Pasirodo, mūšiuose kariai sąmoningai šaudydavo į orą, suvaidindami karo spektaklį prieš kariuomenės vadus.
Kareivio, atsidūrusio akis į akį su priešu, pasipriešinimas žudymui galėjo būti toks stiprus, kad jis greičiausiai žūdavo to jausmo savyje nenugalėjęs.
Antrojo pasaulinio karo metu JAV kariuomenės generolas S.L.A.Marshallas paklausė eilinių kareivių, kaip jie jaučiasi ir elgiasi mūšyje. Kartu su istorikų komanda jis apklausė tūkstančius amerikiečių, kovojusių su vokiečiais ir japonais. S.L.A.Marshallas gavo netikėtą atsakymą: iš šimto priešakinėje linijoje stovinčių kareivių teigė galėję iššauti tik 15-20. Vadinasi, kario žudyti nemotyvavo ir tuo metu keliamas didvyriškas tikslas - apginti savo šalį.
Iš dalies šis reiškinys džiugina - žmogus iš prigimties nėra automatinė žudymo mašina. Tačiau tai reiškia, kad kariuomenė turi imtis griežtesnių metodų prigimčiai nugalėti. Tokių žiaurių metodų pasekmė - traumuoti karo veteranai. Patirto žiaurumo prisiminimai ir sudėtinga integracija viusomenėje - tokie iš mūšio grįžta priverstiniai kariai.
S.L.A.Marshallo statistika gerokai pakito po Antrojo pasaulinio karo. Korėjos kare iššauti išdrįso jau 55 proc. daugiau karių, o Vietname - beveik 95 procentais. Po Antrojo pasaulino karo atėjo nauja, psichologinio karo era, kada dėmesys sutelktas ne į priešus, o į saviškius.
Psichologai ir istorikai stebi, kaip karių naujokų mokymo stovyklose plinta žudymo aukštinimas. Tokios pamokos atsirado tik Korėjos kare, o Vietname buvo ir įteisintos. Pasakojama, kaip jūrų pėstininkams Pario saloje buvo aiškinama apie žudymo džiaugsmus, pamirštant priešo patiriamas kančias. Taip pat nuolat kartojama: kario tikslas - ne tik būti drąsiam ir gerai kovoti, bet svarbiausia - žudyti.
Vis dėlto nujautrinimo metodas nėra efektyvus pats savaime. Svarbiausia apmokymuose - pratybos. Modernus kareivis praleidžia valandų valandas apkasuose, apkrautas ginkluote. Periodiškai vieno ar dviejų žmonių siluetai iššoka prieš pat akis. Jo tikslas - nušauti. Tai ne senasis metodas - gulėti ant žolytės ir šaudyti į įprastą taikinį su raudonu tašku viduryje.
Taikydamas į žmogaus maketą kareivis išmoksta šaudyti refleksyviai, negalvodamas apie taikinį. Specialiais atvejais naudojami dar realesni taikiniai, pripildyti raudonų dažų. Tokiuose pratimuose yra atkartojamas ir suvaizdinamas kiekvienas realaus žudymo žingsnis.
Iki to laiko, kai kareivis žudys tikrame mūšio laike, jis bus tiek kartų pakartojęs procesą, kad gaiduką spaudys iš inercijos. Vienas britų karo veteranas, kariavęs Folklendų salose, sakė priešus regėjęs tik kaip maketus.
Tokių apmokymų sėkmė - akivaizdi. Somalyje 18 JAV karių nugali 364 kovotojus, o Irake nedideli būriai nužudo šimtus. Juo labiau, kad dauguma susidūrimų įvyksta labai arti, o ginkluotė nelemia persvaros.
Iš karo, kuriame 95 proc. karių iššauna, pusė jų grįžta su gerokai didesnėmis psichologinėmis traumomis negu ankstesniuose karuose. Žinoma, veteranas yra pavojingas ne visuomenei, į kurią jis grįžta, o pats sau. Dažnai, palikęs mūšio lauką, jis nesusikuria gero gyvenimo taikos sąlygomis. Savižudybės, narkotikai, alkoholizmas, nevykęs šeimyninis gyvenimas - tokios yra karo pasekmės.