Vienas garsiausių širdies chirurgų - transplantologų, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro gydytojas docentas daktaras Saulius Miniauskas buvo pirmasis, į rankas paėmęs donoro širdį. Pirmasis, ją iš vienos operacinės nunešęs į kitą, kurioje širdies laukė ligonį operacijai parengę profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujami chirurgai.
„Ekstros“ pokalbis su S.Miniausku - apie kelią pirmosios širdies transplantacijos Lietuvoje link ir jos atgarsius.
- Nuo pirmosios pasaulyje atliktos širdies transplantacijos Lietuvą tuo metu, 1987-aisiais, skyrė 20 metų, nuo atliktos Maskvoje - vos keli mėnesiai. Gal teko stebėti, kaip pirmąkart širdį persodino Maskvos transplantacijos ir dirbtinių organų instituto (MTDOI) chirurgai?
- Ne. Jie Lietuvos chirurgų neprisileido nei tąkart, nei vėliau. Buvau nuvykęs į Maskvą tuo metu, kai instituto direktorius akademikas Valerijus Šumakovas atliko antrąją transplantaciją - nepatekau į operacinę.
Bet puikiai žinau, kad 1986-aisiais Maskvoje buvo persodinta tikrai ne pirmoji širdis. Pirmąkart rusai tai padarė 1968 metų gruodį - praėjus vos metams po Christiano Bernardo atliktos pirmosios pasaulyje žmogaus širdies transplantacijos. Tačiau Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministras Borisas Petrovskis apskritai tokias operacijas buvo uždraudęs.
Kadangi kariškiams jo įsakymai negaliojo, chirurgai ėmėsi gudrybės. Jie nuvyko į Leningrado (dabar - Sankt Peterburgas) karo akademiją ir ten nelegaliai persodino širdį. Tačiau žinios apie šią 1968 metais atliktą operaciją buvo slepiamos - ji buvo nesėkminga.
- Ir tai sustabdė Rusijos mokslininkus?
- Pristabdė, bet nesustabdė. 1972 metais ir MTDOI buvo atlikta širdies transplantacija. Pastaroji operacija tuomečiam MTDOI direktoriui akademikui Glebui Solovjovui kainavo postą: jis buvo atleistas iš pareigų, o jo vietą užėmė pavaduotoju dirbęs V.Šumakovas.
Vėliau būta dar vienos - trečiosios - širdies transplantacijos, bet ir ji patyrė nesėkmę. Ir trečiasis, ir pirmieji du ligoniai mirė ant operacinės stalo - chirurgams nepavyko sustabdyti kraujavimo.
- Kodėl širdies transplantacijas ministras buvo uždraudęs - neišvengiamai tas draudimas galiojo ir Lietuvoje?
- B.Petrovskis buvo inkstų transplantologas. Gal jis įžvelgė konkurenciją? Bet prisimenu vieną iškalbingą detalę.
1982 metų birželį Maskvoje vyko II pasaulio kardiologų suvažiavimas, kuriame dalyvavome ir mes, Baltijos šalių širdies chirurgai. Suvažiavimui pirmininkavo pasaulio širdies „transplantacijos tėvas“, šviesaus atminimo JAV profesorius Normanas Shumway. Suvažiavime jis skaitė pranešimą apie itin retas širdies ir plaučių transplantacijas: tokių operacijų jis buvo padaręs šešias.
Taigi N.Shumway ir paklausė V.Šumakovo, kodėl Sovietų Sąjunga draudžia širdies transplantacijas.
V.Šumakovas, keletą metų vadovavęs dirbtinės širdies laboratorijai, matyt, tokiam klausimui buvo pasirengęs. Jis atsakė: „O mes persodinsime ne donorų širdis, bet transplantuosime dirbtines, su atominiu energijos šaltiniu“. N.Shumway, tai išgirdęs, neištvėrė nesusijuokęs: „Teroristai nužudys ligonį, išims jo širdies energijos šaltinį ir pasigamins branduolinę bombą“.
Matyt, V.Šumakovas toliau eksperimentavo ne tik su „atomine širdimi“. Nes po kelerių metų ministras B.Petrovskis, tikėtina, „užspaustas“ partinio akademikų užnugario, atšaukė širdies transplantacijas draudžiantį įsakymą.
Pasaulyje tokios operacijos buvo tapusios įprasta gydymo priemone. Tuo metu vien Vokietijos mieste Hanoveryje jų buvo atlikta 28, tuometėje Čekoslovakijoje - 8, o rusai dar negalėjo pasigirti nė viena sėkminga operacija.
- 1986 metų pabaigoje Maskvos transplantologai persodino širdį ligonei Marinai. Kiek laiko ji išgyveno?
- Mano žinios - senokos: prieš penkerius metus ji dar buvo gyva.
- Kas vyko Lietuvoje, kai Maskva legalizavo širdies transplantacijas?
