Vilniaus arkikatedros administratorius kunigas Ričardas Doveika dar prisimena laikus, kai į didžiąją šalies šventovę vilniečiai eidavo žiūrėti paveikslų. Tuomet joje veikė Paveikslų galerija.
„Dabar į bažnyčią ateinama ne dėl mados – ji baigėsi. Ir ne dėl protesto, kaip sovietmečiu. Dabar žmonės turi troškulį pažinti“, – sako Vilniuje gimęs ir augęs R.Doveika.
Kunigas džiaugiasi, jog šiandien katalikams Vilnius yra žinomas kaip gailestingumo miestas. Tačiau jo žmonėse dvasininkas dar pastebi „kolchozinio“ mąstymo pėdsakų.
Gyveno Kalvarijų gatvėje
- Užsiminėte, kad esate antrosios kartos vilnietis?
- Vilniuje gimiau ne tiktai aš – ir mano tėtis. Šešiolikos kvadratinių metrų ploto kambarėlyje daug metų gyvenome penkiese.
Dabar tų namų Kalvarijų gatvėje nebėra. Ten stovės dangoraižiai, viskas bus užtrinta, užglaistyta. O juk ir iš tų namų kai kurie vaikai į žmones išėjo. (Juokiasi.) Su vaikystės kiemo draugais iki šiol susitinkame.
- Jūsų vaikystės metais Arkikatedra buvo paversta Paveikslų galerija. Ar tekdavo joje lankytis?
- Prisimenu, kad mus ten nuvesdavo. Jau tada kildavo klausimas: kodėl čia vyksta koncertai, jei tai – bažnyčia? Tėvai tokius dalykus paaiškindavo ne viešai – tik grįžus namo.
Džiaugiuosi, kad neseniai atsikratėme paskutiniojo tų laikų palikimo – koncertinių suolų. Tikintieji patys surinko pinigų naujiems suolams įsigyti.
Prisimenu ir mišias 1989 metais, kai Arkikatedra buvo grąžinta tikintiesiems. Tuomet mišiose pakvietė patarnauti ir mane. Taigi Arkikatedroje esu nuo jos atšventinimo dienos.
Pritrūksta elementarių dalykų
- Per tuos porą dešimtmečių keitėsi ne tik Arkikatedros, bet ir apskritai miesto veidas. Kaip vertinate tuos pokyčius?
- Aš vienareikšmiškai esu už permainas. Miestas gražėja, nors problemų jame yra. Pavyzdys – kad ir neapšviesti parkai. Vieną rytą Arkikatedros darbuotoją užpuolė narkomanai, sumušė, apiplėšė. Ir tai – prie Karaliaus Mindaugo paminklo, ryte, matant žmonėms!
Vilniuje – tikrai gražios vietos, bet joms trūksta ūkvedžio rankos, mylinčios širdies. Reikia atsakingo žmogaus, kuris rūpintųsi ne reitingais, sandoriais, bet pačiais žmonėmis.
Yra problemų ir dėl infrastruktūros. Mieste kartais trūksta elementarių dalykų. Pustrečių metų gyvenau Romoje – ten visur stovi nemokamo geriamojo vandens kolonėlės. Vilniuje nežinau nė vienos.
Užduotis – gailestingumas
- Užsieniečiai dažnai pastebi, kad Vilnius – bažnyčių miestas. Ar tą patį galite pasakyti ir jūs, dvasininkas, kalbėdamas ne apie pastatus, bet apie Vilniaus tikinčiuosius?
- Vilnius turi dvi unikalias vertybes. Čia yra originalus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Taip pat – Gailestingojo Jėzaus paveikslas Dievo Gailestingumo šventovėje.
Labai džiaugiuosi, kad Vilnius pasaulyje yra pristatomas kaip gailestingumo miestas. Kiekvieno miestiečio užduotis – atskleisti šio gailestingumo supratimą. Ir ne tik religine prasme, bet ir savo pilietine laikysena.
- Ką būtent jūs turite omenyje, kalbėdamas apie gailestingumą?
- Ši sąvoka aprėpia ir solidarumą, atsakomybę. Kalbu apie tai, jog man savigarba neleidžia mesti šiukšlės ant šaligatvio. Tai juk mano miestas, mano gatvė.
Vilnius – unikalus tautos deimantas. Bet jo žmonėse dar likę „kolchozinės“ mąstysenos. Pas mus dar neįprasta vieną savo laisvą dieną skirti visuomenei.
Juk gali nueiti į slaugos namus ir pakeisti žmogui sauskelnes. Ar bent pasėdėti šalia jo ir išklausyti.
Užsieniečiams mes vis dar esame egzotiški. Tiesa, mūsų moterys iš tiesų labai gražios – tai tikrai matyti.
- Net ir dvasininkams?
- Net ir dvasininkams. Tačiau kaip liūdna matyti, kai ta graži mergaitė dėl gabalėlio aukso parduoda visą savo žmogiškumą.
Pastebi net kalbos klaidas
- Kada, bendraujant su vilniečiais, jums tenka nuliūsti ar nusiminti?
- Kartais kyla liūdesys matant, kai žmogus mąsto tiktai apie naudą sau. Jis negalvoja, kuo gali pats būti naudingas kitiems.
