„Tai - gražiausia vieta pasaulyje“, - įsitikinęs 71 metų J.Jurašas. Su bendraamže žmona Aušra Marija visą pasaulį išmaišęs režisierius kitos tokios ypatingos vietos nerado.
Čia vakarais raudonuoja saulės apšviestas miškas, o naktimis Merkio vingiuose spindi net keli mėnulio atspindžiai. Akustika tokia, kad net nedrąsu garsiai kalbėti, nors aplink - nė gyvos dvasios. „Tiesiog magija“, - sako režisierius, iš savo namų terasos nežinia kelintą kartą žvilgsniu glostydamas senus sodo medžius, Merkį, Nemuną ir salą jame.
Tos magijos, apie kurią kalba sodybos šeimininkas, neįmanoma apsakyti - ją galima tik pajusti.
Kai lietaus išgraužtu keliuku leidomės Jurašų sodybos link, išvydusi niekuo neišsiskiriantį baltą namą net suabejojau, ar ten atvykome. O išvažiavau turbūt kaip ir daugelis iš tos sodybos - beveik pakerėta.
Turbūt teisus yra vienas pažįstamas, tvirtinantis, kad renkantis namus svarbiausia yra vieta ir aura. Visa kita galima sukurti.
A. ir J.Jurašai savo sodybos Merkinėje, kurioje praleidžia keletą mėnesių per metus, nevadina namais, bet tai nėra ir paprastas vasarnamis. „Tai mūsų kūrybinės dirbtuvės, erdvė, kurioje gera būti ir kurti. Čia labai smagu atvykti iš triukšmingo krašto ir jausti, kaip per keliolika minučių vanduo nuplukdo visą įtampą“, - kalbėjo daugiau laiko Amerikoje nei Lietuvoje praleidžiantys menininkai.
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius režisierius su žmona, prozininke ir kritike, buvo priversti emigruoti iš Lietuvos - po to, kai sovietinė cenzūra uždraudė rodyti J.Jurašo režisuotą spektaklį „Barbora Radvilaitė“ ir dėl politinių motyvų atleido jį iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų.
Po sovietinės sistemos žlugimo į Lietuvą grįžusiems A. ir J.Jurašams draugė pasišovė parodyti jų ne savo valia paliktą šalį. „Sustoję susėdome Merkinėje prie Nemuno ir pamaniau, kad šioje vietoje norėčiau gyventi. Bet mano nusižiūrėtos sodybos savininkai buvo susipykę ir jos parduoti negalėjo“, - prisiminė A.Jurašienė.
Netrukus draugai jiems pasiūlė kitą - ji buvo apgriuvusi, keletą metų negyvenama. Menininkai į šią sodybą atvažiavo pačiu blogiausiu metu - vasario mėnesį, kai visur buvo pilka, purvina, pažliugę. Įžvelgti aplink esantį grožį buvo sudėtinga.
Tačiau pažįstama architektė Milda Grigaravičienė, vėliau rengusi sodybos atstatymo projektą, įtikino, kad tai - nuostabi vieta. „Kai nusipirkome, Aušra atsisėdo ant slenksčio ir pradėjo verkti: ką mes čia darysime? Viskas sugriuvę, o mes miestiečiai - niekada kaime negyvenę, jokios nuosavybės jame neturėję“, - prisiminė J.Jurašas.
Pirmą vasarą naujakuriams name ant grindų teko statyti dubenis, nes per stogą lašėjo vanduo, o atsigėrę iš kieme buvusio šulinio visi susirgo - vanduo buvo užterštas.
Tai buvo prieš dešimt metų, J.Jurašui statant operą „Aida“ Lietuvos operos ir baleto teatre. Gautą honorarą režisierius nusprendė skirti sodybai pirkti, tik jo neužteko. Namui ir aplinkai sutvarkyti pinigų prireikė dar triskart tiek, kiek jam įsigyti.
Pakeitus senus rąstus, pastačius antrą aukštą, apkalus išorę, buvusių griuvėsių vietoje atsirado jaukus namas su terasa, kurią projektuodama architektė netgi išsaugojo laukinę kriaušę.
Medžių sode buvo tiek, kad naujiems šeimininkams nieko sodinti nereikėjo. Senos eglės jų kiemą apsaugo nuo triukšmo, kurį kelia tiltu per Nemuną važiuojantys automobiliai, ir sukuria uždaresnę erdvę.
Vieninteliai pašaliniai garsai, kartais sudrumsčiantys šią stebuklingą tylą, - prie upės sustojusių žvejų arba ant piliakalnio kartais įsikuriančių iškylautojų balsai.
