Prieš kelis mėnesius A.Pocius iš posto stumiamas mėgino pigiai tarnybinį butą privatizuoti. Nepavyko. Suuodė žiniasklaida ir užsirūstino politikai. Teko šio ketinimo atsisakyti. Dar vyras maldavo, kad jei jau būsto įsigyti neleidžia, nors į gatvę nemesti. Žmona, nepilnametis sūnus ir jokios kitos pastogės. Matyt, buvusiam aukštam pareigūnui nuo rūpesčių taip galva apsisuko, kad pamiršo visai netoli Vilniaus neprastą namą turintis. Tiesa, ten dabar dėl į dangų kylančių dulkių kamuolių gyventi kažin ar smagu būtų.
Kur namas?
Buvusio pareigūno sodyba įsikūrusi vos penkiasdešimt kilometrų nuo sostinės. Vaizdingos Dubingių apylinkės, visai greta ilgiausias šalyje, vienas įspūdingiausių Asvejos ežeras ir regioninis parkas. Netrūksta čia nei žvėrių, nei retų paukščių, nei saugotinų augalų. „Ačiū Dievui, jo namai įsikūrę ne mūsų regioninio parko zonoje. Tai neturime rūpesčių, bet kaip aplinkosaugininkams širdį skauda. Anksčiau ten tokių gražių miškelių buvo, pelkių, pievelių. Dabar nieko neliko, – guodėsi dienraščiui „L.T.“ vienas iš parko darbuotojų, nenorintis minėti savo pavardės. – Tai jau ne mūsų teritorija. Nereikia. Paskui, žinote – visokių pykčių būna.“
Vietiniai sakė, kad sodybą rasti nebus sunku, bet kelio teko klausti kelis kartus. „Pociaus namas kur? Pavažiuokite dar tiesiai, po to sukite į dešinę. Tikrai pamatysite – ten tiek technikos dirba, kad nepastebėti neįmanoma“, – pataria laukus šienaujantis pusamžis vyras.
Dulkių debesys
Pariedėję dar kelis kilometrus jau iš tolo išvystame į dangų virstančius dulkių kamuolius. Ne, vėjas tuo metu nepakilo. Tiesiog keli ekskavatoriai ir buldozeriai zujo be perstojo. Vieni rausė milžinišką duobę, kiti stumdė žemes. „Sveiki, vyrai. Gal žinote, ar įmanoma čia žemės nusipirkti? Gal jos šeimininkas kur yra?“ – teiraujamės dviejų sutiktų darbininkų.
„Čia? Nusipirkti? Ne, turbūt šitas šeimininkas neparduos. Žinau, kad jei kas aplinkui parduoda, tai jis ir nuperka“, – viltis tapti žemvaldžiu šalia buvusio saugumo šefo kaipmat sudaužo vyrai. „Galite pamėginti nuvažiuoti į jo sodybą. Šeimininko nerasite, bet ten giminaitė kažkokia yra, gal ką daugiau pasakys“, – ranka į šalia kasamo tvenkinio stovintį namą mosteli vienas iš darbininkų.
Atsargiai, šunys!
Prieš akis išdygsta namas. Nelabai mažas, bet pilies neprimena. Kieme – nedidelis baseinas, lauko teniso ir krepšinio aikštelės, stovi keturratis motociklas. „Ponia, gerą dieną“, – pasilabiname su moterimi, kuri sėdi namo viduje prie pravirų durų. Atsakymo ilgai laukti netenka. Tik jį ištaria ne ponia, o du grėsmingai atrodantys šunys. Dideli abu. Vienas be perstojo šunų kalba kažką bando pasakyti, kitas jam atitaria. Pirmojo veislė įkvepia baimę. Dobermanas.
„Ponia, jie mūsų nesuvalgys?“ – dar bandome juokauti, tačiau šypsena dingsta, kai dobermanas dar labiau ima šiepti dantis. Tačiau atėjus šeimininkei žvėrys apsiramina. „Gal pasakysite, kaip poną Arvydą rasti?“ – klausiame. „O ko jūs norėjote?“ – tuoj pat smalsauja jo seserimi prisistačiusi moteris.
Patikiname, kad kaimynais norime tapti ir žemės pirkti netoliese ieškome. „Man atrodo, neverta ieškoti. Viskas aplink išpirkta. Jis pats neparduos, o jei kas parduotų, jis ir nupirktų. Žinoma, jei būtų prieinama kaina“, – paaiškina Arvydo seserimi pasivadinusi moteris.
Nuosavas ežeras
Supratę, kad su A.Pociumi, kuris taip skundėsi neturįs kur su šeima prisiglausti, piniginių turiniais neparungtyniausime, dar pasidžiaugę, kad įspūdingoje vietoje greitai tyvuliuos privatus ežeras, kaip jį pavadino buvusio pareigūno seserimi prisistačiusi moteris, nusprendžiame paties vyro paklausti, kam gi jam toks vandens telkinys reikalingas. Gal kaimo turizmą plėtos? Tarp vietinių tokios kalbos jau seniai sklando.
Pabandę susisiekti su buvusiu pareigūnu turimu jo namų telefonu ir, mūsų žiniomis, žmonos Reginos mobiliuoju, vyro neradome. Abu kartus atsiliepė vardu nesiteikianti prisistatyti moteris ir pasiūlė A.Pociumi daugiau nebesidomėti.
www.lt24.lt