Skaudžią pamoką vis dar primena degėsių krūvos ir malda šventoriuje

Naujamiesčio Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia patyrė tokią katastrofą, kurią beveik galima prilyginti žemės drebėjimui.

Baisus gaisras neseniai suniokojo bažnyčios vidų, nugriuvo du bokštai, buvę vieni aukščiausių visoje Aukštaitijoje, sudegė nepaprastai vertingi vargonai, suskilo varpas, kvietęs tikinčiuosius į pamaldas.

Pasiaukojimą ir drąsą per gaisrą parodę Naujamiesčio žmonės tiki, kad su visų pagalba pavyks atstatyti bažnyčią, nors supranta, kad tam prireiks milžiniškų lėšų.

Bažnyčiai atstatyti reikės milijonų, tačiau ir tada iš žmonių atminties neišsitrins baisūs potyriai. Į bažnyčios istoriją 2007-ųjų rugpjūtis įeis kaip viena kraupiausių datų.

Atrodo, kad didžiulę nelaimę išgyvenę Naujamiesčio gyventojai šiuo metu vėl mokosi gyventi iš naujo. Bažnyčią jie lyg ir turi, bet meldžiasi ne joje, o greta. Kaip ir jų protėviai prieš kelis šimtmečius.

Miestelio gyventojus šis gaisras, atrodo, dar labiau suvienijo.

Tačiau šios bažnyčios istoriją tyrinėję specialistai ir garbaus amžiaus vietiniai gyventojai mena ne tik šį, bet ir kitus šiurpius įvykius, kurie galėtų papildyti skaudų metraštį ir įrodytų, kad šią vietą nuo seno lydi keista lemtis.

Istorijoje būta ir gaisrų, ir netikėtų mirčių, ir visus stebinančių sutapimų. Būta ir tokių įvykių, kurie atrodo tarsi iš mistikos srities.

Neogotikinė Naujamiesčio Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia, viena gražiausių Panevėžio parapijoje, buvo statoma devynerius metus. Tačiau pasiruošti statyboms, gauti leidimus užtruko dar ilgiau.

Dabartinė Naujamiesčio bažnyčia jau ketvirta. Jos pirmtakės buvo gerokai kuklesnės, medinės, todėl jas siaubė gaisrai.

Kai 1889 metais Naujamiesčio klebonu tapo kanauninkas Romualdas Styravičius, jis atrado buvusio klebono Jono Balandžio pastatytus ūkinius pastatus, bet medinė (trečioji) bažnyčia jau buvo bebaigianti griūti.

Po sukilimų Rusijos caras buvo uždraudęs statyti bet kokias bažnyčias Lietuvos teritorijoje, 1896 metais jis tą draudimą sušvelnino, leisdamas statyti naujas bažnyčias buvusių senų, griūvančių vietoje.

Dabartinei Naujamiesčio bažnyčiai leidimas buvo gautas 1897 metais.

Mirdamas kunigas Juozas Baukys-Baukevičius statyboms testamentu paliko 8 tūkstančius rublių. Tie pinigai išaugo į 30 716 rublių kapitalą.

Iš viso bažnyčiai pastatyti buvo išleista 73 865 rubliai, neskaičiuojant parapijiečių darbo.

Klebonas R.Styravičius buvo puikus organizatorius, todėl parapijiečiai padėjo ne tik darbais, bet ir pristatydami medienos, plytų. Pamatai buvo sumūryti iš akmenų, kuriuos valstiečiai suvežė iš savo laukų.

Dabartinis Naujamiesčio bažnyčios klebonas Algirdas Dauknys pasakojo, kad kaip tik tuo metu, kai buvo sumanyta statyti bažnyčią Naujamiestyje, apie statybas galvota ir Smilgiuose.

Tačiau smilgiečiai nesutarė, ginčijosi, o naujamiestiečiai buvo vieningi, dėl to bažnyčia iškilo pas juos.

Naujosios bažnyčios atidarymo data (pagal Broniaus Kviklio „Lietuvos bažnyčias“) laikomi 1908 metais liepos 26 dieną vykę Šv. Onos atlaidai. Tačiau bažnyčios pašventinimas įvyko tik 1921 metais. Naujamiesčio bažnyčią šventino Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius.

