„Žemės me­no“ fes­ti­va­lio gro­žy­bės (nuotraukos)

Ma­ri­jus - vie­nas ži­no­miau­sių Lie­tu­vos flo­ris­tų. Jo su­kur­to­mis pro­gi­nė­mis bei ves­tu­vi­nė­mis puokš­tė­mis džiau­gia­si dau­ge­lis gar­sių ir ne­gar­sių žmo­nių.Jis yra ir Kau­no pa­slau­gų ver­slo dar­buo­to­jų pro­fe­sinio ren­gi­mo cen­tro dės­ty­to­jas, nuo­lat kvie­čia­mas į įvai­rius flo­ris­tų su­si­bū­ri­mus pa­sau­ly­je. O į „Že­mės me­no" fes­ti­va­lį, dar va­di­na­mą „Land art", ku­ris kas­met vyks­ta vis ki­to­je ša­ly­je, Ma­ri­jus va­žiuo­ja ne­be pir­mą sy­kį. Daž­niau­siai su ko­le­ga Ai­va­ru Anu­žiu (mi­nė­to cen­tro Tu­riz­mo sky­riaus ve­dė­ju).Kaip kvies­ti­niam sve­čiui jam ap­mo­ka­mas pra­gy­ve­ni­mas sve­čia­me kraš­te, pa­den­gia­ma da­lis ke­lio­nės iš­lai­dų.

Ma­ri­jus juo­kau­ja, jog kai­nuo­ja tik tau­rie­ji gė­ri­mai, o vi­sa ki­ta - už dy­ką. Ta­čiau es­mė ne čia, o tai, kad sa­vo su­kur­tais dar­bais jis gar­si­na mū­sų ša­lį ir pats at­si­pa­lai­duo­ja nuo ru­ti­nos. Šie­met uni­ka­lu­sis „Že­mės me­no" fes­ti­va­lis vy­ko Ka­na­do­je, pran­cū­ziš­kai kal­ban­čio­je Kve­be­ko pro­vin­ci­jo­je esan­čia­me na­tū­ra­lios gam­tos par­ke, ku­ris lai­ko­mas di­džiau­siu Šiau­rės Ame­ri­ko­je. Par­kas yra dvie­jų da­lių - vie­na su­tvar­ky­ta, jo­je pil­na la­bai gra­žių ir di­din­gų gė­lių skulp­tū­rų, pa­si­sė­dė­ti skir­tų suo­liu­kų, pa­vė­si­nių, pui­kių gam­tos kam­pe­lių. Ki­ta par­ko da­lis - dar lau­ki­nė, ją į „Že­mės me­no" fes­ti­va­lį su­si­rin­kę me­ni­nin­kai tu­rė­jo api­pa­vi­da­lin­ti sa­vo mo­­der­nio­mis na­tū­ra­lios gam­­tos skulp­tū­ro­mis.

2007 m. „Že­mės me­no" fes­ti­va­ly­je da­ly­va­vo net try­li­ka ko­man­dų iš įvai­rių ša­lių: Švei­ca­ri­jos, Bel­gi­jos, Vo­kie­ti­jos, Tai­lan­do, Ita­li­jos, Is­pa­ni­jos, Ru­si­jos, Ka­na­dos ir, ži­no­ma, Lie­tu­vos. „Mū­sų triukš­min­gą ko­man­dą drau­ge da­ly­vau­jan­tys flo­ris­tai pri­si­me­na nuo 2001 me­tų," - šyp­so­si Ma­ri­jus. Kiek­vie­no­je ko­man­do­je - po du žmo­nes. Lie­tu­vius nuo ki­tų at­skir­ti bu­vo la­bai ne­sun­ku, nes prieš vyk­da­mi į fes­ti­va­lį spor­to pre­kių par­duo­tu­vė­je nu­si­pir­ko pa­lai­di­nes su vy­čiais, Lie­tu­vos vė­lia­vos spal­vo­mis mar­gin­tas ke­pu­rai­tes, o dar­bo vie­to­je įsmei­gė vė­lia­vą at­kar­to­jan­čią re­kla­mi­nę len­te­lę ir ga­liau­siai krū­muo­se pa­ka­bi­no pa­čią vė­lia­vą. Tu­ris­tai, ku­rie at­sku­bė­da­vo pa­žiū­rė­ti, kaip ku­ria lie­tu­viai, iš­kart bū­da­vo in­for­muo­ti, kad ši ko­man­da yra iš Lie­tu­vos, o ne iš Es­ti­jos ar Ru­si­jos. „Kaip be­bū­tų ap­mau­du, bet Lie­tu­vą ma­žai kas ži­no. Im­da­vau sa­vo dar­bo ka­len­do­rių, ku­ria­me bu­vo že­mė­la­pis, ir ro­dy­da­vau".