Nušienautu kiemu J.Jurašas pasuko kluono link. Tiksliau - buvusio kluono. Dabar jo vietoje - ilgas medinis pastatas. Tai ir režisieriaus kūrybinė dirbtuvė, ir svečių namai.
Vienoje dar neįrengtoje dalyje kada nors bus pirtis. Dabar joje guli į dėžę surinkti seni gelžgaliai. Juos J.Jurašas rado tvarkydamas sodybą ir saugo kaip buvusių šeimininkų palikimą.
Pravėrus kitas „kluono“ duris, apstulbina į sieną atremtas paveikslas. „Tai - tiksli Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija. Jis buvo mano spektaklio „Barbora Radvilaitė“ dekoracija. Spektaklį uždraudus man ištikimi teatro darbuotojai jį išsaugojo apmuturiavę visokiais skudurais ir užkėlę ant aukšto.
Kai pirmą kartą grįžome į Lietuvą 1989 metais, jie paveikslą nuvalė, sutvarkė ir per 800-ąjį „Šventežerio“ spektaklį mums išėjus į sceną nuleido“, - jaudinamas akimirkas prisiminė J.Jurašas.
Jis juokėsi, kad dėl šio paveikslo labiausiai ir norėjo atstatyti kluoną, mat daugiau jis niekur kitur netelpa.
Kambarys, kurį režisierius pavadino savo kūrybinėmis dirbtuvėmis, - senoviškas ir net šiek tiek asketiškas. Sena medinė lova, tokios pat spintos, apvalus stalas.
„Mes nenorėjome jokių įmantrybių. Viską stengėmės daryti paprastai, kad nebūtų jokių pretenzijų į naujųjų lietuvių prabangą. Vienintelės medžiagos, kurias naudojome, - akmuo ir medis. Net tarp rąstų sukištos samanos - ir tos iš mūsų miško. O visą pastatą vietinis meistras pastatė tik su kirvuku ir pjūkliuku“, - savo sodybos paprastumu džiaugėsi neretai pasaulio piliečiu vadinamas režisierius.
Pastatu labiausiai žavisi J.Jurašo svečiai užsieniečiai. „Jie sako, kad tai tikra vertybė, nes atspindi tai, kas liudija laiką“, - eidamas pro sukrypusį pajuodusių ir jau gerokai patrešusių rąstų tvartelį paaiškino šeimininkas.
„Ar galim tave aplankyti?“ - atsiklausė režisierius už uždarų savo kambario durų dirbančios žmonos, kai laiptais kilome į antrąjį namo aukštą.
A.Jurašienę labiausiai džiugina pro jos kambario langą matomas piliakalnis, jos vyrą žavi papėdėje tekantis vanduo. „Tai ne kokia bala“, - nusijuokė J.Jurašas.
„Bet jei ne piliakalnis, čia taip gerai nesijaustume. Juk pro šią vietą Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite į Gardiną jodavo - tai taip siejasi su Jono spektakliu“, - įsitikinusi visur likimo ženklus matanti A.Jurašienė.
Paprasta sodyba nepaprastoje vietoje menininkams tapo ramybės oaze, kur jie jaučiasi gerai, kur jų nepasiekia politiniai skersvėjai, gyvenimo šiurkštumai nei intrigos. „Palaiminta vieta - čia būnant atrodo, kad jokios problemos net už jos ribų neegzistuoja“, - prisipažino J.Jurašas.
Tą pačią dieną, kai mes kalbėjomės, J.Jurašas jau ketino išvažiuoti iš sodybos. Vilniuje jo laukė intensyvios statomos operos „Orfėjas ir Euridikė“ repeticijos.
Sostinėje A. ir J.Jurašai turi erdvų ir jaukų butą, o dar vienas būstas jų laukia JAV, Floridos valstijoje. Tai - butas arti jūros ir milžiniškų paplūdimių. Ir visiška priešingybė sodybai Merkinėje.
Tai kurgi tie tikrieji menininkų namai? Atsakymas nuskambėjo filosofiškai ir šiek tiek nostalgiškai.
„Į klausimą apie namus labai sunku atsakyti tiems, kurie juos prarado. Vieną kartą namų netekęs, jų jau niekur nebeturi. Pripratome prisitaikyti prie tos vietos, kur būname. Ir stengiamės joje sukurti tam momentui jaukią aplinką. O kas yra namai, šiais laikais išvis sunku atsakyti - juk visas pasaulis tapo dideliu kaimu“.