Videonaujienose žiūrėkite reportažą apie A.Mamontovą.
Tačiau prieš rugpjūčio 23-iąją paminėdamas „apvalų“ gimtadienį, kalbėdamas su „Ekstra“ Andrius neatrodė nei džiūgaujantis dėl artėjančios šventės, nei įsitempęs ir skubantis. Ramus ir atsipalaidavęs jis pasakojo apie tai, kaip savo gimtadienio neketina švęsti.
- Kokia jūsų gimtadienio dienotvarkė? - paklausėme Andriaus.
- Diena nebus kuo nors ypatinga. Tikriausiai atsidaręs elektroninį paštą skaitysiu sveikinimus, atsakinėsiu į SMS žinutes, kurių, tikiuosi, sulauksiu. O šiaip ketinu važiuoti į įrašų studiją - šiuo metu garsinamam filmui, kuriam kuriu muziką, parašiau porą melodijų, tad reikia nuvežti į studiją, pridėti prie vaizdo ir pažiūrėti, kaip tai dera.
Specialiai gimtadienio niekada nešvenčiu. Pasėdime prie stalo su šeimos nariais, ateina į svečius brolis, mama, pavakarieniaujame, paplepame. Visas šventes švenčiu šeimos rate. Mano gyvenime ir taip pakanka veiksmo, todėl nemėgstu dar papildomai jo prisikurti. Ramybė man brangesnė.
Gimtadienių sureikšminti aš nelinkęs. Metus reiškiantis skaičiukas nebūtinai nusako tavo, kaip žmogaus, kokybę ir kiekybę. Neprisiriščiau prie štampų, kurie siejami su keturiasdešimtmečiu.
- Kokius štampus turite omenyje?
- Kai esi vaikas ar jaunuolis, keturiasdešimtmetis atrodo tokio amžiaus, kokio tu pats niekada nebūsi. Atrodo, kad su tokiu žmogumi negali susikalbėti, jis gyvena kitame pasaulyje. Bet juk kartais negali susišnekėti ir su jaunesniais ar bendraamžiais.
- Gal šiek tiek bijote gimtadienio?
- Ne, aš kaip tik labai džiaugiuosi. Gimtadienis - diena, kada tu gauni dovanų, ko čia bijoti? Muzikantai, su kuriais kartu grojame, visą laiką pasveikina gimtadienio proga. Smalsu, ką jie man padovanos. Dažniausiai iš jų gaunu čekį apsipirkti muzikos instrumentų parduotuvėje. Aš pats neretai dovanoju kompaktines plokšteles. Labai mėgstu rasti namuose kokį nors daiktą, kuriuo nesinaudoju, bet suvokiu, kad kitam žmogui tas daiktas bus labai naudingas. Dėl to mano namuose nėra daug daiktų.
- Ar per tuos 40 metų nebuvo kitokių gimtadienių, kuriuos šventėte audringai, su būriu draugų?
- Labai gerai prisimenu savo tryliktąjį gimtadienį. Pakviečiau kiemo vaikus, gal keturis ar penkis. Ir su tėvu sėdėjome visą vakarą laukdami, kada tie vaikai ateis. Bet jie neatėjo. Mes sėdėjome dviese prie nukrauto stalo, mamos nebuvo namuose. Praėjus porai valandų, atsidarėme limonado ir atsigėrėme.
- Gal dėl to ir nelabai mėgstate švęsti gimtadienius?
- Ne, nemanyčiau, kad tam reikėtų psichoterapeuto analizės. Tiesiog aš gyvenimo nematuoju gimtadieniais. Man Kalėdos ar Naujieji metai yra didesnė šventė, nes tai susiję su saulėgrįža, kai dienos pradeda ilgėti, o naktys trumpėti. Aš su tuo jaučiu didesnį ryšį, smagu, kai keičiasi metų laikai. Kiekvienas mūsų jaučiame ryšį su gamta. Laikui bėgant, man tas ryšys tik stiprėja.
- O jums patinka tas metų laikas, kada gimėte, - vasaros pabaiga?
- Labai patinka rugpjūčio pabaiga, kai dar vasara, bet ruduo jau kabo ore. Naktį dangus giedras ir pilnas žvaigždžių, gaivus, šiltas oras. Dar man labai patinka ir gegužės pradžia.
- Gal ir gimėte naktį?
- Gimiau iš ryto, bet esu „pelėda“. Beje, gimiau savaite vėliau nei turėjau gimti. Nežinau, kodėl nenorėjau gimti. Mane į šitą pasaulį prisišaukė skatinamaisiais vaistais. Atsiradau ant Liūto ir Mergelės Zodiako ženklų ribos, nors pagal visus požymius esu Liūtas. Dar ir dėl to gimtadienis man - keista diena.
