Todėl provokuojančiai, bet logiškai pasukime retorinį klausimą atbulai: ar Lietuvos valstybė yra verta savo piliečių?
Ar valstybė reikalaudama iš savo piliečių besąlygiškos ištikimybės, tvirto apsisprendimo, nepakęsdama dviprasmybės pilietybės ir įstatymo klausimu, savo ruožtu užtikrina piliečių teises, ar vykdo konstitucinius savo, kaip valstybės, įsipareigojimus jiems?
Šokiruojantis klausimas? Be abejo. Tačiau provokuojančiai užduoti jį verčia šimtai girdėtų emigrantų istorijų, kurias per tuos metus išklausiau ir kaip žurnalistė, ir kaip privatus asmuo.
Į klausimą, kas pastūmėjo išvykti iš gimtinės, kas privertė apsispręsti ir likti Britanijoje, kalbinti žmonės karčiai sakė: “Nemačiau perspektyvų. Nemačiau vilties, kad kas nors pasikeis”. Ir pridurdavo: “O čia aš jaučiuosi žmogumi. Svetimu, prašalaičiu, bet – žmogumi.” Ir pasakojo savo, smulkių verslininkų, amatininkų, patentininkų, prekybininkų, mokytojų ir medicinos seserų, krautuvininkų, bibliotekininkų istorijas. Apmaudžias ir graudžias, bet Lietuvos kasdienybe tapusias istorijas: apie smulkų verslą smaugiančius įstatymus ir stambiųjų kompanijų savivalę, apie pasmerktą bylinėjimąsi teismuose ir papirktus teisėjus, apie reketuojančius banditus, draugaujančius su policija, apie stambių plėtros kompanijų terorą, susijusį su nekilnojamuoju turtu ir paplitusį prievartavimą nepelningai parduoti turimą būstą, apie valstybės mokesčių inspektorius, teikiančius klaidinančius paaiškinimus, o vėliau baudžiančius žlugdančiomis baudomis už pagal jų nurodymus atliktus paskaičiavimus.
Jų lūpomis bylojo aitrus “paprasto žmogaus” nusivylimas ir paralyžiuojantis bejėgiškumas prieš stambų verslą, prieš teisėsaugininką, kuris pranešus apie vagystę ar piktybinį turto suniokojimą, iškart “nuramina”, kad ištirti jo veikiausiai vis tiek nepavyks, prieš kyšio reikalaujantį valdininką.
Išklausius šių istorijų, likdavo apkartęs įspūdis - tarsi žmonės valstybės ir joje įsigalėjusios bendravimo sistemos buvo traktuojami kaip bereikšmiai “mažutėliai”, “paprasti žmonės” kaip priešingybė “nepaprastiesiems”, kitaip tariant – kaip baudžiauninkai, turintys tik pareigas, bet ne teises. Nors iš tiesų jie – vertinga visuomenės dalis, sąžiningos, dirbančios, pilietiškos viduriniosios klasės pagrindas. Valstybės pagrindas. Tik dabar atiduodantis savo jėgas, gabumus, idėjas ir nešantis didžiulį pelną jau svetimai šaliai.
“Situacija man primena vaikų smėlio dėžę, kurioje toną užduoda piktas pusdebilis, visus mušantis ir terorizuojantis vaikas, kur galioja “zonos” įstatymai – stipresniojo valia, kumščio ir jėgos argumentai. Normaliems tada nelieka nieko kita, kaip eiti žaisti į kitą smėlio dėžę. Ten, svetimam kieme, jie niekad nebus savi, bet bent jau jiems niekas nedaužys per galvą. Ir ūmai, tas piktuolis pamato, kad liko smarkiai ištuštėjusiame kieme. Ir pradeda aimanuoti, kokie visi išdavikai ir kad jie neturi teisės niekada grįžti” – metaforiškai savo požiūrį į emigraciją dėsto vienas pašnekovas.
“Emigracija – tai laisvo žmogaus balsavimas kojomis. O Lietuvos valdžia nepratusi turėti reikalų su laisvais piliečiais ir nepratusi vykdyti savo įsipareigojimų jiems. Jiems reikia kenčiančių, įbaugintų pavaldinių su vergiška ištikimybe” – apibendrina jis.
“Juokas ima, kai emigrantus valstybė kviečia grįžti žvakutėmis, lauželiais ir koncertais ar įsteigdama dar vieną emigracijos reikalų komitetą - peryklą biurokratams” – sarkastiškai sako kita Londone įsikūrusi lietuvė. – Mes puikiai suprantame, kad gerovė neatsiranda per vieną dieną ir tikrai pakentėtume šiokius tokius nepriteklius, jei jie turėtų prasmę, jei sunkiai dirbdamas matytum “šviesą tunelio gale”.
Jei žinotum, kad sąžiningas darbas atsipirks – kad labai gerai dirbdamas žemesnėse pareigose, būsi paaukštintas, o vieną gražią dieną, skaidriai laimėjęs konkursą, gal net tapsi padalinio vadovu. Tu, o ne “lopas”, vidurinės nebaigęs, direktoriaus giminaitis. O dar kai paskaitai istorijas apie Vilniaus senamiestyje Šiaulių gatvėje dėl statybų kompanijos kaltės nugriuvusį namą, kurio gyventojų nuosavybę sunaikino statybų kompanijos darbų saugos pažeidimai ir supranti, kad jie veikiausiai prieš tą kompaniją pralaimės, taip ir neprisiteis nuostolių ir niekas neras kaltų, nes kaltas, pasirodo, vamzdis...
