„Tuo tarpu Senojo Testamento liturginis skaitinys skelbia štai ką: „Ateinu surinkti visų tautų ir giminių. Jos ateis ir išvys mano šlovę. […] Atgabens juos į Jeruzalę, mano šventąjį kalną, – sako VIEŠPATS, – kaip izraeliečiai kad neša savo atnašą švariuose induose. Kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais, – sako VIEŠPATS“ (Iz 66,18-21).
Senajame Testamente bylojanti Viešpaties Dvasia atrodo skelbia priešingą dalyką nei Evangelijoje perteiktas faktinis Viešpaties pesimizmas. Štai Viešpats keliauja per miestelius ir kaimus. Vienur Jį, matyt, sutinka triumfuojanti minia, kitur - tuščios gatvės ir baugi fariziejų sukurstytų žmonių tyla.
Įprasta, kad žmonių pasaulyje triumfą ir entuziazmą tuoj pat keičia nusivylimas, baimė ir išdavytė. Prisiminkime Jeruzalę. Net jo artimieji mokiniai išdavė Jį. Viešpaties Via Crucis tapo Jo tikruoju triumfu. Šis Dievo žygis ir triumfas tęsiasi ir mūsų nūdienoje. O Jo įspėjimas siekia visą likusį laiką iki Kristaus sugrįžimo: „daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“.
Kiekvienam tikinčiajam turėtų iškilti aktualus ir grėsmingas klausimas: kas yra šis „daugelis“, ar šiam „daugeliui“ aš priklausau? Aišku, kad Viešpats kalba apie šventumo garbę, kurią pasiekia tik išrinktieji iš „daugelio“. Bet kiek jų? Kas yra tuomet tas „nedaugelis“? Kaip patekti į „nedaugelio“ išrinktųjų tarpą? Kaip įeiti pro šiuos „ankštus vartus“? Pagaliau, kur jie yra – tie vartai?
Juk čia žemėje „išrinktumas“ nėra akivaizdus. Motinos Teresės gyvenimas yra geras pavyzdys. Jos vardas, net jai pačiai esant gyvai, jau buvo tapęs pasišventimo sinonimu. Mažai kas ir dabar abejoja, kad ji yra „išrinktųjų“, t.y. šventųjų, tarpe. Ir štai paskelbiami duomenys apie didžiąją jos gyvenimo dalį trukusią „tamsiąją sielos naktį“, kuriai būdinga abejonė Dievu. Mums buvo ir yra akivaizdu, o jai, priešingai, niekuomet nebuvo akivaizdu, kad ji yra išrinkta šventųjų tarpe.
O ar mums patiems yra akivaizdu dėl mūsų pačių išrinktumo? Kas iš viso mums yra akivaizdu Dievo ir Bažnyčios reikaluose? Mums tėra akivaizdu tik matomi dalykai, pavyzdžiui, geri ar blogi darbai, šnekos ir nusišnekėjimai, tikinčiųjų skaičius pamaldose ir panašiai. Bet ar mums yra akivaizdus „daugelio“ ir „išrinktųjų“ santykis Bažnyčios kūne?! Tikinčiųjų „daugelis“ yra šiapusybėjė išmatuojamas ir ypač akivaizdus per šv. Mišias didžiųjų švenčių ar ypatingų progų metu, pavyzdžiui, Šventojo Tėvo vizitų metu sutrauktos minios, Pasaulinės jaunimo dienos ir kiti masiniai katalikų susibūrimai.
Deja, „išrinktųjų“ skaičius šventojoje Dievo valioje yra paslėptas, ir „daugelio“ masinis noras būti „nedaugeliu“ šios valios neapsprendžia. „Daugeliui“ dangaus vartai lieka užverti. „Išrinktumas“ priklauso nuo šventumo malonės, kurią apsprendžia ne „daugelio“ norai, bet nuo „daugelio“ nepriklausoma ir dažnai daugumos įsitikinimui preštaraujanti vienintelio šventojo Dievo valia.
Šių laikų bėda yra ta, kad „daugelis“ Bažnyčioje elgiasi kaip daugelis, o ne kaip sąmoningai šventumo siekiantys individai. Atrodytų, kad šiais laikais „daugelis“ net nebekreipia dėmėsio į grėsmingą Viešpaties perspėjimą – likti pro vartus neįėjusiu „daugeliu“. Atrodo, kad pati Bažnyčia ir visa krikščionija tapo „daugelio“ susibūrimo vieta.
O Viešpats tapo atpažįstamas kaip „daugeliui“ priimtinas masinio vartojimo produktas. Juk šiais laikais „daugelio“ poreikiai nulemia šventosios, būtent, vieną šventą Dievą vertai pagerbiančios liturgijos šventvagiškų išraiškų daugybę. Tapo šiukštu ir nemadinga nesielgti pagal į šventovę vis vangiau susirenkančio arba tik linksmintis susibėgančio „daugelio“ noro - kad viskas Bažnyčioje būtų prieinama ne tik daugeliui, bet ir visiems be išimties.
Jaučiu, kaip į užantį alsuoja šaipokiškas klausimas asmeniškai man: „ką, pons Kubiliau, gal tu esi „išrinktasis“, toks neeilinis, intelektualas, ekstraordinarinis, į paprastus tikinčiuosius nesieiliuojantis? Toks mūsų „daugelio“ (kuriam, be abejo, ir aš priklausau) žmonių sieloje kilęs klausimas yra suprantamas. Tik gyvenimas yra ne apie nuomones ar požiūrius, o apie faktus. Juk visiems iškilo grėsmė nepatekti į Dangaus karalystę, nes „visi nusidėjo“ (Rom 5).
Štai kur yra esmė. Visuotinė bėda yra ta, kad piktybiškai užmirštame savo tragišką nevertumą Dievo akivaizdoje. Juk ne šiaip Viešpats miršta, ir miršta čia ir dabar kiekvienų šventųjų Mišių metu. Jis juk miršta dėl mūsų mirties. Juk nedalyvaudami išganingoje Viešpaties Kryžiaus mirtyje tesame tikrai niekingos mirties dalininkai. Todėl ir aš su visais tesu „daugelio“ bandančiųjų įeiti pro ankštus vartus į dalyvavimą švento Dievo gyvenimą tarpe. Ir dar nežinia, ar būsiu išrinktas. Bijau nebūti išrinktu ir pasilikti už vartų amžinoje gėdoje mirusiųjų tarpe. Ir jokių garantijų uoliems katalikams nesuteikta.
„Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: „Viešpatie, atidaryk mums!“ O jis atsakys: „Aš nežinau, iš kur jūs“. Tada imsite dėstyti: „Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...“ O jis jums tars: „Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!“ Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“ (Lk 13,24-30).
O Juk „daugelio“ akivaizdoje esu vienas iš pirmųjų: ne tik geriu ir valgau Viešpaties akivaizdoje, bet ir mokau „daugelio“ akivaizdoje. Ne tik dėl savęs, dėl „daugelio“ baugu. Mes taip džiaugiamės, taip linksminamės šiais „masinės“ krikščionybės ir masinio „kristaus“ vartojimo laikais. Bet, pagaliau, mūsų Lietuvos ir Europos bažnyčiose pasiklauskime: ar yra dėl ko?! Auka tampa nebeaktuali, nebesuprantama, taigi, išginta iš greito vartojimo „kristaus“ prisotintų krikščionių gyvenimų. Pašaukimo mažėjimo metas išbyloja grėsmingos nuojautą klausimą: išrinkimas, gal jau neaktualu?!