„Že­mės me­no" fes­ti­va­lio da­ly­viai, drau­giš­kai pa­si­da­li­nę par­ko te­ri­to­ri­ją, ėmė­si dar­bo. Me­ni­nes skulp­tū­ras jie tu­rė­jo su­kur­ti iš na­tū­ra­lių gam­to­je esan­čių me­džia­gų, nau­do­da­mi tik li­ni­nes vir­ves, be jo­kių flo­ris­ti­nių prie­mo­nių, kli­jų ar vi­nių. Šios skulp­tū­ros tu­ri iš­lik­ti bent ke­le­tą me­tų. Tai­gi kiek­vie­na ko­man­da ga­vo po dar­ži­nin­ko sa­vi­var­tį ir va­žia­vo į miš­ką, kur bu­vo leis­ta pa­si­rink­ti me­no kū­ri­mui tin­ka­mų ša­ke­lių, vy­te­lių, žo­lių ir pan. (mi­nė­tas tur­tas tu­rė­jo tilp­ti į at­vi­rą sa­vi­var­čio ba­ga­ži­nę).

„Svar­biau­sia bu­vo su­kur­ti dar­bus, ku­rie ne­iš­kris­tų iš na­tū­ra­laus gam­tos kon­teks­to ir in­teg­ruo­tų­si į ap­lin­ką".„Kiau­ši­niai" ir „sa­te­li­tai"Kū­ry­bai bu­vo skir­ta de­šimt die­nų, bet Ma­ri­jus su ko­le­ga Ai­va­ru ap­si­su­ko vos per pen­kias. Jie su­kū­rė du ori­gi­na­lius dar­bus - laz­dy­nus pa­lei ka­mie­nus iš­kai­šio­jo kė­nio ša­ko­mis ir dar iš šių ša­kų su­kū­rė va­di­na­muo­sius „kiau­ši­nius". „Pa­ė­mė­me iš­džiū­vu­sią eg­lę, ją ap­ver­tė­me ir pri­ri­šo­me pri­tvir­ti­nę prie į že­mę įsmeig­to kuo­lo. Ta­da iš­py­nė­me kė­nio ša­ko­mis - jos yra raus­vai oran­ži­nės ir il­gai ne­pra­ran­da na­tū­ra­lios spal­vos. Mū­sų dar­bas bu­vo apie 3 m aukš­čio, ti­kiuo­si jis iš­liks ma­žiau­siai pen­ke­rius me­tus". Tu­ris­tai taip ir zu­jo, no­rė­da­mi kuo ge­riau su­pras­ti, ką ku­ria me­ni­nin­kai.