Šįmet per Šv. Onos atlaidus naujamiestiečiai pradėjo švęsti bažnyčios šimtmetį. Klebonas A.Dauknys sakė, kad žmonėms reikia įsibėgėti, todėl jubiliejus bus švenčiamas net trejus metus, tačiau netikėtai baisus gaisras viską pakreipė kita linkme.

Patys didžiausi Šv. Onos atlaidai Naujamiesčio bažnyčioje ne kartą yra paženklinti šiurpių nutikimų ir mirčių.

Dar tebestatoma Naujamiesčio bažnyčia buvo apšlakstyta nekaltų žmonių krauju.

1906 metais tebestatomoje bažnyčioje vyko Šv. Onos atlaidai. Tuo metu čia iš visų apylinkių suplūsdavo minios žmonių.

Kadangi ką tik buvo praūžęs 1905 metų sukilimas, Rusijos caras baimindamasis didelių žmonių susibūrimų reikalaudavo, kad tvarką visur prižiūrėtų „stražnikai“ – žandarai. Jie ir pasirodė ir Naujamiesčio bažnyčios šventoriuje per Šv. Onos atlaidus 1906-ųjų liepą.

Jų nepagarbus elgesys, rusiškos replikos išprovokavo muštynes. Lietuviai griebė plytgalius, kurių buvo apstu statomoje šventovėje, ir ėmė laidyti į „stražnikus“, šie į tai atsakė šūvių papliūpomis į minią.

Kilo didžiulė panika. Kiek buvo sužeistų, istorija nutyli, tačiau per incidentą žuvo keturi vyrai: M.Petruškonis, J.Kuokalas, J.Džiugas ir A.Žilys.

Trys iš jų atgulė Naujamiesčio kapinėse, ketvirtą giminaičiai nusprendė laidoti kitur. Į laidotuves prisirinko daugybė žmonių, ir procesija virto tikra demonstracija.

Ant jų kapo pastatytas paminklas su angelo skulptūra. Dalį lėšų paminklui paaukojo ir iš Naujamiesčio kilę lietuviai išeiviai Amerikoje.

Pirmą kartą jau pastatytoje bažnyčioje šv. Mišios buvo aukojamos per Šv. Onos atlaidus 1908 metais. Mišias laikė bažnyčios statytojas klebonas R.Styravičius.

Klebono artimiausias talkininkas, padėjęs ir darbais, ir organizaciniais sugebėjimais, buvo Jonas Viseckis. Jį ištiko keista mirtis.

Vos baigus statyti naująją bažnyčią, J.Viseckis beardydamas senosios bažnyčios stogą nukrito ir užsimušė.

Naujamiestiečiai įžvelgia keistą sutapimą ir su šių metų rugpjūčio 16 diena, kada užsiliepsnojo bažnyčios bokštai.

Lygiai prieš dešimt metų, 1997-aisiais, tą pačią rugpjūčio 16-ąją buvo laidojamas ilgus metus Naujamiesčio parapijoje klebonavęs kunigas Jonas Jurgaitis.

Kleboną J.Jurgaitį, iškentusį Sibiro lagerių baisumus, gerbė ir mylėjo parapijiečiai, tvirtindami, kad jis skleidęs vidinę šviesą.

Kai kunigas J.Jurgaitis buvo paskirtas klebonu į Naujamiesčio bažnyčią, jos būklė buvo kritiška. Vos laikėsi stogas, pro langus švilpė vėjas, byrėjo tinkas.

Reikėjo daugybės pastangų, kad bažnyčia taptų tikra šventove. Bažnyčios languose atsirado vitražai, viduje – ąžuolinė gotika, o šventorius buvo aptvertas cementine tvora.

Dabartinė Naujamiesčio katalikų bažnyčia – jau ketvirtoji. Gaisrai miestelio šventovę niokojo ne kartą.

Pirmąją Romos katalikų bažnyčią Naujamiestyje pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio, Trakų vaivados Marcijono Oginskio paliepimu 1689 metais (maždaug šimtmečiu anksčiau Naujamiestyje buvo reformatų bažnyčia).

Kancleris naujajai bažnyčiai išlaikyti paskyrė lėšas, gaunamas iš savo dvarų Raguvoje. Neilgai išstovėjusi ši medinė bažnyčia 1725 metais sudegė.

Tada naujamiestiečiai rinkdavosi į laikiną bažnytėlę – šopą, teturėjusią vieną altorių. Naujamiestiečiams toks pastatas buvo per mažas.