Kai sužinai apie apsauginius, kurie nei iš šio, nei iš to gali kaip obuolius sudaužyti į pramogų centrą atėjusius normalius lankytojus; apie perėjose automobilių traiškomus praeivius; apie A.Brazausko asmens sargybinį, kuris viešoje vietoje gali išsitraukti ginklą ir paleisti septynis šūvius į virėją ir kuris veikiausiai lengvai išsisuks, apie dvigubus įstatymus – vienus, įtakingiems ir turtingiems, galintiems paspausti pažinčių svertus ar “išsipirkti”, kitus – “paprastiems”, tai grįžti tikrai nesinori. Džiaugiesi pabėgęs iš valstybės, kuri negali užtikrinti savo piliečiui pagrindinių kasdienių jo teisių - privačios nuosavybės teisės ir neliečiamumo, asmens teisės saugiai jaustis darbo ar viešoje vietoje.
Būti tokios valstybės piliečiu – nei dvigubu nei viengubu – apskritai nesinori! Taip gyventi, kai kasdien paminamas tavo orumas ir saugumas, kasdien patiriant milžinišką neteisybę, gali tik mazochistas. Kad ir kaip mylėčiau Lietuvą, aš vis dėl to, turbūt, ne mazochistė. Žmogui duotas vienas gyvenimas, ir jį nugyventi noriu žmoniškai” – pašnekovė savo požiūrio nevynioja į vatą.
Dar kartą primenu, kad tai – ne mano išgalvotos mintys. Jos – jaunų ir gabių žmonių, profesionalų, Didžiojoje Britanijoje viską pradėjusių nuo nulio ir savo sunkaus darbo, pastangų dėka svetimoje aplinkoje išsikovojusių vietą po saule.
Štai dar vienas požiūris, išsakytas IT srityje čia sėkmingai dirbančio kauniečio: “Dviguba pilietybė? Žinoma, aš jos norėčiau! Nors ir turiu Lietuvos pilietybę ir nė nežadu jos atsisakyti, nes laikau ir laikysiu save lietuviu – tik šiuo gyvenimo etapu dirbančiu Didžiojoje Britanijoje. Tačiau norėčiau turėti galimybę reikalui esant įgyti ir britišką pilietybę. Matant, kaip Lietuvoje dažnai viršų ima prorusiškos, akivaizdžiai iš užsienio finansuojamos politinės jėgos, akivaizdžiai turinčios tikslų Lietuvą diskredituoti, įstumti ją atgal į Rusijos glėbį, ar paversti marionetine valstybe, susimąstai, kad tokiu atveju antros pilietybės turėjimas smarkiai praverstų”.
“Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu, pagalvojus apie tai, kokios didžiulės biurokratinės džiunglės laukia tėvų, užsienyje norinčių per ambasadą gauti pilietybę savo vaikams. Ir absurdiška, kokios diskusijos verda viešojoje erdvėje dėl dvigubos pilietybės tikriems lietuviams, kai po visą Europą jau vaikšto kokie šeši milijonai “Lietuvos piliečių” - moldavų, ukrainiečių ir kitų, - su profesionaliai padirbtais ar net tikrais lietuviškais pasais, kurių nelegalios prekybos ištakos – ir tai beveik vieša paslaptis – yra pačioje Lietuvoje,” – skundžiasi jauna mama.
“Na mums tokių ir nereikia. Tikras lietuvis myli Lietuvą nepaisant nieko, besąlygiškai, jam tėvynė svarbiau už pragmatiškus dalykus” – jau girdžiu pasipiktinusių skaitytojų balsus.
Tik štai bėda, kad iš tiesų Lietuva velniškai daug netenka, netekdama šios didžiulės vertybės – nesaldžiai kalbančių, tėvynei ditirambų negiedančių, bet laisvų, darbščių, talentingų, su neteisybe nesitaikstančių, savo žmogiškąjį orumą išlaikančių, demokratines vertybes išpažįstančių, ir, taip, patriotiškų piliečių, kurie masiškai iš jos išvažiuoja gyventi kitur.
Todėl šiomis dienomis aktualus dvigubos pilietybės klausimas ir jo sprendimas, iš tiesų, yra ir tam tikras didžiulis lūžio momentas. Ne todėl, kad dabar, be kita ko, sprendžiasi ar tūkstančiams emigrantų nebus užtrenktos durys grįžti, ar lietuvių vaikai gimę užsienyje turės teisę į savo tėvų pilietybę, ar, automatiškai, taps juos priglobusios valstybės turtu ir potencialiai neįkainojamais žmogiškaisiais ištekliais.
Tai – lūžio momentas dar ir todėl, kad valstybė, ją reprezentuojančios institucijos ir politinės jėgos turi absoliučiai peržiūrėti savo požiūrį į pilietį ir atsakyti į klausimą ar jis yra vertybė, ar ne. Ir suvokti savo įsipareigojimus jam bei prievolę juos užtikrinti.
Ir taip pat suvokti, kad veikiausiai nėra tokio dalyko, kaip “besąlygiškas patriotizmas” ar “besąlygiška meilė”, nes būtina kiekvienos visavertės meilės sąlyga – ne tik mylėti, bet ir būti mylimam; dvipusis ryšys, abipusė pagarba ir atsidavimas. Nes kitaip ta “besąlygiška meilė” gali virsti tokia užguitos žmonos “meile” savo vyrui, kuris ją muša, daužo ir laiko pastumdėle. O ji vis tiek jį “myli” – nes savas, nes vienintelis, nes nėra kur išeiti. Truputį kvepia mazochizmu, ar ne? Juolab, kad, kaip jau skausmingai parodė gyvenimas, išeiti yra kur.