Vos susitikome su 57 metų italu Giuseppe Restuccia, jis pasiūlė puodelį espreso kavos.
„Espreso kavą, kaip ir kapučino, visame pasaulyje išplatino italai“, – nusišypsojo G.Restuccia. Tačiau vyras teigė, kad būdamas Vilniuje šia kava mėgaujasi rečiau negu Italijoje.
Sostinėje jis neranda tikrų itališkų picų, pastebi madų nesekančius vyrus, ilgisi Italijos krantus skalaujančios jūros.
Tačiau visus trūkumus italas pamiršta pasigrožėjęs mieste žaliuojančiais parkais, sruvenančiomis upėmis ir pajutęs čia tvyrančią ramybę.
Naktį jaučiasi saugus
- Kodėl Lietuvoje geriate mažiau kavos nei Italijoje?
- Lietuvoje patiriu mažiau streso, tad geriu ir mažiau espreso. Italijoje ir Lietuvoje turiu įmonių, importuoju drabužius iš Bangladešo.
Italijoje tenka viskuo rūpintis – pirkti, parduoti, muitinė, pristatymas, vėlavimas, telefonas, o kartais būna bėdų. Vilniuje problemų mažiau.
Lietuvoje per dieną išgeriu porą puodelių kavos, Italijoje 4-5. Be to, Vilnius – ramus miestas.
- Ar Vilniuje jaučiatės saugus?
- Taip. Vakarais, netgi naktimis, mieste vaikštau vienas – kartais einu į klubus, kazino. Pastebėjau, kad vėlai vakare Vilniuje ir merginos vaikštinėja vienos. Vaikštau pėsčias, nes neturiu mašinos.
Mašina būtų papildomas rūpestis – tektų mąstyti, kur ją palikti. Taksi paslaugos čia pigesnės negu Italijoje.
Mieste naktį kartais žmonės paprašo cigaretės, tačiau jokių problemų neturėjau. Tik kartą manęs vienas vaikinas naktį paprašė cigaretės, o vėliau – paskolinti telefoną labai svarbiam skambučiui.
Žinojau, kad jeigu jam telefoną duosiu, jis pabėgs – taip ir atsitiko, tačiau vis tiek daviau. Toks jau mano charakteris.
Kartais žinau, kad kažką padarysiu negerai, tačiau vis tiek padarau. Tai būna tarsi iššūkis – ar man pavyks. O rimtesnių bėdų Vilniuje nesu turėjęs.
Į Lietuvą pakvietė draugas
- Užsukate į kazino. Jums patinka rizikuoti?
- Kazino nesu žaidėjas. Pralošiu tam tikrą sumą ir – basta, finito (iš italų k. – užteks, baigta). Netikiu galimybe laimėti kazino. Čia didelė rizika, o rizikos man pakanka ir darbe. Į kazino einu tiesiog smagiai pabūti, pabendrauti.
- Kas jus atvedė į Vilnių?
- Pirmąkart į Vilnių atvykau apie 1999-uosius.
Esu advokatas, tačiau pagal profesiją nedirbu jau 30 metų.
Mano buvęs kolega advokatas, kurso draugas turėjo draugę iš Lietuvos. Kartą, po dvidešimties metų pertraukos, susitikome Mesinoje. Jis sakė, jog važiuos į Lietuvą, kad tai labai įdomi šalis ir kvietė mane vykti kartu.
Kartu su juo atvykau į Lietuvą pasidomėti verslo galimybėmis. Tuomet važinėjome po įvairius Lietuvos miestus, apžiūrinėjome kojinių, marškinėlių, audinių fabrikus.
Tuo pat metu dar dirbau ir Indijoje. Lyginant su Indija, Lietuvos drabužių kainos man pasirodė per didelės. Todėl užsukau į vieną prekybos centrą pasiūlyti savo prekių – marškinėlių, pagamintų Indijoje. Jie nupirko. Po pusmečio pasiūliau kitų marškinėlių.
Drabužių parduotuvę Vilniaus gatvėje atidariau 2005-ųjų gruodį.
Drabužių parduotuvę turiu ir Kaune.
Sostinėje mėgaujasi ramybe
- Ar vis dar keliaujate po pasaulį?
- Dabar būnu Italijoje, Lietuvoje, Bangladeše. Pradžioje į Vilnių atvykdavau tik kas pusmetį, vėliau – dažniau. Dabar maždaug pusę savo laiko praleidžiu Lietuvoje, pusę – Italijoje.
Kartais tenka nuvykti ir į Bangladešą. Į Italiją vyksiu kitą savaitę, o į Vilnių grįšiu rugsėjį. Savaitę praleisiu Senegale.
Gal kada nors uždarysiu kompaniją Italijoje ir liksiu Lietuvoje, nes čia paprasčiau plėtoti verslą.
- Ką manote apie Vilnių ir vilniečius?
- Vilnius man patinka. Tai gražus, ramus miestas. Gyvenau Sicilijoje.
Ten mažai žalumos, nėra parkų, medžių tik keletas. Vilniuje yra daug parkų, medžių, gatvės plačios, teka upės. Čia tylu. Šeštadienį eini mieste ir tvyro ramybė – fantastika! Triukšmo visiškai nepasiilgstu. Nuolat pasiilgstu tik jūros. Juk prie jos gimiau ir gyvenau.