Nuolat kartojame žmonėms, kad nebėra paskutiniojo patepimo. Kad su ligoniu reikia kalbėti tada, kai jis dar supranta. Aišku, malda padeda ir mirštančiajam – jos galia didžiulė. Bet liūdna, kai prarandama galimybė kalbėtis.
Mes pratę gesinti tik pasekmes, o juk esmė – procesas.
Kartais klausaisi per išpažintis ir tampa baisu: vienos šeimos nariai po teismus išsitąsę, jau patys pavargę. Dėl ko? Dėl žemės lopinėlio, aukso gabalėlio, nupjauto medžio. Mes pamirštame vienas kitu pasidžiaugti.
- O ar tenka bendraujant su pasauliečiais patirti stebuklų?
- Didžiausias kunigo turtas yra žmonės. Aukščiausias kunigo karjeros taškas – kai žmogus pasako: „Per tave pajuntu, kad Dievas arčiau manęs“.
Sulaukiu ir aš laiškų, skambučių, padėkų už pamokslą. Kartą mišias laikiau sirguliuodamas. Vėliau paskambino viena moteris, lituanistė. Klausia: „Kunige, jūs turbūt sergate?“ Sakau: „Taip“.
„Taip ir pamaniau, – sako ji, – nes kalbėdamas tris gramatines klaidas padarėte“. (Juokiasi.)
Arba parduotuvėje sustabdė nepažįstamas jaunas žmogus: „Norėčiau su jumis vakare pasikalbėti. Kad padėtumėte man surikiuoti savo mintis“. Man tai – didžiulis džiaugsmas.
Prisiminė liūdniausias vestuves
- Vasarą dvasininkams tenka sutuokti ypač daug porų. Ar kartais neatrodo, kad įvairios detalės, pompastika užgožia šventės esmę?
- Vestuvių planuotojai kartais iš tiesų tampa kliudytojais. (Juokiasi.)
Aš nežinau, ar svarbiausia, kad bažnyčioje pamergės gėles laikytų klubų aukštyje, o ne aukščiau ar žemiau. Taip kartais liepia planuotojai. Svarbiausia – ką tie du žmonės vienas kitam jaučia, kas juos sieja.
Prisimenu pačias liūdniausias vestuves. Jos buvo labai prašmatnios, viską organizavo nuotakos tėvas. Jis nuolat akcentavo: „Čia tuokiasi MANO vaikas“.
Buvo ištiestas 30 metrų ilgio raudonas kilimas. Tačiau tėvas neleido jauniesiems po ceremonijos išeiti pro paradines duris. Svečiai tuo metu lauke, Arkikatedros šone, gėrė šampaną. Ir tėvas norėjo, kad sutuokti jaunieji įžengtų tiesiai į tą būrį.
Tokia buvo tėvo užgaida. Taip jie ir išėjo pro šonines duris.
- Ar tuokiant poras jus kartais apima nuojauta, jog ši pora ilgai drauge negyvens?
- Taip. Būna, matai, kad reikalas bus trumpas. (Juokiasi.) Kaip tai nujaučiu – negaliu paaiškinti.
Kunigauju tik devynerius metus – dar labai mažai. Bet pakalbu su dvasininkais, kurie kunigai jau 20 ar 40 metų. Jie taip pat jaučia, kuri pora ilgai negyvens. Ir dažniausiai neklysta.
Mėgsta stebėti žmones
- Minėjote, jog daugiausia per savaitgalį esate sutuokęs 17 porų. Kaip atsispiriate nuovargiui ir rutinai?
- Visada suvokiu, kad tos trumpos apeigos – sutuoktuvės, krikštynos – įrėš tų žmonių gyvenimuose pėdsakus visam laikui. Man tai labai svarbu.
Aišku, fizinis nuovargis apima. Bet išsimiegi – ir praeina. O dvasinio nuovargio nejaučiu. Esu dėkingas monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, kuris išmokė mylėti bažnyčią.
Dar studijų metais jis sakė: „Tavo didžiausias turtas – jei tau bus gera būti bažnyčioje“.
- Kokiose dar Vilniaus bažnyčiose lankotės?
- Dažnai būnu Šv.Rapolo bažnyčioje, kur buvau ir krikštytas. Mes, Vilniaus kunigai, turime tradiciją kas mėnesį susirinkti vis kitoje bažnyčioje, aptarti tos bendruomenės reikalus. Taigi aplankau visas bažnyčias.
- Ką veikiate, kai užveriate Arkikatedros duris, bet dar neinate namo? Ar tebemėgstate žaisti boulingą?
- Taip, mėgstu. Labai mėgstu ir lankytis koncertuose, skaityti knygas. Ypač patinka sėdėti skverelyje ir stebėti žmones. Kai pagyvenusi pora eina susikibusi rankomis – man tai nuostabu.
- Baigiasi vasara, artėja ruduo – su melancholija, liūdesiu, depresija tapatinamas laikas. Ką pasakytumėte tokiems vilniečiams?
- Kuo dažniau pažiūrėti vienam į kitą ir pasidžiaugti. Taip pat – dažniau ateiti į šventovę.
Šiandien į žmogų kėsinasi daug jėgų. Šešias dienas per savaitę jį veikia neigiama informacija. Septintoji skirta žmonėms priminti amžinąją tiesą.