Kaip ir negalėjo įtarti, kad po dviejų dešimtmečių mitingo rengėjai jau bus atsidūrę skirtingose barikadų pusėse.
Gyvenimas dažnai išskiria žmones. Kartais būna nelengva pasidalyti ir istorinius nuopelnus.
Tačiau priešprieša dėl 1987 metų mitingo sukakties minėjimo – ne vien kelių ambicingų žmonių nesantaika. Tai tipiškas lietuviškojo gyvenimo erzelio pavyzdys.
Gerbiu visus be išimties 1987- ųjų mitingo organizatorius. Nors tuomet dėl įsibėgėjusios M.Gorbačiovo „perestrojkos“ KGB nagai jau buvo kiek atsileidę, net ir eiti į Molotovo-Ribbentropo paktą smerkiantį mitingą reikėjo drąsos, o ką jau kalbėti apie jo organizavimą.
Drąsuolio nevaizduosiu. Prisipažinsiu, griebiausi „gudrybės“: kad būtų kaip teisintis, jei kiltų nemalonumų darbe, nusipirkau kefyro butelį, įsimečiau į tinklelį ir, apsimetęs atsitiktiniu praeiviu, ryžausi prieiti prie A.Mickevičiaus paminklo.
Sutikau panašiai „užsimaskavusių“ pažįstamų, norinčių nors akies krašteliu pažiūrėti, kaip atrodo antisovietinis mitingas, kurio – neįtikėtina – niekas nevaikė.
Taip pasielgę gali teisintis, kad buvo daugybė už juos bailesnių, nedrįsusių net kilometro spinduliu tą dieną priartėti prie A.Mickevičiaus paminklo.
Bet ar prabėgus dviem dešimtmečiams verta žmonėms skirstytis į teisius, teisesnius ir pačius teisiausius?
Lietuvoje turbūt kitaip neįmanoma. Net disidentai, pasirodo, yra tikrieji ir netikrieji. Tikri patriotai ir netikri. Kurie netikri, tie „tikrųjų“ akimis – komunistai, Maskvos sąmokslo įrankiai ir visokie kitokie, kuriems apibūdinti lietuvių kalba turtinga epitetų.
Viena mitingo organizatorių N.Sadūnaitė sako negalinti būti kartu su savo buvusiais bendražygiais, nes tiesa negali eiti drauge su melu.
Galima suprasti, kodėl su sovietine sistema kovoję žmonės, pasak buvusio disidento V.Bogušio, anuomet regėdavę tik dvi spalvas – juodą ir baltą.
Tai natūrali karo lauke atsidūrusių žmonių būsena. Tačiau karai ir revoliucijos kada nors baigiasi. Tuomet akys turėtų išvysti, kad gyvenimas – įvairiausių spalvų ir atspalvių karalija.
Jei Lietuvoje vis dar regimos tik dvi spalvos, vadinasi, karas tebesitęsia. Buvusių disidentų nesutarimai 1987 metų mitingo sukakties proga – tik persipykusios, dirglios, pagiežos spjūviais putojančios visuomenės simbolis.
Interneto erdvėje liejasi tulžis: vieni ramiausiai skleidžia įžeidžias paskalas apie disidentus, antri visus, kurie abejoja, ar Lietuvą išvadavo vien V.Landsbergis, vadina kagėbistais ir komunistais, treti deda į šuns dienas pačią tėvynę ir giriasi, kad nori kuo greičiau dumti iš esą suknistos Lietuvos.
Sunku suvokti, kaip savo tėvynę galima vadinti suknista. Jei iš tikrųjų Lietuva kam nors atrodo suknista, tai patys ją ir sukniso.
Apskritai nieko baisaus dar Lietuvos neištiko. Apokalipsės – nė kvapo, nors turėtų jau seniai sapnuotis, jei tikėtum visu tuo, kas bloga sakoma apie šalį.
Net ir tie, kurie žada iš neva suknistos Lietuvos dumti į užsienį, pamiršta, kad dar prieš dvidešimt metų jie toliau pasienio su Lenkija, net ir labai norėdami, niekur nebūtų išdūmę.
Turbūt svarbiausia tulžingų visuomenės nuotaikų priežastis – didžiuliai turtiniai kontrastai Lietuvoje. Vieni skendi turtuose, bet vis viena pyksta, kad atsiranda turtingesnių už juos, o kiti tik pyksta, užuot pasidžiaugę, jog yra ir skurdesnių už juos. Pesimistų šalis.
Bet net valdžią, kurios nekeiksnoti Lietuvoje būtų tiesiog nepadoru, jei lietuviai būtų tokie patriotiški kaip estai, atsirastų už ką ir pagirti.
Prikrėsta nemažai nesąmonių? Kas tai paneigtų, bet nepadaryta ir fundamentalių klaidų, kurios būtų sutrukdžiusios Lietuvai pralenkti daugumą buvusių sovietinių respublikų ir gerokai prisivyti, pavyzdžiui, net ir laisviausiu komunistinės stovyklos baraku kadaise laikytą Vengriją.
Daug korupcijos? Akivaizdi tiesa, bet jos ne mažiau ir kaimyninėse Latvijoje ar Lenkijoje. Todėl pažvelgus į Lietuvą be isterijos nebūtų dėl ko pernelyg aimanuoti ir stebėtis.
Stebuklas būtų, jei Lietuvoje viskas atrodytų gerokai kitaip: jokios korupcijos, šalį valdo protingi ir ne apie savo, o visuomenės naudą dieną naktį galvojantys politikai, gyvenimo lygis – kaip Britų salose.
Stebuklai būna tik pasakose. Lietuva panaši į kitas pokomunistines šalis. Nei daug geresnė, nei daug blogesnė. Žinoma, norėtųsi geresnės. Bet nereikia spjaudyti į savo šalį, nes tai spjūviai į save veidrodyje.