Po dešimties metų kunigo Mato Banevičiaus pastatytą antrąją Naujamiesčio bažnyčią ištiko pirmosios likimas.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad ši medinė bažnyčia, turėjusi tris altorius, zakristiją, rūsius, sudegė tuoj po 1755 metais vykusio vyskupo A.Horbaino vizito.

Šalia bažnyčios stovėjo klebonija, mokykla, šventoriuje buvo kapinės, o varpinėje kabojo net trys varpai.

Po gaisro naujamiestiečiams vėl teko tenkintis šopa. Joje nebuvo net altorių. Jų vietoje kabėjo iš gaisro išgelbėti paveikslai.

1785 metais buvo pastatyta trečioji bažnyčia. Jos statyba rūpinosi kunigas Antanas Bonaventūra Šliogeris, buvęs ir Šeduvos parapijos klebonu.

B.Kviklys „Lietuvos bažnyčiose“ pateikia tokias šios bažnyčios pastatymo išlaidas: 722 taleriai pinigais (klebono metinė alga buvo 15 talerių), 162 pūrai rugių, 43 pūrai miežių, 14 pūrų žirnių, 4 pūrai kviečių, 10 pūrų avižų, 286 svarai lašinių, 778 svarai mėsos, 63 gorčiai druskos, 70 gorčių degtinės, 9 kapos silkių, 4 spaskos sviesto, 2,5 kapos sūrių, 19 pūrų salyklo.

Didesnę išlaidų dalį padengęs klebonas A.B.Šliogeris pašventino naują bažnyčią ir iš karto atsistatydino iš klebono pareigų, ją perduodamas kunigui S.Kalinauskui.

Trečioji Naujamiesčio bažnyčia buvo kryžiaus formos, su bokštais, paauksuotais kryžiais.

1855 metais Naujamiesčio bažnyčioje apsilankęs vyskupas Motiejus Valančius rado ją gražiai išpuoštą. Tada čia klebonavo kunigas Vincentas Surevičius.

Bažnyčioje buvo net šeši altoriai, 12 balsų vargonai su varpeliais ir būgnu, daug liturginių drabužių.

Šią šventovę prižiūrėdamas ir gražindamas daug darbo įdėjo kunigas Jonas Balandis, į Naujamiesčio parapiją atėjęs 1858 metais ir 30 metų čia klebonavęs.

B.Kviklys „Lietuvos bažnyčiose“ teigia, kad kunigas J.Balandis Naujamiestyje labai daug pasidarbavo parapijos labui. Ypač daug išminties jis parodė 1863 metų sukilimo metu.

Klebono J.Balandžio pastangomis buvo pastatyta nauja klebonija, apmūrytas šventorius, užveistas sodas. Tačiau šimtmetį išstovėjusi bažnyčia pradėjo griūti.

Tada, kaip jau minėta, buvo gautas leidimas statyti naują, dabartiną bažnyčią. Tikintiesiems ji duris atvėrė 1908 metais.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Naujamiesčio bažnyčia išstovėjo palyginti ramiai. Kulkos tik truputį pažeidė bokštelį ir langus.

Antrojo pasaulinio karo metu atsitiko toks įvykis, kuris galėjo nugriauti bažnyčios bokštus, tačiau viskas baigėsi kitaip.

Karui besibaigiant, 1944 metų rugpjūčio 24-osios naktį, skridęs pro šalį lėktuvas sparnu užkabino bažnyčios bokštą. Lėktuvui lūžo sparnas, vos perskridęs per stogą, jis nukrito žemėn ir užsidegė.

Nuo lėktuvo viduje buvusių bombų sprogimo išdužo bažnyčios langai, sulūžo rėmai.

Pasakojama ir šiek tiek kitokia tos istorijos versija. Teigiama, esą lakūnai susiderėję, kad perskris tarp dviejų bažnyčios bokštų.

Tačiau skrydis baigėsi katastrofa. Lėktuvas nukrito ir užsidegė, prieš tai dar nuvertęs virš bažnyčios altoriaus buvusį bokštelį.

Abu žuvę lakūnai buvo palaidoti bažnyčios šventoriuje, o vėliau jų palaikai perkelti į karių kapines.

Dar vienas gaisras Naujamiesčio bažnyčioje kilo prieš kelerius metus. Tuomet užsidegė Švč. Mergelės Marijos altorius.

