Lietuvos dailės muziejų neseniai pasiekė keli reti senoviniai krėslai ir itin vertingas šilkinis gobelenas.
Muziejaus ekspertai toliau naršo Europos antikvariatų ir privačių kolekcininkų katalogus, važinėja po aukcionus ir antikvarinių vertybių muges. Jie ieško daugybei Valdovų rūmų salių trūkstamų interjero detalių – autentiškų baldų, ginklų, indų, trofėjų.
Nors visa tai kainuos milijonus litų, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys įsitikinęs, kad būsimoji kolekcija – itin gera valstybės investicija. Šios vertybės po 15-20 metų esą kainuos kelis kartus brangiau.
* * *
- Kokius vertingus daiktus, skirtus Lietuvos valdovų rūmų interjero puošybai, pavyko atrasti ir nupirkti pastaruoju metu? - „Lietuvos rytas“ paklausė R.Budrio.
- Visai neseniai nupirkome keletą retų senovinių krėslų. Dabar jie valomi, aptempiami oda ir sutvirtinami.
Į Lietuvą ką tik atkeliavo senovinis gobelenas, pagamintas iš šilko. Tai – iš tiesų retenybė. Jis taip pat restauruojamas, valomas, ruošiamas eksponuoti.
- Kiek senovinių baldų, ginklų, gobelenų, indų, kitų vertybių jau nupirkta per trejus metus?
- Apie tris šimtus. Dar dukart tiek tikrai nepakenktų. Mūsų kunigaikščiai mėgo prabangą, todėl ir atstatytų Valdovų rūmų vidus turėtų atrodyti atitinkamai.
Rūmų lankytojai, patekę į autentiškų eksponatų aplinką, turėtų pasijusti, tarkime, kaip Renesanso rūmuose.
- Kiek lėšų Valdovų rūmų interjerui atkurti skiria valstybė?
- Galiu pasakyti, jog kunigaikščiai savo prabangai skirdavo daug daugiau pinigų. Jeigu pamatytumėte Žygimanto Augusto sąskaitas, tikrai apstulbtumėte.
Valstybė pernai ir užpernai paskyrė apie 5 milijonus litų, šiemet numatyta dar apie keturis milijonus. Tai nėra daug, jeigu prisimintume, kad, tarkim, vienas Vincento van Gogho paveikslas kainuoja kokius 12 milijonų dolerių.
Bet kantriai ieškant už šiuos pinigus galima įsigyti būtiniausių dalykų, be kurių būtų sunku įsivaizduoti atkurtus reprezentacinius rūmus. Mes stengiamės elgtis taupiai.
Kai kurie eksponatai perkami ne tik už valstybės, bet ir už Valdovų rūmų paramos fonde sukauptas lėšas.
- Kiek kainuoja, pavyzdžiui, vienas Valdovų rūmams nupirktas XVII amžiaus gobelenas?
- Gobelenai visais laikais buvo labai brangus menas. Juos įpirkti galėjo tik kunigaikščiai.
Priklausomai nuo laikotarpio, kokybės ir meninio lygio, vienas senovinis gobelenas dabar gali kainuoti ir 60, ir 90 tūkst. eurų.
- Kokiais kriterijais remiantis nusprendžiama, ką pirkti?
- Pirmiausia mums rūpi, kad įsigyjamas senovinis daiktas – baldas ar ginklas – būtų originalus, unikalus ir kilęs iš kokių nors kunigaikščių rūmų.
Taip pat mums svarbu, kad jis būtų galėjęs būti senojoje Žemutinėje pilyje. Kitaip tariant, mūsų ekspertai sudarė konkretų planą, kokie baldai, paveikslai ar indai galėjo ir turėjo būti vienoje ar kitoje Valdovų rūmų salėje.
Pagal tą planą mes ieškome atitinkamo amžiaus ar stiliaus reliktų, kuriuos taip pat stengiamės derinti tarpusavyje. Juk vienokie baldai turi stovėti Valdovų rūmų kanceliarijos, kitokie – sosto salėje. Gotikinėms patalpoms būtini gotikiniai eksponatai, renesansinėms – renesansiniai.
