Laisvės kelias nusidriekė ir danguje

Panevėžio Karaliaus Mindaugo motorizuotajame pėstininkų batalione lietuvių, estų ir latvių parašiutininkai rugpjūčio 23-iają, Juodojo kaspino dieną, paminėjo susikibę rankomis keturių kilometrų aukštyje.

„Praeisi pro postą, už tilto iškart suk į dešinę, o pasiekęs seną kilimo taką eik juo, kol pamatysi didžiulę palapinę ir daug automobilių“, – prisiminiau parašiutininko Piotro Bukino, prieš savaitę atsitiktinai sutikto traukinyje, nurodymus.

Vos keli menki debesėliai ir dar priešingoje nei saulė pusėje, tad sunkios pakilimo tako betono plokštės, rodos, tuoj susilydys į vieną.

„Kai jau sklęsi, tai taikyk virš tako arba virš miško, ten kyla karštas oras, ilgiau išsilaikysi“, – iš tolo išgirdau instruktoriaus, draugų pristatyto tiesiog Role, nurodymus pradedančiajam ir iškart buvau sugriebtas už peties. „Gal gali prisėsti ant kuprinės? Kol lėktuvas nusileis, turiu susidėti parašiutą“, – paaiškino nepažįstamasis, pastebėjęs, kad neiškart supratau, ko prašoma.

Per petį persimetęs parašiuto virves, įtemptas nuo prie žemės prispaustos kuprinės, jis mažiau nei per dešimt minučių darniai sudėliojo kupolo klostes, išspaudė jose susikaupusį orą, dar porą kartų perlenkė ir parašiutą nesunkiai įspraudė į nedidelę kuprinę.

„Ir visi moka parašiutus susidėti patys?“ – priėjęs paklausiau P.Bukino, dedančio trečią parašiutą iš eilės.

„Moka tai visi, tik vieni tai daro greičiau, kiti lėčiau, be to, ir sudėjimo kokybė skiriasi“, – paaiškino jis.

Dedant parašiutą iš tiesų atliekama dar begalė paprastam žmogui nepastebimų perlenkimų, apsukimų, krestelėjimų, nuo kurių priklauso parašiuto skleidimosi greitis ir tvarka.

Skleidžiant parašiutą, kai iki žemės lieka mažiau nei kilometras, tokios, rodos, menkos klaidelės gali kainuoti ir gyvybę, mat spręsti susidariusią situaciją lieka labai mažai laiko.

„Jau“, – pasigirdo iš minios ir visi, delnais nuo saulės prisidengę veidus, užvertė galvas į dangų. Iš vos įžiūrimo lėktuvo į dangų pabiro tamsūs taškeliai. Dalis jų susispietė į būrį, kiti liko išsibarstę aplink.

Dar minutėlė ir padangė išsimargino įvairiaspalviais parašiutų kupolais. „Dar aš pats vienoj vietoj tiek kupolų nemačiau“, – nusistebėjo kažkas minioje.

Pasigirdo tylus švilpimas ir čia pat šalia pakilimo tako ant pievelės vienas po kito ėmė leistis parašiutininkai.

„Be galo karšta, darom pertrauką iki pusės penkių“, – sušuko Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno parašiutininkų klubo instruktorius Valentinas Banelis.

„Tikslą turim gražų: Baltijos kelio dieną lietuviai, estai ir latviai ore turėtų susikibti į darnią 42 žmonių formaciją. Tai būtų Baltijos šalių rekordas“, – dėstė pavėsyje prisėdęs V.Banelis.

Pernai taip pat Panevėžyje susirinkusiems parašiutininkams pavyko suformuoti 34 žmonių žiedą.

Nors tokio dydžio formacijų nederėtų lyginti su pasaulyje pasiektu daugiau kaip 400 žmonių susikibimo ore rekordu, Baltijos šalims jos neturėtų atrodyti mažos, nes tik Lietuvoje parašiutų sportas yra kiek populiaresnis.

„Pas mus yra 4 aktyvūs parašiutininkų klubai ir dar 3 mažesni, na o Latvijoj ir Estijoj kartu sudėjus irgi gal kokie keturi“, – sakė „Baltic Sky Way“ organizatorius.

Pasak jo, kad ir susirinkus reikiamam kiekiui parašiutininkų, per kelias dienas pasiekti tokį rekordą nėra lengva.

„Kelis kartus per metus susirinkti dideliam būriui galimybės nėra, todėl čia pirmiausia mokomės, kaip reikia susikibti visiems į vieną gražią krūvą“, – sakė V.Banelis.

„Tik gaila, kad panevėžiečiai negali užsukti pasižiūrėti šio puikaus reginio“, – pridėjo jis.

„Baltic Sky Way“ dėl patogumo jau antrus metus organizuojamas būtent Karaliaus Mindaugo motorizuotajame pėstininkų batalione, mat čia, pasak rengėjų, puikūs pakilimo takai, leidžiantys parašiutininkams leistis ten, iš kur pakilo.

„Be karinių oro pajėgų pagalbos niekaip neišsiverstume, juk tik į tokį „An-26“ lėktuvą gali tilpti 50 parašiutininkų“, – sakė organizatorius.

