau, kad mes kartu su Gabriele susikabinę už rankučių vaikštome po Briuselį, „Grand Place“ geriame alų, bučiuojamės prie „Mannekenpis“ berniuko. O paskui patenkame į kažkokį vakarėlį, kur daug gražių jaunuolių. Ir aš tampu lyg nematomas - Gabrielė manęs visai nepastebi. Ji flirtuoja su kitais berniukais ir – o siaube – ji bučiuojasi su jais. Ji su jais šokdavo, o aš stovėjau kampe ir kietai suspaudęs lūpas žiūrėjau. Kartais dingdavo. Tada aš jos pradėdavau ieškoti. Tačiau veltui. Ji atsirasdavo, tačiau visada kitame kampe nei aš. Ir su kitu vaikinu. Aš ją mačiau, o ji manęs – ne. Aš norėjau prie jos prisiartinti, bet ji vis tolo nuo manęs.
Prabudau išpiltas prakaito. Trečia valanda ryto. Pasivartęs pusvalandį supratau, kad nenurimsiu, jei su ja nepasikalbėsiu. Tačiau žadinti pusiaunaktį negražu. Be to, ką aš jai sakysiu: „Sapnavau, kad mane išduodi“. Nusprendžiau parašyti žinutę, gal mano begalinis noras su ja bendrauti bus patenkintas. Parašiau, kad ją be galo myliu. Ji po kelių minučių man parašė, kad ir mane myli.
To man ir tereikėjo. Puoliau skambinti, - juk ji jau prabudo. Tiesa, skambinau ne į jos mobilųjį, bet į viešbučio kambarį. Bet niekas neatsiliepė. Kaip čia tai gali būti? Juk jei ji sugebėjo man atsakyti, tai nemiega, kodėl nekelia? Skambinu dar kartą. Tyli.
Tada paskambinu į mobilųjį. Ji pakelia.
“Gabriele, tu ne kambaryje?”, - iš karto užsipuolu.
Ji patyli ir atsako, kad ne. Pasirodo, kad ji po mūsų pokalbio dar sykį gerai pagalvojo ir nusprendė prisijungti prie slovakų rengiamo vakarėlio. Ir dabar ji ten.
“O tu ko naktimis nemiegi ir man skambini”, - paklausė Gabrielė.
“Tiesiog tave susapnavau ir pajutau, kad be galo noriu tau ką nors gero parašyti. Galvojau, kad miegi, tai žinutę rasi ryte. O pasirodo ir tu nemiegojai”.
“Nemiegojau, bet jau tuoj eisiu miegoti”, - mane ramina Gabrielė.
Ką gi, ką gi, tokios situacijos man buvo puikiai pažįstamos: iš pradžių mergina nuslepia, kad ji linksminasi, paskui susiranda vaikiną ir galiausiai palieka. Tiesa, aš negalėjau apkaltinti Gabrielės. Juk ji gali pakeisti savo nuomonę ir nueiti pasilinksminti. O ar ji elgėsi taip, kaip mano sapne? Tokių duomenų neturėjau.
Tačiau privalėjau juos gauti. Juk negalėjau dar dešimt dienų laukti, kol ji sugrįš, ir kiekvieną naktį sapnuoti košmarus? Taip ir iš proto galima išeiti. Tikrinti Gabrielę telefonu. Neefektyvu, - vis tiek nieko nepatikrinsi. Be to, tai jai nepatiks.
Beliko vienas variantas – padaryti staigmeną Gabrielei ir pas ją atvažiuoti. Aišku, prieš tai nieko nesakius.
Kuo skubiausiai nusiperku šeštadienio rytui lėktuvo bilietą į Briuselį. Penktadienio vakare Gabrielė, aišku, eina į eilinį vakarėlį. Tai puiku, gal net ją dar miegančią užklupsiu jos viešbučio kambaryje. Ir tada pamatysiu, ar ji miega viena. Aišku, jos galiu nerasti kambaryje. Tačiau tai irgi šį bei tą reikš.
Kiekviena kelionės minutė atrodė kaip šimtmetis. Ką aš išvysiu? Ir pagaliau, ar aš noriu išvysti? Gal kartais geriau nematyti? Tačiau kelio atgal jau nebuvo – iš lėktuvo septynių kilometrų aukštyje neišlipsiu.
Ir pagaliau aš esu viešbutyje, kur gyvena Gabrielė. Gabrielės kambarys. Pabeldžiu. Laukiu. Vėl beldžiu. Nieko. Stipriau beldžiu. Ne. Matyt, kietai miega po vakarėlio. Vėl pabeldžiu. Tyla. Iš mobiliojo paskambinu. Ji pakelia. Aš jai sakau: “Atidaryk duris”.
Ji atidaro užsiemiegosjusi. Ir nustemba: “Ką čia veiki?”
„Tau siurprizą norėjau padaryti”
Ji mane apsikabina, pabučiuoja ir taria: „Palauk čia, siurprize“. Ir užtrenkia duris, nelaukdama mano protestų. Beldžiu. Ji atsiliepia: “Palauk truputį”.
Ko man laukti? Kodėl ji manęs neįleidžia? Negi blogiausi įtarimai pasitvirtino, ir jos meilužis dabar bėga per balkoną? O gal apsirengia ir man ruošia rytinę kavą, kurią, kaip įprasta prancūzų filmuose visuomet geria žmona, vyras ir meilužis? To tai tikrai nebus. Sprendžiu dilemą: ar man iš karto duoti jam į snukį, ar truputį palaukus. Jei jis už mane stipresnis, tai geriau iš karto – bus netikėtumo efektas. O jei silpnesnis, tai galiu palaukti. Gal net įspirsiu jam parkritus. O gal paimti kavos puodelį ir pilti jam į marmuzę, po to paniekinamai juos nužvelgti ir apsisukti ir išeiti?
Po kelių minučių, virtusių kankyne, ji mane įleidžia.
Įeinu drebančiomis kojomis ir rankomis pasitikti savo lemties, išvysti tai, ko bijojau, bet ko negaliu išvengti. Tikriausiai taip į egzekucijos kambarį žengia nuteistieji mirti. Aš taip žengiau į Gabrielės kambarį.
„Tik nenustebk, Rapolai“.
Kur jau nustebsi, per tas minutes aš jau pasiruošiau blogiausiam. Tačiau pamatęs, kas yra kambaryje, nustebau. O kodėl nustebau, papasakosiu rytoj.
Iš nuostabos išsižiojęs Rapolas Rakalas (rakalas@yahoo.com)