Teigiama, kad gaisro priežastis buvusi netvarkinga elektros instaliacija.

„Visiškai tikėtina, kad gaisras galėjo kilti dėl elektros instaliacijos. Bažnyčiose elektra buvo įvesta maždaug apie 1960 metus. Per tą laiką viskas susidėvėjo, o naujai nebuvo pertvarkyta“, – „Panevėžio rytui“ sakė Naujamiestyje 1993-1997 metais klebonavęs kunigas daktaras Rimantas Gudelis.

Kunigas sakė, kad jo klebonavimo metais pačioje bažnyčioje jokių gaisrų nepasitaikę, tačiau špitolėje jie yra priglaudę ne vieną padegėlį, kuris praūžus gaisrui liko be namų.

Dėl minėto altoriaus gaisro žmonės kėlė įvairias versijas. Kadangi ugnis užsiliepsnojo jau į pavakarę, pasibaigus šv. Mišioms, manyta, kad liepsna galėjo įsiplieksti ir nuo paliktos žvakės.

Kai kurie žmonės šnekėjo, kad čia būta ir tam tikros mistikos. Mat per gaisrą sudegė visas altorius, o sveikas liko Švč. Mergelės Marijos paveikslas ir ąžuolinė skulptūra, vaizduojanti Šv. Oną, kuri moko dar mažą Mariją skaityti.

Šios skulptūros autorius naujamiestietis Julius Vaupšas „Panevėžio rytui“ sakė, kad jis tokią skulptūrą išdrožė pagal senųjų liaudies meistrų tradicijas. Į ją buvo sudėtas ir biblinis siužetas, ir Lietuvos knygnešystės atgarsiai.

J.Vaupšas iš pradžių net negalvojo šios skulptūros dovanoti bažnyčiai, manė laikysiąs ją namuose, bet naujamiestietės Albinos Saladūnaitės paragintas atnešė prie altoriaus kaip tik Šv. Onos atlaidams, nes jie ir įkvėpę tą darbą išdrožti.

Tam tikros mistikos, žinoma, galima būtų įžvelgti daugelyje dalykų. Juk sakoma, kad Dievas nuolat siunčia mums ženklus, tik mes nemokame jų perskaityti.

Kai per šiemečius Šv. Onos atlaidus „Panevėžio ryto“ žurnalistė atvažiavo į Naujamiestį rašyti straipsnio, viena moteris paragino ją rengtis tautinius drabužius ir eiti eisenoje aplink bažnyčią.

Nenorėdama nieko daug aiškinti, žurnalistė paprasčiausiai pasakė padarysianti tai kitą kartą.

O moteris pažvelgė ir pasakė: „Kito karto nebus“.

Ne vienas naujamiestietis dabar perkrato visus pastarojo meto įvykius ir randa kažką tokio, kas galėjo nusakyti gresiančią nelaimę.

Jausti kaltę dėl kažkieno ar savo padarytų nuodėmių yra nepaprastai sunku ir dar labiau apsunkina jau ir taip nelengvą padėtį.

Daugelis jaučiasi be kaltės kalti, kad kažko nepadarė, kažko nesuskubo, kad jautėsi tokie bejėgiai gaisro metu.

Kartu jie prisipažįsta dėkojantys Dievui, kad gaisras neįsiplieskė visame miestelyje, nepersimetė į namus, kad bažnyčios bokštai tyliai susmigo, o juk galėjo virsti į šonus, užgriūdami kleboniją, greta stovinčius namus.

Naujamiestietis J.Vaupšas, kurio namai visai šalia bažnyčios, sakė per gaisrą visai nepagalvojęs apie savo trobą.

Nors tuo metu namuose buvo keturi jų vaikai, jam ir žmonai Alinai svarbiausia rūpėjo kiek įmanoma daugiau išgelbėti bažnyčios vertybių.

Nepaisydami gaisro, jie nešė iš šventovės daiktus, kad jų neprarytų ugnis, tempė kibirais vandenį.

„Buvo toks baisus stresas, kad apie savo namus nebegalvojau. Nuo to siaubo dvasia atrodė kaip suparalyžiuota. Dabar pamąstome, kad gaisras galėjo įsiplieksti ir tolyn, jei būtų stipresnis vėjas. Jei bokštas būtų virtęs į šoną, tai pirmiausią būtų užgriuvęs kleboniją“, – kalbėjo „Panevėžio rytui“ J.Vaupšas.