O gi­dai pri­ei­da­vo ir tie­siog klau­si­nė­da­vo, kad vė­liau pa­aiš­kin­tų ki­tiems. Įdo­mių dar­bų pa­de­monst­ra­vo ir ki­tos už­sie­nio ko­man­dos. Įspū­din­gai at­ro­dė ame­ri­kie­čių dar­bas, va­di­na­mie­ji „Sa­te­li­tai". „Ame­ri­kie­čiai par­ke ra­do plo­tą, ku­ria­me bu­vo vien sau­si krū­mai ir jį iš­nau­do­jo su­kur­da­mi tar­si stie­bus su sa­te­li­ti­nė­mis an­te­no­mis. O štai ka­na­die­čiai kū­rė iš sau­sų me­džių, ant ku­rių pri­vars­tė uo­gų. Bel­gai laz­dy­ną iš­py­nė aje­rais.Daug smal­suo­lių dė­me­sio su­lau­kė is­pa­nų dar­bas „Klaus­tu­kas" iš ber­žo to­šies. Ša­lia - ak­me­ni­mis grįs­ta šu­li­nį pri­me­nan­ti sky­lė, į ku­rią vi­siems no­rė­jo­si žvilg­te­lė­ti. La­bai įspū­din­gas bu­vo švei­ca­rų dar­bas - la­bi­rin­tas iš aug­me­ni­jos. Ir juo­kin­gas, nes ja­me pa­si­kly­do vie­nas ka­na­die­tis kū­rė­jes, už­si­maukš­li­nęs tai­va­nie­tiš­ką ke­pu­rę", - pokš­ta­vo Ma­ri­jus. Be­je, par­ke taip pat yra ne me­ni­nin­kų, bet par­ko dar­buo­to­jų su­kur­tų ob­jek­tų. Vie­nas jų - vaps­vų ar bi­čių liz­das iš ber­žo to­šies.

Par­kas, ku­ria­me vy­ko šių­me­tis „Že­mės me­no" fes­ti­va­lis, di­džiau­sias pa­gal plo­tą Šiau­rės Ame­ri­ko­je na­tū­ra­lios gam­tos par­kas. Jo te­ri­to­ri­jo­je yra dau­gy­bė tven­ki­nu­kų, įspū­din­gas net 16 km eže­ras, į ku­rį su­te­ka ma­žes­ni upe­liu­kai. O kiek kriok­lių ir van­dens kas­ka­dų!!! "Ne­nuos­ta­bu, jog ten gau­su van­dens paukš­čių ir beb­rų, o štai sau­su­mo­je ga­li­ma su­tik­ti brie­džių. O ant ak­me­ni­nių kal­nų šlai­tų de­gi­na­si ir po­il­siau­ja žmo­nės. Sma­gu, bet man, de­ja, ne­te­ko to da­ry­ti dėl lai­ko sto­kos", - šyp­te­lė­jo Ma­ri­jus. Taip pat ga­li­ma pri­sės­ti ne­di­de­lė­se pa­vė­si­nu­kė­se ant suo­liu­kų ir gro­žė­tis pui­kiai su­tvar­ky­ta aug­me­ni­ja. Ma­ri­jus la­bai daug fo­to­gra­fa­vo ir par­si­ve­žė kal­ną nuo­trau­kų, ku­rio­se įam­žin­tos su­tvar­ky­to­je par­ko da­ly­je stūk­san­čios įspū­din­gos gy­vų gė­lių skulp­tū­ros.

„Vie­na jų - „Bi­tė Ma­ja", - juo­ka­vo Ma­ri­jus. - Bi­tu­tė maž­daug 3 m auk­šio ir 5 m il­gio. Ju­di­na spar­niu­kus ir gal­vy­tę, nes vi­du­je įtai­sy­ta sau­lės ba­te­ri­ja". Ne ką ma­žiau įspū­din­gi 10 m aukš­čio spar­niu­kus kru­ti­nan­tis laum­žir­gis ir 10 m il­gio gė­lių vikš­re­lis, su­kio­jan­tis gal­vą. Paukš­tis „Per­kū­no ože­lis" toks aukš­tas, kad prie jos at­si­sto­jęs bet kas pa­si­jus­tų kaip Co­liu­kė. Ei­nant pro šią skulp­tū­rą pa­si­girs­ta paukš­čių bal­sai - tie­siog kam nors ša­lia ju­dant au­to­ma­tiš­kai pa­lei­džia­mas įra­šas.

