Paaiškėjo, kad ir sporto angelams skauda patemptas blauzdas. Džiugu, kad tauta tai suprato – žmogus, kuris įpratino mus prie nesibaigiančių pergalių, taip pat gali kluptelėti.
Ir angelams lūžta sparnai. Kitas klausimas, kaip tai nutinka. Vienas pralaimi sukandęs dantis. Kitas – kaip krepšininkas Linas Kleiza - paryčiais šlapinasi Vilniaus širdyje. Su tuo niekaip nesusijusi aplinkybė, kuri kažkodėl staiga šauna į galvą - vyrų sporte jis dar nieko nėra laimėjęs ir neaišku, ar kada nors ką nors laimės.
L.Kleiza, Darius Songaila, Šarūnas Jasikevičius visą naktį įtartinai šlitinėja po Vilniaus senamiestį, geria, bučiuojasi su merginomis ir gamtinius reikalus atlieka šiek tiek aukščiau nei benamiai šunys tik todėl, kad jų ūgis yra maždaug du metrai. Mes norime atgailos, o girdime pasiaiškinimus, kurie galėtų sugraudinti nebent emociškai nestabilų asmenį. „To daugiau nebus“, - sako krepšinio rinktinės treneris Ramūnas Butautas. „Daugiau taip nedarysiu“, - lygiai taip pat sakiau – ir tikrai ne aš vienas – vaikų darželyje pribėręs smėlio draugui už apykaklės arba mokykloje pabėgęs iš pamokų. Bet po to ir vėl elgiausi taip pat.
Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas žengė dar toliau, pareikšdamas, kad neturėtume žiūrėti – ilgokai ieškojau tinkamo atitikmens, bet nieko cenzūriško neradau – ten, kur žiūri krepšininkų pimpalai. Esą tarkuokite juos tuo atveju, jei jie nieko nelaimės Europos čempionate Ispanijoje.
Tarkuosime, gerbiamas prezidente. Tarkuotume net jei laisvu nuo varžybų ir treniruočių laiku užuot gėrę ir žymėjęsi teritoriją Vilniaus senamiestyje jie skelbtų Dievo žodį Katedros aikštėje. Tokia mūsų tautos prigimtis.
V.Garasto išvedžiojimai po krepšininkų naktinio žygio ir stebino, ir ne. Nestebino todėl, kad prezidentas vėl kalbėjo ne tai, ką turėtų. Bet dėl to kalti patys krepšinio žmonės – po 1996-ųjų Atlantos olimpinių žaidynių, kai krepšinio patriarchas pasitraukė iš šalies rinktinės trenerio posto ir buvo galima pasirūpinti, kad senelis užusnūstų ir jo pasaka būtų baigta, jie to nepadarė, o netgi išsirinko V.Garastą Lietuvos krepšinio vadovu.
Nustebinti LKF prezidento kalbos galėjo todėl, kad vos prieš kelias savaites jis ne tik negynė savų krepšininkų, bet ir atsiprašinėjo dėl jų elgesio ispanų. Nors niekas neįrodė, kad aštuoniolikmečiai lietuviai tyčia leido serbams porą kartų įmesti į savo krepšį ir taip išspyrė Ispaniją iš Europos čempionato pusfinalio, V.Garastas pratrūko viešais atsiprašymais.
Dabartinė Lietuvos krepšinio vadovo elgesio logika yra lyg ir suprantama. Darykime taip, kaip buvo visada – tegul jie geria, bet laimi. O jei nelaimės...
Bet gal pabandykime padaryti kitaip. Nelaukime Europos čempionato pabaigos, kad nesėkmės atveju galėtume pergalingai pareikšti, jog žinojome apie krepšininkų naktinius nuotykius. Apie tai, kad rinktinės treniruočių procesui dažniausiai vadovauja ne R. Butautas, o kaprizinga jo komandos žvaigždė Š.Jasikevičius.
Pasakykime tai dabar, kad po čempionato, nesėkmės atveju, nebūtų apie ką kalbėti ir galėtume tik gūžtelėti pečiais: yra taip, kaip turi būti. O pergalės atveju irgi bus taip, kaip turi būti - kartu su tūkstančiais kitų ilgai nepavargsime skanduoti: „Lietuva! Lietuva!“.
P.S. Atsiprašau poros milijonų krepšinio žinovų dėl to, kad esu futbolo komentatorius ir kelių šimtų tūkstančių kauniečių už tai, kad jau daugelį metų gyvenu Vilniuje. Taip tikiuosi sutaupyti šiek tiek jūsų brangaus laiko, kurį sugaištumėte rašydami demaskuojančius komentarus.