- Suskubome rašyti prašymus. Galop iš Sovietų Sąjungos mokslų akademijos sulaukėme komisijos, kuri apžiūrėjo universiteto mokslinių tyrimų eksperimentinę bazę.
Buvome atlikę daug sėkmingų eksperimentų. Vilniaus mėsos kombinato direktoriui leidus, viename cechų buvome įrengę operacinę ir joje dirbome nuo ryto iki vakaro. Širdį jau buvome persodinę maždaug 120 kiaulių - techniškai buvome gerai pasirengę.
Komisijai išvykus ilgai laukti neteko: leidimą gavome.
- Beliko sulaukti donoro?
- Taip. Rugsėjo 1-ąją mums paskambino tuometės I tarybinės ligoninės neurologai. Suskubome į konsiliumą: 17 metų mergaitei, pakliuvusiai į motociklo avariją, buvo nustatyta smegenų mirtis. Ji buvo pervežta į Santariškių klinikas.
Mano rūpestis ir tuomet, kaip ir dabar, buvo recipientų parinkimas: tuo metu širdies persodinimo operacijos reikėjo dešimčiai kitais būdais neišgydomų ligonių. Bet pagal visus donoro - recipiento atitikties duomenis avarijoje žuvusios mergaitės širdis labiausiai tiko Albinui Penkauskui, muzikos mokytojui iš Ukmergės. Jis sirgo kardiomiopatija - širdies raumens liga. Teko kuo skubiau iš namų jį iškviesti į ligoninę.
Kol pasirengėme operacijai, atėjo ir rugsėjo 2-osios naktis: Albiną operuoti pradėjome gerokai po vidurnakčio. Širdį persodinome per valandą, o pati operacija - nuo pjūvio iki paskutinės siūlės - truko penkias su puse valandos.
- Atsigavusį po tokios operacijos žmogų turbūt apima euforija. Kaip jautėsi A.Penkauskas?
- Albinas džiaugėsi kiekviena diena ir jam rodomu dėmesiu. Jį nuolat lankė žurnalistai: kalbino, fotografavo, filmavo. Į ligoninę jis buvo atsivežęs armoniką, tad pagrodavo ir mums, medikams, ir visiems, kas jį aplankydavo. Tai buvo mielas, nuoširdus žmogus.
- A.Penkauskas išgyveno du mėnesius. Kas nutiko?
- Jį pražudė grybelinė infekcija: tuo metu neturėjome galimybių ją diagnozuoti. Matėme pakitimų plaučiuose, gydėme kaip bakterinę infekciją antibiotikais, bet šie vaistai prieš grybelį - bejėgiai. Pora dienų reanimacijoje, ir Albinas mirė.
- Praėjo dvidešimt metų, Santariškių klinikose atlikta jau penkiasdešimt širdies transplantacijų, bet širdies persodinimo operacija vis dar įvykis. Kodėl?
- Turbūt todėl, kad transplantuojant širdį dalyvauja daugybė žmonių.
Transplantologijos biuro koordinatoriams davus žinią apie atsiradusį donorą, sujudame mes. Skambiname transplantacijos laukiantiems ligoniams, kuriems, pagal medicininius duomenis, širdis tinka labiausiai - jie dažniausiai būna namie, ne ligoninėje. Taigi ir jiems tenka kuo skubiau susiruošti.
Pranešimas apie donorą gali pasiekti iš bet kurios Lietuvos ligoninės - kelias gali būti tolimas, o į jį paprastai išsirengia trys - širdies, kepenų, inkstų transplantologų ekipažai. Jei ligoninė toli, ties ja privalu parengti aikštelę sraigtasparniui. Medikų brigadoms, gabenančioms organus, užsakoma policijos palyda - sujudimas yra didelis, nes laikas spaudžia.
- Žmonės, kurie gyvena su persodinta širdimi, nuolat lankosi Santariškių klinikose konsultuotis. Jie jums - kaip giminės?
- Visus puikiai pažįstame. Ir apie tai, kaip jie gyvena, gerai žinome. Kitaip ir būti negali: juk ne vienerius metus bendraujame. Pas mus nuolat besilankančiųjų šiuo metu yra 20: su persodinta širdimi gyvena 19 suaugusiųjų ir vienas vaikas. Ilgiausiai, bemaž 11 metų, su persodinta širdimi gyvena alytiškis Januarijus Matutis, metais trumpiau - S.Pečiukaitis, devynerius metus - V.Stepanavičius.
- Organų persodinimo operacijos dažniausiai vyksta naktį. Kodėl?
- Turbūt taip Dievo sutvarkyta - per 20 metų gal vos porą širdies transplantacijų atlikome dieną.
Bet įtakos tam, matyt, turi ir žemiški dalykai. Pavyzdžiui, gydytojų konsiliumai vyksta rytą. Iš ligoninės gavus pranešimą apie galimą donorą ieškoma giminių, atsiklausiama jų valios, gavus sutikimą - atliekama daugybė tyrimų, parenkamas recipientas. O kol į klinikas atgabenami organai, ateina ir vakaras.