Par­ke yra ir iš gė­lių su­kur­tas vėž­lys - tai Ka­na­dos pro­vin­ci­jos Kve­be­ko sim­bo­lis. Anks­čiau iš vėž­lio kiau­to in­dė­nai da­ry­da­vo pa­puo­ša­lus, Kve­be­ke pil­na vėž­liu­kų su­ve­ny­rų, o po par­ką bė­gi­nė­ja gy­vi vėž­liai".Gė­lių skulp­tū­ros an­čių šei­my­nė­lė at­ro­do tar­si ką tik iš­li­pu­si iš van­dens... Anot Ma­ri­jaus, an­čių par­ke tiek daug, kad ne­at­si­gin­si. Jos drau­giš­kos, bet ir įky­rios - len­da prie tu­ris­tų. Jei par­ke iš­si­nuo­mo­ji val­tį, iš­plau­kęs į čia pat esan­tį tven­ki­nį vi­sa­da su­tik­si an­čių. Be­je, Ma­ri­jus sa­kė, jog be­veik vi­si kve­be­kie­čiai tu­ri val­tis ir mo­ka jas val­dy­ti. „Jie gy­ve­na pa­sau­ly­je van­de­nin­giau­sia­me že­my­ne, tai­gi val­tis jiems kaip mums dvi­ra­tis". Be­je, o kaip ku­ria­mos gė­lių skulp­tū­ros? „Iš pra­džių su­ren­čia­mas kar­ka­sas, ta­da jis pri­pil­do­mas že­mių ir už­so­di­na­mas gė­lė­mis".

Po dar­bų - pra­mo­gos

Kon­ku­ren­ci­jos „Že­mės me­no" fes­ti­va­lio da­ly­viai ne­ju­to, tie­siog mė­ga­vo­si kū­ry­ba ir ben­dra­vo. Pa­si­bai­gus fes­ti­va­liui vi­si su­griu­vo nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti Na­tū­ra­lios gam­tos par­ke.Be­je, jie me­nus kū­rė nuo ry­to iki maž­daug pen­kių va­ka­ro, o pas­kui lan­kė žy­mias Kve­be­ko vie­tas, de­gus­ta­vo vy­ną, ra­ga­vo mais­to, links­mi­no­si mies­te vysk­tan­čiuo­se ren­gi­niuo­se. Mat kaip tik tuo me­tu vy­ko du mė­nesius trun­kan­tis Kve­be­ko va­sa­ros mu­zi­kos ir me­no fes­ti­va­lis, tad vos at­si­dū­rus gat­vė­je nuo­bo­džiau­ti ne­tek­da­vo.   „Ant kiek­vie­no kam­po džia­zo at­li­kė­jai, dai­nin­kai, šo­kė­jai ir iliu­zio­nis­tai, cir­ko ar­tis­tai, krei­zė­jan­tys ir ant gal­vos sto­vin­tys ak­ro­ba­tai iki pat de­šim­tos va­ka­ro. Jei die­ną pa­var­gai vaikš­ti­nė­ti, ga­li pri­sės­ti ir pa­žiū­rė­ti ki­ną po at­vi­ru dan­gu­mi. Bi­lie­tą pirk­ti bū­ti­na, nes tuo­met gau­ni ir au­si­nu­kus, ki­taip ma­ty­si tik vaiz­dą be gar­so", - sa­ko flo­ris­tas. Se­na­mies­ty­je nė­ra dan­go­rai­žių, na­mai ne­aukš­ti, dau­gu­ma rau­do­nais sto­gais. „At­ro­do tar­si pa­sa­kų na­me­liai". Kve­be­ko ad­mi­nist­ra­ci­niai pa­sta­tai ir pi­lys al­suo­ja XVII a. Pran­cū­ziš­ko sti­liaus dva­sia. Taip pat ma­ty­ti di­džiu­lis Kve­be­ko uos­tas, į ku­rį su­plau­kia dau­gy­bė krui­zi­nių lai­vų ir lai­ve­lių. Gė­lė­tas se­na­mies­tis