- Kaip vaikystėje įsivaizdavote save suaugusį?
- Kaip save įsivaizdavau, taip viskas ir yra. Į mokytojų klausimus, kuo bus užaugę, paprastai vaikai atsako tai, ką mokytojai nori girdėti. Sakydavau, kad būsiu inžinierius, nors norėdavau būti arba kosmonautas, arba roko muzikantas. Ačiū Dievui, viena šių svajonių tapo tikrove.
Labai norėjau stovėti scenoje su gitara - būdamas dešimties metų pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Manau, kiekvienas žmogus jau vaikystėje turi ateities gyvenimo, apie kokį svajoja, viziją.
Džiaugiuosi, kad man pavyko savo vizija sekti.
- Retam žmogui pavyksta neišduoti savo vaikystės ar paauglystės idealų - ir ilgus plaukus nusikerpa, nors būdami šešiolikos įtikinėja, kad niekada nesikirps, ir kostiumą apsivelka. Kaip pavyko jums?
- Nereikia skubėti švaistytis deklaracijomis. Kita vertus, nereikėtų sureikšminti ir vaikiškų ar paaugliškų svaičiojimų. Kiekvienas žmogus per gyvenimą yra sau prisižadėjęs įvairiausių niekų, kurie vėliau neišsipildė. Aš taip pat sakiau - niekada nevilkėsiu kostiumo.
Bet pernai, kai nusprendėme dalyvauti Eurovizijoje, supratome, kad kostiumas - vienintelis ir geriausias pasirinkimas. Beveik 20 metų turiu dar vieną nusistatymą - po kariuomenės pasižadėjau, kad niekada neapsivilksiu jokios uniformos. Niekada nepriklausysiu jokiai organizacijai. Kol kas tai man galioja, tikiuosi, nebus jokių kardinalių pasikeitimų.
- O sulaukiate kvietimų iš partijų?
- Įkalbinėjo, ir ne tik partijos. Ir religinės organizacijos ne kartą yra kalbinusios. Kai esi matomas ir žinomas, atsiranda žmonių, kurie norėtų, kad tu būtum jų atstovas. Bet aš labai norėčiau išlikti laisvasis menininkas. Išpažįstu vienintelį dalyką - sveiką protą.
Deja, jei ir yra sveiko proto žmonių valdžioje, mes jų nematome. Žmonės pernelyg daug tikisi iš valdžios, nors pačia valdžia netiki. Per rinkimus dažnai nežinau, už ką balsuoti, nes yra siūlomi supuvęs obuolys ir supuvusi kriaušė. Kaip pasirinkti, kuris geresnis? Tad ir tenka rinktis iš kelių blogių mažiausią. Kartais ir iš viso nebalsuoju.
- Kokį savo gyvenimo įvykį, nutikusį per 40 metų, dabar vertinate kaip svarbiausią?
- Vienareikšmiškai tai - mano vaikų gimimas. Kai tampi tėvu, ypač, kai gimsta pirmas vaikas, gyvenimas iš esmės pasikeičia. Manau, tai gražiausias ir ryškiausias dalykas, kokį savo gyvenime patyriau.
- Kuo skiriasi pasaulio matymas esant keturiasdešimties ir dvidešimties?
- Būdamas vyresnis labiau matai visumą, o kiekvieną elementą - kaip tos visumos dalį. Kai tau dvidešimt, neretai vieną elementą sureikšmini iki pasaulio dydžio. Tada nematai kitų sudedamųjų pasaulio dalių, bet laipsniškai mąstysena keičiasi. Gyvenimas - nuolatinis virsmas, kitimas - vienintelis pastovus dalykas pasaulyje.
- O kaip dėl kūno pokyčių? Per 20 metų atrodote mažai pasikeitęs.
- Manau, koks esi viduje, toks esi ir išorėje. Net senovės šventraščiai sako, kad fizinis žmogaus kūnas formuojasi pagal subtilųjį dvasinį kūną. Jei, pavyzdžiui, žmogus yra piktas arba geras, tai atsispindi jo išorėje, laikysenoje, veide. Žmogus jaunas tol, kol jis ieško ir svajoja.
O aš vis dar ieškau ir svajoju. Kita vertus, aš juk keičiuosi. Jeigu jūs pažiūrėtumėte į mano nuotrauką, darytą prieš 10 metų, skirtumą pamatytumėte. Žmonės, kurie yra nuolatos matomi, atrodo nesikeičiantys. Man, pavyzdžiui, Algirdas Brazauskas dabar atrodo toks pat, kokį aš jį mačiau vaikystėje per televizorių.