Sakoma, kad dabar laikas sukasi greičiau ir tėvų, senelių, protėvių padaryti negeri darbai nebekrinta ant ateinančių kartų pečių, kaip dažnai būdavo teigiama senuose raštuose.

Vis dėlto kai kurie naujamiestiečiai prisimena ir pačią seniausią Naujamiesčio istoriją, kurioje yra juodų dėmių.

G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja A.Saladūnaitė, turinti galimybę peržiūrėti senuosius Naujamiesčio archyvus ir kartu būdama šio miestelio gyventoja, pasakoja, kad Naujamiesčio žemes Vytautas Didysis paskyrė karaimams.

Naujamiestis, kurio vardas minimas gerokai anksčiau nei Panevėžio – XIV amžiuje, savo pavadinimą gavo kaip Karaimų Naujamiestis.

Tačiau vėliau įvairiais keliais, dažnai apgaule, karaimų žemės perėjo lietuvių žinion.

Vietiniai gyventojai karaimai išsiskirstė po aplinkinius miestelius, kaimus ar iškeliavo dar toliau. Tačiau Naujamiestyje esančios karaimų kapinės pagal dydį antros Lietuvoje, po Trakų.

A.Saladūnaitė gerai pamena, kaip prieš keliolika metų į Naujamiestį pagerbti savo artimųjų buvo suvažiavę labai daug karaimų. Tam, kad galėtų atlikti apeigas, visi prieš tai tris dienas pasninkavo.

Priėję prie kapinių vyrai užsidėjo kepuraites, moterys galvas apsigaubė šaliais, o jų dvasininkas labai ilgai skaitė maldas.

Dauguma žmonių nelinkę taip toli gręžiotis atgal ir sako, jog užtenka ir dabar priežasčių pasakyti, kad ne visi į Naujamiesčio bažnyčią rinkdavosi su tikru pamaldumu, ieškodami dvasinės ramybės ir tikrojo tikėjimo.

„Matyt, bažnyčiai buvo per mažai širdžių ir rankų. Nustumiame skausmą, rūpesčius, daromės šalti, rafinuoti kaip vakariečiai. Norime, kad viskas būtų tobulai gražu. Istorija rodo, kad žmonės, turėdami mažesnes lėšas, pastatydavo bažnyčias. Dejavimas nieko nepadės, reikia pačiam kažką daryti“, – kalbėjo naujamiestietė A.Saladūnaitė.

Miestelio gyventojai didžiavosi nuostabaus grožio Naujamiesčio bažnyčia, kurios bokštai treti pagal aukštį Aukštaitijoje ir patys aukščiausi Panevėžio rajone, kuri turi tokias gražias ąžuolines gotikines klausyklas, įstabias koplytėles, didingus, angelų skulptūromis puoštus vartus ir vienus geriausių Lietuvoje vargonus.

Vargonai buvo pagaminti Goebelso firmoje Karaliaučiuje 1813 metais. Muzikai tvirtino, kad jais galima išgauti 2000 balsų.

A.Saladūnaitė pasakojo, kad paskutinį sekmadienį prieš nelaimę bažnyčioje vargonavo Šviesė Čeplauskaitė. Koncertas buvęs nuostabus, visi jautė dvasinį pakilimą.

Klebonas A.Dauknys jau planavo nuo rudens tartis su Panevėžio dailės galerija, G.Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka ir rengti bendrus projektus.

Tada niekas negalėjo net pagalvoti, kad po keturių dienų bažnyčia paskęs liepsnose, o žmonės blaškysis apimti siaubo. A.Saladūnaitė sakė, jog beliko tik raudoti apimtiems bejėgiškumo, kad niekuo negali padėti.

Naujamiesčio gyventojai stengėsi bet kokia kaina gelbėti bažnyčios vertybes. Klebonas A.Dauknys, parapijiečiams šaukdamas, kad saugotų savo gyvybes, pats veržėsi į liepsnas taip, kad žmonėms teko jį laikyti.

Klebonas, dar visai neseniai guodęsis dėl pabrangusių statybinių medžiagų ir antrojo bažnyčios bokšto remonto, dabar su siaubu žiūrėjo, kaip ugnis ryja gražiąją bažnyčią. Tuoj po gaisro klebonui A.Daukniui prireikė medikų pagalbos ir jis atsidūrė Panevėžio apskrities ligoninėje.