- Persodinti tinkami tik sveiki, ligų nesužaloti organai. Paradoksalu, tačiau ypač sunkiai sergančių žmonių gyvybė kartais priklauso nuo kitų, sveikųjų, mirties. Avarijoje žuvus žmogui viską nulemia artimųjų valia. Ar duodami sutikimą donorystei artimieji suvokia, kokį lemtingą sprendimą jie daro?
- Per dvidešimt metų patyriau, kad lietuviai yra gailestingi: žuvusiųjų artimieji dažniausiai sutinka paaukoti organus. Prisimenu vos porą atvejų, kai, vykdant mirusiųjų valią, buvo galima paimti transplantuoti tinkamus organus, išskyrus širdį. Kitąkart - visus organus, išskyrus širdį ir ragenas: kartais žmonės turi tam tikrų įsitikinimų.
Kartais pagalvoju: jei kas nors nutiktų man, imkit viską, jei tik dar kas nors yra tinkamo persodinti. Bet jei staiga netekčiau kurio nors iš artimųjų? Nežinau, ar tuojau pat galėčiau pasakyti „taip“.
Mirtis liekantiesiems - didžiulis stresas, iš karto neįmanoma blaiviai mąstyti. Todėl transplantologijoje labai svarbu, kad komandoje būtų žmogus, mokantis netekties užkluptų artimųjų deramai paprašyti aukos.
Keturių dešimtmečių istorija
* Pasaulio širdies chirurgai „širdies transplantacijos tėvu“ laiko Stanfordo (JAV) profesorių Normaną Shumway. Jo indėlis į širdies transplantologiją yra didžiausias. N.Shumway atliko apie 500 širdies transplantacijų. Jis sukūrė jų metodiką, kuri iki šių dienų bemaž nepakito.
* Pirmąkart vienos rūšies gyvūnui kitos rūšies gyvūno širdis (žmogui - šimpanzės) persodinta 1964-aisiais Mineapolio klinikoje (JAV). Nesėkmingai: širdis nedirbo.
* 1967 metų gruodį N.Shumway mokinys Ch.Bernardas Pietų Afrikos Respublikos mieste Keiptaune pirmą sykį sėkmingai persodino žmogaus širdį.
* Atliekant pirmąją širdies persodinimo operaciją Lietuvoje dirbo dvi medikų komandos. Viena jų - S.Miniauskas, Vidmantas Žilinskas, Gediminas Norkūnas, Rimantas Karalius - operavo donorą. Ligonio (recipiento) operacijai vadovavo profesorius A.Marcinkevičius. Jis subūrė iki šiol dirbančių širdies transplantologų komandą. Tąkart operacinėje su juo dirbo Vytautas Sirvydis, Giedrius Uždavinys. Prie jų prisidėjo ir S.Miniauskas bei V.Žilinskas, į operacinę atėję nešini donoro širdimi. Operacinėje dirbo ir anesteziologai Alis Baublys, Algimantas Matulionis, Gediminas Martinkėnas.
* Lietuvoje, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, atliekama maždaug tiek pat transplantacijų kiek Olandijoje ir Graikijoje. Pavyzdžiui, Olandijoje, kur gyvena apie 16 milijonų žmonių, per metus persodinamos maždaug 48 širdys. Pas mus gyventojų - penkiskart mažiau, o širdžių persodinama apie 10.
* Šiemet birželį Santariškių klinikų širdies chirurgai atliko jubiliejinę - 50-ąją - transplantaciją.
Metraštininko žvilgsnis
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų fotografas Petras Katauskas - Širdies chirurgijos centro metraštininkas. Kartu su širdies chirurgais jis dirba nuo 1981-ųjų. Pirmoji širdies persodinimo operacija taip pat vyko jo akyse:
„Tai buvo didžiulis įvykis: nuo pasaulio transplantologų atsilikome 20 metų, o nuo Rusijos - vos keliais mėnesiais. Vyko savotiškos medikų lenktynės, ir įtampos buvo užtektinai, - pasakojo P.Katauskas. - Stebinčiųjų pirmąją širdies trans-plantaciją buvo pilna operacinė, fotografuoti nebuvo paprasta. Tuo labiau kad širdį galima pamatyti vos keletą sekundžių, nešamą chirurgo. Vėliau vykstantis širdies įsiuvimas tėra paprasta, „nefotogeniška“ operacija.
Ne kartą profesorių Vytautą Sirvydį girdėjau sakant, kad kiekvienąkart, nešant širdį, apima jaudulys. O jei paslystų? Jei dar kas nors atsitiktų? Juk chirurgo rankose - ne tik širdis. Jose - operuojamo ligonio likimas.
Vienas labiausiai įtemptų momentų - transplantuotos širdies paleidimas. Sunku sulaukti akimirkos, kai įsiūta širdis ima plakti, - per 20 metų visko yra buvę“.