Vakarop miegoję, skaitę laikraščius ar pokštavę parašiutininkai ėmė rinktis didžiulėje palapinėje ir spiestis apie televizorių.

Čia per pertraukas visada pažiūrima tik ką darytų šuolių vaizdo medžiaga, išsiaiškinamos klaidos, kiekvienam dar kartą nurodoma, kokią poziciją užimti.

„Galit gražiai? Prie bazės jau nesisukiojat, iš toliau pasiekiat savo sektorių ir tada artėjat prie jos“, – iš parašiutininkų būrio girdėjosi kariškių parašiutininkų klubo „Magig 4“ nario Sigito Augustausko balsas.

„Ir parūkykit visi čia, nuvažiuosim – iškart lipsim į lėktuvą“, – sušuko jis ant žemės formacijos repeticijai gulantiems parašiutininkams.

Bene svarbiausia yra ore kuriamos formacijos bazė – kompozicijos viduriukas, prie kurio vėliau prikimba kiti parašiutininkai. Keturi bazės nariai iš lėktuvo iššoka jau susikibę, kiti du prisijungia kiek vėliau.

Krisdami pavieniai parašiutininkai turi suderinti kritimo greitį su jau besileidžiančia baze ir darniai prie jos priartėti.

„Viskas vyksta labai greit: šokame iš beveik keturių su puse kilometro aukščio, iššokus iš lėktuvo po 3-4 sekundžių jau būna sudarytas viduriukas, tada greit jungiasi kiti. Visa formacija turi būti pabaigta iki žemės likus 2,4 km“, – paaiškino S.Augustauskas.

Būdami susikibę, parašiutininkai negali vienu metu skleisti parašiutų, nes šie susipintų tarpusavy, todėl artėjant prie žemės išorinė formacijos dalis turi kuo toliau „nubėgti“ į šalis.

Paskutinieji vidurį sudarę sportininkai saugų kupolą virš galvos gali pajusti iki žemės likus tik apie 1 kilometrą.

Po paskutinių aptarimų sulipome į autobusą ir pajudėjome pakilimo tako link.

„Tikiuosi, priešai nieko nepadarė“, – pajuokavo šalia sėdintis Piotras ir patikrino parašiuto išsiskleidimo sistemą.

„O taip paprasta ką sugadint?“ – paklausiau.

„Lengviau, nei manai: nulenki šitą žiedelį ar nutrauki šią virvutę, na arba nuo troselio nuimk galvutę, ir žiedas liks parašiutininko rankoje“, – rodė juokdamasis.

„Sėsk čia, prie langelio, kad galėtum ką matyt, ir prisisek diržą“, – gavau Piotro nurodymus.

Sugaudė lėktuvo varikliai. Prezidentas Valdas Adamkus išties nemelavo sakydamas, kad kol Lietuva neįstengia valstybės vadovams nupirkti normalaus lėktuvo, skraidant „An-26“ – galima apkursti.

Tik šįkart reikėtų pridurti, kad galima dar ir iškepti: nors jau vakarėjo, lėktuvo salone tvyrojo 34 laipsnių karštis, kuris čia tūnant daugiau kaip penkiasdešimčiai žmonių darėsi nepakeliamas.

Kuo aukščiau, tuo rimtesni darėsi prakaitu blizgantys parašiutininkų veidai.

Galima tik įsivaizduoti, kaip gera jiems išpulti daugiau kaip keturių kilometrų aukštyje į gryną orą ir beveik minutę jaustis greitesniems už vėją. Bet kartu nepamiršti pareigos tvirtai ir tinkamoje vietoje įsikibti į draugą.

„Na, ar pavyko?“ – paklausiau dar apkvaitęs nuo staigaus lėktuvo nusileidimo. „Parašyk: „Lietuviai nemoka bėgti, taip ir parašyk“, – atkirto susierzinęs S.Augustauskas.

Pasak jo, kol kas didžiausia problema, kad bent iš dalies sudarius formaciją bei atėjus laikui skleisti parašiutus, parašiutininkai nemoka kaip reikiant atitolti nuo centro, todėl iškyla saugumo grėsmė.

Dar vienas pakilimas. Ir šįsyk ne viskas pavyksta iki galo, tačiau, S.Augustausko teigimu, jau daug geriau ir rytoj tikrai turėtų pavykti suformuoti jei ne 42, tai bent 36 žmonių kompoziciją iki galo.

Kitą dieną su parašiutininkais susitikti jau nebeteko. Sugedus lėktuvui, tikslą – pagerinti rekordą – parašiutininkams teko atidėti iki kitų metų.

„Trūko laiko ir pasiruošimo“, – telefonu sakė S.Augustauskas. Pasak jo, surinkti į kompoziciją 34 parašiutininkus, kaip pernai, pasisekė, bet pagrindinis tikslas liko nepasiektas.

Rytą buvo bandoma pasiekti ir Lietuvos rekordą – 30 žmonių formaciją, tačiau iki lėktuvo sugedimo Lietuvos parašiutininkams pavyko atlikti tik du bandymus.

„Nepavyko, bet prisiminkim kitą tikslą, dėl kurio prieš šešerius metus buvo sumanytas šis renginys“, – primindamas kilnią Baltijos kelio idėją sakė S.Augustauskas.