Ma­ri­jus iki šiol ne­ga­li at­si­ste­bė­ti Kve­be­ke ma­ty­ta gė­lių gau­sa. Jis sa­ko, kad tiek gė­lių nė­ra be­veik jo­kia­me pa­sau­lio mies­te, na, ne­bent Švei­ca­ri­jo­je... Flo­ris­tui kva­pą gniau­žė vaikš­ti­nė­jant cen­tri­nė­mis Kve­be­ko gat­vė­mis, o ypač se­na­mies­čiu, ir gro­žin­tis nuo bal­ko­nų svy­ran­čio­mis gė­lė­mis, ori­gi­na­liais au­ga­lais de­ko­ruo­to­mis so­dy­bo­mis bei jas juo­sian­čia tvar­kin­ga ža­lu­ma. Ma­ri­jus sa­kė, jog spal­vin­gos aug­me­ni­jos dė­ka mies­te­lis at­ro­dęs la­bai gy­vas, links­mas ir pul­suo­jan­tis ener­gi­ja. Ir tuoj pat pri­dū­rė, kad mū­sų mies­tų se­na­mies­čiams dar to­li iki Kve­be­ko gė­lių ro­jaus. Ką da­ry­si, mo­ky­si­mės...

Ma­ri­jus sva­jo­ja pa­na­šų fes­ti­va­lį kaip „Land art" su­reng­ti ir Lie­tu­vo­je. Tik bai­mi­na­si, kad ši idė­ja per daug kai­nuos ir ne­bus iš kur gau­ti pi­ni­gų. Daug me­tų „Ži­lins­ko ga­le­ri­jo­je" Kau­ne ren­gęs „Įkvė­pi­mo die­ną", ta­po flo­ris­ti­kos ple­ne­ro „Flor­ma" pra­di­nin­ku ir flo­ris­ti­kos se­mi­na­rus ve­da kai­mo tu­riz­mą pri­me­nan­čio­je ap­lin­ko­je. Taip pat Ma­ri­jus pla­nuo­ja, kad jau nuo šio ru­dens Kau­ne du­ris at­vers vie­na stip­riau­sių flo­ris­ti­kos mo­kyk­lų Li­etu­vo­je. „Pa­na­šį į tą, ku­ri da­bar vei­kia Švei­ca­ri­jo­je. Jo­je tu­rė­tų bū­ti iš­duo­da­mi tarp­tau­ti­niai di­plo­mai, kvie­si­mės stip­riau­sius dės­ty­to­jus iš už­sie­nio. Mū­sų stu­den­tai ga­lės sta­žuo­tis sve­tur, o už­sie­nie­čiai at­va­žiuos pas mus".

Ma­ri­jus ti­ki­si, kad nau­jo­jo­je flo­ris­ti­kos mo­kyk­lo­je ga­lės stu­di­juo­ti ir ką tik bai­gę mo­kyk­las, ir su­au­gę, ku­riems flo­ris­ti­ka yra mie­la ir ar­ti­ma. Ma­ri­jus vėl gy­ve­na ke­lio­nės dva­sia, nes ne už il­go ly­dės gru­pę lie­tu­vių, lat­vių ir len­kų į Švei­ca­ri­ją mo­ky­tis flo­ris­ti­kos. „Kai ku­rie jų gar­baus am­žiaus flo­ris­tai..." - šyp­te­li Ma­ri­jus. Jis ge­riau nei bet kas ki­tas ži­no, kad flo­ris­ti­ka yra aist­ra vi­sam gy­ve­ni­mui.