Korespondencija, apimanti didžiąją Motinos Teresės gyvenimo dalį, atskleidžia, kad nuo 1949 metų – maždaug tada ji pradėjo rūpintis Kalkutos vargšais – ji jautė vienatvę ir dvasinį skausmą.
Nors viešai skelbė, kad jos širdis visiškai priklauso „Jėzaus Širdžiai“, tėvui Michaelui Van Der Peetui, savo sielos patikėtiniui, ji 1979 metų rugsėjį laiške prisipažino, kad „Jėzaus meilė tau ypatinga. O man tyla ir tuštuma tokia didžiulė, kad aš žiūriu ir nematau, klausau ir negirdžiu. Liežuvis juda (maldai), bet nekalba“.
Šis laiškas parašytas vos kelios savaitės prieš tai, kai Motina Teresė gavo Nobelio Taikos Premiją už labdaringą veiklą.
Taip pat ir kiti laiškai, kurių daugumą savo testamente ji prašė sunaikinti, atskleidžia pastangas nugalėti „tamsą“ ir „kančią“.
Laiškus redagavo ir pirmą kartą išleido artimas Motinos Teresės draugas tėvas Brianas Kolodiejchukas naujoje knygoje „Motina Teresė: būk mano šviesa“.
Jis rašo, jog tuo laikotarpiu Teresė nejautė Dievo „savo širdyje ir eucharistijoje“.
B. Kolodiejchukas surinko laiškus siekdamas įtikinti Vatikaną kanonizuoti Motiną Teresę. Pasak jo, laiškai turėtų žmonėms parodyti kitą jos gyvenimo pusę. Tai, jog ji sugebėjo tęsti savo darbą slegiama tokios kančios, yra jos dvasinio didvyriškumo ženklas, mano jis.
Bengalijos katalikų asociacija, kuri yra didžiausia pasaulietiška organizacija Kalkutoje, paskutines dvi savaites organizavo nuolatines maldas, kad paragintų Vatikaną greičiau kanonizuoti Motiną Teresę.
Organizacija 2007 metus paskelbė „Motinos Teresės šventumo metais“, kadangi rugsėjo 5 dieną sukanka dešimt metų po jos mirties.
Draugijos prezidentas Euguenas Gonsalesas sakė, jog „akivaizdu, kad ji gyveno kaip šventoji, ir daugeliui žmonių nekyla abejonių, kad ji jau dabar šventoji“.
Tačiau laiškai atskleidžia, kad Motina Teresė, kuri išoriškai visada atrodė linksma, sunkiai kovojo su savo tikėjimu.
Ji lygino savo bėdas su pragaru ir prisipažino ėmusi abejoti Dievo ir dangaus egzistavimu.
„Šypsena“,- rašė ji,- „yra kaukė arba apsiaustas, kuris viską uždengia. Kalbėjau taip, lyg mano širdis būtų kupina meilės Dievui, švelnios asmeninės meilės. Jei būtum ten buvęs, būtum sakęs ‚kokia veidmainystė‘“.