Juodaodės patirtis: Vokietijoje elgiamasi taip, tarsi čia gyventų tik baltieji

                                                                                ***

- Iki 1989-ųjų, kol man suėjo 19 metų, gyvenau Miugelne su mama. Tačiau vis svarsčiau, kiek aš taip ištversiu. Atmosfera ten visada įtempta, nes tarp žmonių nėra atvirumo. Žmonės visada į mane keistai žiūrėdavo - gal dėl to, kad aš ne mėlynakė blondinė...

Pamenu, kaip Miungelno meras sakė, kad visi miestelio gyventojai yra radikalūs dešnieji. Nežinau. Gali būti, kad ne visi žmonės galvojo kažką blogo, tačiau tų žvilgsnių niekados nepamiršiu.

- Daug rasizmo yra visoje Vokietijoje. Net ir kai kurios frazės bei pavadinimai kalba patys. Kai kalbama apie dešinijį radikalizmą, galima ramiai teigti, kad kalbama tik apie kokį pusšimtį žmonių kurie iš tiesų turi tokias pažiūras.

Kai kalbama apie rasizmą, kiekvienas turėtų pažvelgti į save ir pamąstyti, kokios gali būti rasistinių posakių ar veiksmų pasekmės. Apie rasizmą vengiama kalbėti. Tai ir yra problemos branduolys. Dauguma žmonių savęs nelaiko rasistais, tačiau jų atmintyse yra giliai įsišaknijusių rasistinių vaizdų ir posakių.

- Aš galiu įsivaizduoti, kad tuometis meras Gothardas Deusė sakė, kad mieste nėra rasizmo. Tai netiesa. Rasizmas negali tiesiog imti ir nubėgti gatve. Jis nėra matomas.

Kartais jis reiškiamas labai subtiliai per žvilgsnius ir posakius, o kartais net per užkalbinimus keliaujant viešuoju transportu. Žmonės kalbėjo ne švaria ir aiškia vokiešių kalba, o tarytum taip, lyg aš nemokėčiau suskaičiuoti iki trijų. Kartais pasigirsdavo ir užgaulių pasakymų, pavyzdžiui: „Eik išsimaudyti, nevala tu". Tai girdėjau būdama vaikas. Mano vaikai taip pat priversti klausytis analogiškų frazių.

Man atrodo, kad šioje šalyje požiūris į kitataučius visiškai nesikeičia. Nesvarbu, koks tai miestas. Vis dar elgiamasi taip, tarytum visoje Vokietijoje gyventų vien tik baltieji. Elgiamasi taip, tartum tie, kurie yra azinės arba indiškos išvaizdos čia neturi teisės gyventi. Dėl odos spalvos visuomenė juos pasmerkia ir laiko nusikaltėliais. Keista, nes juodųjų Vokietijoje buvo nuo XV ar XVI amžiaus.

- Man atrodo labai keista, kai dirbdama mokyklose matau migrantų vaikus, kurie yra laikomi kvailesniais. Tiesa, kartais jiems būna sunkiau mokytis, tačiau tai skirtingų mokymo sistemų pasekmė. Taip, ne visada jiems pavyksta. Jų skaičius daug didesnis paprastose mokyklose, ne gimnazijose. Tačiau tie vaikai yra tarytum programuojami. Kai jiems nuolatos kartojama, kad jie nesugeba, po kiek laiko taip ir įvyksta.

Visa tai - labai sena tradicija Vokietijoje. Neišreikštos mintys ir jausmai kelia problemų šeimose. Žmonės apie tai nekalba. Problemos perduodamos iš kartos į kartą. Kai žmogus nesupranata savo istorijos ir nežino ir negalvoja, jam labai sunku suprasti atvykusius, kurie yra priversti į save žiūrėti per jų giminės istorijos ir kitatautiškumo prizmę.

- Mano mama kažkada man paskambino ir pasakė: „Mus iškrausto". Tai mane labai išgąsdino. Tačiau aš įžvelgiu ir šviesiąją to reikalo pusę, ji tai išgyvena ne viena. Dažnai sunkumų su būstu Miungelne turi indai ir kiti kitataučiai.

- Aš jos kartą paklausiau, ką ji tuo metu jautė. Ji atsakė, kad nebuvo taip jau baisu, kaip atrodo. Jos pasirinkta strategija buvo jokiu būdu neleisti sau sustoti - nuolat žengti į priekį. Už to slypi visiems gerai žinoma frazė: „Viskas praeina". Kaip ir žurnalistikoje - pakalbini vieną žmogų, o po savaitės - jau kitą. O kaip viskas išsisprendė? Galima teigti, kad Miungelne yra radikalių dešiniųjų. Tačiau atsirado žmonių, kurie padėjo. Bet tai, kad rasizmas egzistuoja, manau, yra akivaizdu.

Žmonėms reikia įsiklausyti į save. Kiekvienas turi nuspręsti, ar jam nekyla rasistinių minčių ir kaip jų atsikratyti. Su tuo mes dirbame per pamokas ir seminarus, kuriuos aš vedu. Noriu parodyti žmonėms, kas slypi jų viduje. Tada jie gali apsispręsti kaip elgtis. Jei nenori pažvelgti į gilumą, padėtis niekada nepasikeis. Reikia visas mintis paleisti į dienos šviesą. - Ar jūs manote, kad valstybėje trūksta drausmės?

- Dažnai savęs klausiu, kodėl visada atsiranda žiūrovų, kai kas nors mušamas. Nebūtinai kitatautis. Taip nutinka ir tarp pačių vokiečių. Jei man tektų stebėti tokį įvykį, spjaučiau į bet kokią drausmę. Vis suku galvą, kodėl niekas niekas nesikeičia. Atsakymas į klausimą, ar Vokietijoje yra rasizmo, man - labai aiškus: tylus stebėjimas ir nieko nedarymas tvyro ore. Žmonės nieko nedaro ir nuo to tampa tik aiškiau, kad kažkas yra negerai.

-Mano pamokose nuolatos atsiranda žmonių, kurie po jų išeina lygiai tokie pat, kokie atėjo. Bet tie, kurie pažvelgia į savo vidų, tikrai nebesako, kad rasizmo nėra. Kai kuriuos žmones galima išjudinti galvoti.