Stengiamės, kad kolekcijoje neatsidurtų tokios antikvarinės vertybės, kurių rūmuose anais laikais paprasčiausiai negalėjo būti.
Laikoma sėkme, kai pavyksta rasti ir nupirkti kokį nors vertingą gotikinį daiktą, kurių pasirinkimas Europoje nėra itin didelis.
Kita vertus, mums šiek tiek pasisekė, nes šiuo metu madingi antikvariniai baroko, klasicizmo ir rokoko daiktai. Tokie puošnūs ir gausiai auksuoti baldai ypač brangūs. Tuo tarpu mums reikalingos XV-XVII a. vertybės – nors ir pigesnės, bet vertingesnės.
- Kaip vyksta antikvarinių vertybių paieška?
- Turime sukaupę didelį elektroninį katalogą, kuriame yra per 6 tūkst. įrašų.
Taip pat naudojamės visos Europos antikvarų elektroniniu katalogu, kuriame surašytos ir pradinės kainos. Dar yra elektroniniai tarptautinių aukcionų katalogai.
Nuolat lankomės antikvarinių vertybių mugėse Italijoje, Prancūzijoje. Ten dalyvauja šimtai antikvarininkų, pas kuriuos retsykiais galima užtikti ir mums tinkamų senovinių daiktų.
Bet pirkti iš antikvarinės parduotuvės ar aukciono metu yra labai brangu. Ten vertybės dažniausiai būna restauruotos. Daug pigesnės – nerestauruotos, iš privačių rinkinių.
Puikių restauratorių turime ir patys. Be to, privatūs asmenys mieliau parduoda savo vertybes muziejui, o ne bet kam į nežinią.
Žinoma, jas perkame tik palaiminti daugybės lietuvių ir užsienio ekspertų.
- Ar dėl pasirinktos vertybės tenka konkuruoti su kitais pirkėjais?
- Žinoma. Dažniausiai konkuruoja turtuoliai iš Amerikos arba naujieji Rusijos magnatai.
- Ką muziejus yra numatęs dar įsigyti?
- Esame numatę įsigyti keletą vertingų eksponatų. Bet jei apie planus pradėsi skambinti visais varpais, gali privilioti kitų pirkėjų ir taip pakelti kainas. Kol kas dėl tų vertybių vyksta derybos.
- Ar muziejus suspės nupirkti pakankamai interjero detalių Valdovų rūmams iki Lietuvos tūkstantmečio minėjimo 2009 metais?
- Iki 2009 metų stengsimės nupirkti tiek antikvarinių vertybių, kad atidaryti rūmai neatrodytų tušti, o čia apsilankę žmonės pajustų tikrą istorijos dvelksmą.
Vėliau Valdovų rūmų interjero puošybos procesas greičiausiai bus tęsiamas.
Juk ir Varšuvos karalių rūmai prieš keliasdešimt metų atrodė kukliai, o dabar ten turistai jaučiasi kaip senovėje. Mes einame panašiu keliu.
Mūsų tikslas – kad Valdovų rūmai taptų reprezentacine vieta, nuo kurios prasidėtų turistinės kelionės po Vilnių ir Lietuvą.
* * *
Bet kai kuriems istorikams antikvarinių vertybių pirkimo Valdovų rūmams politika kelia įtarimų.
„Nesu muziejininkas ar antikvaras, kuris galėtų įvertinti šiuos konkrečius pirkinius, bet įtarimų kyla. Juos sustiprina ir visa Lietuvos dailės muziejaus veikla, kuri iki šiol yra labai miglota.
Tarkime, nežinia, kodėl iki šiol nėra inventorizuotas šio muziejaus turtas“, – abejonėmis dalijosi istorikas Egidijus Aleksandravičius.
Ne kartą Valdovų rūmus kritikavusiam istorikui Vytautui Ališauskui daugiausia įtarimų kelia tai, kad slepiamos konkrečios įsigytų vertybių kainos ir kad perkami daiktai, kurie niekaip nesusiję nei su Valdovų rūmais, nei su Lietuva.
V.Ališauskas šį projektą yra pavadinęs visuomenės mulkinimu.