Susidarė įspūdis, kad lietuviai mano, jog italai nuolat „kabina makaronus“ – daug kalba, bet nesako tiesos.
Lietuvių nuomonė gali būti tokia, nes čia nėra daug rimtų italų verslininkų. Vis dėlto aš pats Lietuvoje su visais sutariu.
Gatvėse daugiau naujų mašinų
- Kaip, jūsų akimis, keičiasi sostinė?
- Daugiausia Vilnius pasikeitė per pastaruosius trejus metus. Pasikeitė daug kas, o svarbiausia – gyvenimo būdas ir kokybė. Žmonės gyvena geriau.
Kai atvykau, gatvėse važinėjo vien senos mašinos, o dabar – vis daugiau naujų. Netgi matau važiuojančias merginas su kabrioletais.
Dabar Lietuva tikrai yra Europa. Daugelis mano draugų užsieniečių vis dar mano, kad Lietuva yra atsilikusi. Tačiau aš jiems sakau – kai atvyksite čia, pamatysite, kad esate Europoje.
- Ką Vilniuje parodote čia apsilankiusiems bičiuliams?
- Čia yra paminklų – Gedimino pilis, bažnyčios, Savivaldybės aikštė, prezidentūra, tačiau juk Vilnius – ne Roma. Draugams Vilniuje parodau žmonių gyvenimo būdą.
Bet kuriame mieste man pačiam įdomesni žmonės, jų gyvenimo būdas, o ne muziejai ir paminklai.
Įdomiau nueiti į restoraną, klubą, pamatyti tikruosius žmones.
Vyrai atsilieka nuo madų
- Kaip skiriasi lietuvių ir italų gyvenimo būdas?
- Gyvenimo būdas čia ir Italijoje labai skirtingas. Manau, kad didžiausi skirtumai kyla dėl klimato ir oro temperatūros. Jūs lauke gyvenate tris mėnesius, o mes lauke laiką galime leisti 12 mėnesių.
Skiriasi netgi Italijos ir Lietuvos prekyba. Žiemą, kai šalta, žmonės eina pirkti į didžiuosius prekybos centrus. Italijoje populiaresnės mažos parduotuvės, kad žmonės galėtų eiti pro šalį gatve, apžiūrinėti vitrinas.
- Turbūt pastebite lietuviškas madas?
- Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio miestų, moterys ir merginos madoje lekia 200 kilometrų per valandą greičiu, vyrai – kelis kartus lėčiau.
Netgi Prancūzijoje yra taip pat. Žinoma, Paryžius išsiskiria.
Taip nėra tik Italijoje. Ten moterų ir vyrų greičiai madoje panašūs. Italijoje žmonės pamišę dėl mados. Jie kreipia dėmesį į visas aprangos detales. Netgi pagyvenę vyrai seka madas.
Vilniaus gatvėse matau vis daugiau vyrų su kostiumais ir kaklaryšiais. Anksčiau tokių būdavo vienas, o dabar – dešimt.
Padažo dėti nereikia
- Sakoma, kad lietuvaitės skiria daug dėmesio užsieniečiams. Ar susidūrėte su tuo?
- Laikai, kai merginos skyrė išskirtinai daug dėmesio užsieniečiams, jau praėjo. Gal dar yra kvailų vyrų, kurie mano, kad kažkur Lietuvoje mergina laukia būten jų. Tačiau taip jau seniai nebėra.
- Kaip jums patiko Vilniuje kepamos picos?
- Ragavau picų, bet, atsiprašau, itališka pica yra kas kita.
Žmonės mėgsta padažą, todėl kepėjai jo deda į picą, nors padažo joje neturi būti.
Jūs turite cepelinų. Nereikia jų pritaikyti itališkam skoniui. Kartais jie man patinka. Labai mėgstu bulvinius blynus, keptą duoną su česnaku, alų ir degtinę.
- Kokie produktai reikalingi tikrai itališkai picai?
- Tikrą itališką picą sudaro mocarelos sūris, pomidorai, daržovės, saliamio dešra, grybai arba dar kas nors. Picos pagrindas turi būti gerai iškeptas, ne baltas ir storesnis nei kepamas sostinėje.
Nori į krepšinio rungtynes
- Italijoje populiarus futbolas. Lietuvoje – krepšinis. Kuria sporto šaka domitės jūs?
- Aš kaip italas esu išimtis, nes futbolu per daug nesidomiu. Žinau pagrindines komandas. Išties Italijoje žmonės pakvaišę dėl futbolo, čia – dėl krepšinio.
Kai Kaune lietuviai žaidė futbolą su italais, buvau nuvykęs pasižiūrėti rungtynių. Tai buvo gražus renginys, draugiški abiejų šalių sirgaliai.
Vilniuje niekada nesu stebėjęs krepšinio rungtynių, bet kada nors nueisiu. Man įdomu ne tik pamatyti rungtynes, bet ir pažiūrėti, kaip jų metu elgiasi žmonės.
- Pastaruoju metu į Vilnių koncertuoti atvyksta italų estrados legendos. Gal nueinate į jų koncertus?
- Kai koncertavo Toto Cutugno, buvau Italijoje.
Neseniai buvo Zucchero, greitai atvažiuos Pupo. Jei tuo metu būsiu Lietuvoje, gal ir nueisiu pasiklausyti. Žymių italų muzikantų yra daug, jie atvyksta į Lietuvą, vadinasi, lietuviams patinka italų muzika.