Naujamiestiečiai stebėjosi ugniagesių drąsa. Dabar miestelio gyventojai kalba, kad jiems už tokį pasiaukojimą vadovybė turėtų po tris tūkstančius litų premijos išrašyti, ir patys negali paaiškinti, kodėl įvardina būtent tokią sumą.

Kartu visiems buvo aišku, kad nėra reikiamos įrangos tokiems gaisrams gesinti. Žmonės piktinosi, kad atrandama lėšų brangiausiems valdininkų automobiliams įsigyti, o visoje Panevėžio apskrityje nėra bent reikiamo aukščio bokštelių, galinčių pakelti gaisrininkus iki gaisro vietos.

Buvęs Katalikų dvasinės seminarijos Sankt Peterburge rektorius kunigas R.Gudelis prisiminė, kad kai Sankt Peterburge užsidegė trečios pagal aukštį mieste Archangelo Mykolo bažnyčios bokštai, liepsnos buvo numalšintos per kelias valandas, ir tai pavyko todėl, kad ugniagesiai turėjo visą reikalingą įrangą tokiems aukštuminiams gaisrams gesinti.

Dabar Naujamiestyje, kaip ir sudegus bažnyčioms XVIII amžiuje, šv. Mišios aukojamos šventoriuje.

Praėjusį sekmadienį tikintieji būrėsi prie šventoriaus vartų, už kunigų kapų, nes artintis prie bažnyčios pastato dar pavojinga. Neaišku, kiek išdegė plytos, ar jos nepradės byrėti.

Kai kurie arčiau gyvenantys žmonės į bažnyčios šventorių atsinešė iš namų kėdes.

Šv. Mišias aukojo klebonas A.Dauknys, kuriam dabar ant pečių užgriuvo itin sunki našta.

Sekmadienio Mišiose dalyvavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas ir svečias iš Šveicarijos kunigas daktaras Adolfas Fugelis.

Tą pačią dieną vakare Naujamiesčio bažnyčią aplankė delegacija, vežanti per Lietuvą stebuklingąją Fatimos Šventosios Dievo Motinos statulą. Sužinoję apie bažnyčią ištikusią nelaimę, stebuklingąją statulą gabenantys žmonės pakeitė savo maršrutą ir, norėdami palaikyti naujamiestiečius, atvyko pas juos.

Eisena su šventąja statula apėjo aplink bažnyčia su intencija, kad šventovė būtų atstatyta, o tikintieji vėl turėtų savo maldos namus.

Per Miežiškiuose vykusius Šv. Baltramiejaus atlaidus Panevėžio vyskupas J.Kauneckas paskelbė, kad vyks rinkliavos Panevėžio ir Kauno parapijų bažnyčiose nukentėjusiai nuo gaisro Naujamiesčio bažnyčiai atstatyti.

Tikintieji baiminasi, kad rinkliavose kaip įprastai kaimo močiutės aukos savo sunkiai uždirbtus pinigus, o tie žmonės, kurie iš tiesų galėtų paremti solidžiomis investicijomis, liks abejingi.

Svarstoma, kodėl negalėtų bažnyčios atstatymo darbų paremti turtingi kraštiečiai, kurie dabar gyvena Vilniuje, tačiau jų šaknys likusios čia. Juk tokia praktika labai plačiai žinoma tiek iš istorijos, tiek dabar užsienio šalyse.

Buvęs Naujamiesčio klebonas R.Gudelis, gerai žinojęs bažnyčios pastato ir vertybių kainą, sako, kad viskam atstatyti reikės milžiniškų lėšų.

Pasak kunigo, stogas su gegnėmis ir skarda kainuotų apie 1,5 milijono, kiekvienas bokštas – mažiausiai po pusę milijono litų. Kunigas abejoja, ar pavyks bažnyčiai įsigyti tokius vertingus vargonus.

Tuo tarpu norint išlieti varpą, kuris vėl kviestų tikinčiuosius į pamaldas, reikėtų maždaug apie 150 tūkstančių litų.

Naujamiesčio bažnyčios didysis varpas, dovanotas prelato Juozo Baukio-Baukevičiaus, svėrė 3375 kilogramus ir girdėdavosi kelių kilometrų spinduliu.