Bet kai nieko negali būti nuostabiau, būna tik blogiau.
Neklaužados stiuardesės
Šunybės prasidėjo jau lėktuve. Kadangi skridome anksti rytą, mintyse sau kartojau, kad negersiu jokio alaus. Tačiau kai jo pasiėmė visi aplink sėdintys, nusprendžiau, kad ir man galima. Aišku, vieną skardinę išgėrus, norėjosi daugiau. Paprašiau. Pasakė, kad dabar reikės mokėti. Sutikau. Tačiau kažodėl nenešė.
Dar sykį pakviečiau stiuardesę. Ji į mane pasižiūrėjo lyg aš ką tik būčiau pareiškęs, jog esu teroristas ir jei lėktuvas nepasuks Turkijos link, teks man jį susprogdinti, ir pareiškė, kad alus bus tuoj.
Vis nėra. Man rimtai kyla noras jei ne lėktuvą, tai bent kokią stiuardesę truputį pasprogdinti. Dar sykį išsikviečiu. Man atsako, kad atneš tada, kai veš vežimėlį ir visiems pardavinės įvairiausias prekes. Iki nusileidimo taip to vežimėlio ir nebuvo. Teko apseiti be alaus. Tikiuosi, kad tos stiuardesės jau atleistos.
Viešbutyje buvome gerokai prieš dvyliktą dienos, tad kambarių reikėjo palaukti. Tai daryti geriausia maukiant alų.
Miegas
Vakarop pavargę nuo skrydžio, beveik nemiegotos nakties, atsigulame lovoje – užmigsime teisuolių miegu, o jau rytoj pajusime visus atostogų malonumus.
Tačiau lauke rengiamas barbekiu vakarėlis, kuris neįmanomas be sirtakio. Pusiau miegodamas svarsčiau, ar graikai sirtakį šoka jau prie mano lovos, ar dar tik prieškambaryje. Net nereikėjo eiti į tą vakarėlį – viskas kuo puikiausiai girdėjosi mūsų kambaryje.
Baigėsi sirtakis, prasidėjo laisvoji programa, kuri pasireiškė dviejų gretimame kambaryje gyvenančių lenkų girtavimu ir rūkymu balkone bei dviejų čekių rungtynėmis, kurios garsiau parėks. Apie penktą valandą šios kompanijos išsikvėpė. Tačiau tuo metu iš viešbučio vieni turistai pradėjo išvažinėti, kiti atvažinėti. Mūsų kambarys buvo kaip tik prie registracijos ofiso, tad viską kuo puikiausiai girdėjau. Nutilo tik apie devintą valandą – visi išėjo pusryčiauti.
O aš nuėjau ir paprašiau pakeisti kambarį.
„Deja, laisvų kambarių nėra“, sako viešbučio tarnautoja. Tačiau ji pažadėjo užsirašyti mano prašymą, ir kai tik atsilaisvins, iš karto pakeis.
Miegojau paplūdimyje. Kai pabudau, buvau visas raudonas kaip vėžys. Gerai, kad Gabrielė turėjo nuo nudegimų putų – tikriausiai tų pačių, kurias naudoja ugniagesiai – antraip man būtų konstatuotas kokios nors grupės odos nudegimas.
Vakare vėl prasidėjo ta pati programa, - tik be sirtakio. Žmonėms kažkodėl reikia daužyti duris, jų negalima uždaryti tyliai. Be to, būtinai reikia net ne kalbėtis, bet rėkti visa gerkle. Aišku, moterims reikia vaikščioti tik ant aukštakulnių ir kaukšėti kaip kokioms pakaustytoms kumelėms. Negana to, tos dvi čekės rėkimo rungtį iškeitė į spiegimo. Turistai atvažinėjo ir išvažinėjo, be to, surasdavo reikalą ir šiaip ko nors pasiteirauti administratoriaus ketvirtą valandą ryto.
Vėl nemiegojau, tačiau ryte neturėjau jėgų aiškintis, nes reikėjo pusiau miegant eiti į autobusą, kuris mus vežė apžiūrėti vakarinės Kretos. Aišku, mes buvome pirmieji autobuse, todėl jame tris valandas praleidome, kol surinkome visus keliautojus iš skirtingų viešbučių.
Kelionė į vakarų Kretą
Nepaisant šito fakto, kelionė buvo nuostabi – gražus Akrito vienuolynas ir puikus Chania miestelis. Tačiau ir čia graikų dievai iškrėtė mažą kiaulystę.
Chanijoje turėjome tik pusantros valandos pietums ir senamiesčiui apžiūrėti. Visi žmonės pavalgė per pusvalandį, mes sugaišome valandą. Užsisakėme be graikiškų salotų dar ir aštuonkojį. Salotas ir vyną atnešė greitai, o aštuonkojį – ne. Galvojome, kad gal jį paruošti reikia ypatingai. Tačiau, pasirodo, kad priežastis paprastesnė – kažkodėl padavėjas pamiršo virėjui pasakyti, kad jį paruoštų. Arbatpinigių nepalikome.
O Chania – nuostabus miestelis – namukai vienas prie kito susiglaudę kaip kokie graikai sėdintys tavernoje ir geriantys rakiją. Arba prigludę prie uolų it prie kokios meilužės. Gaila, kad dėl kažkokio graikų dievuko užgaidų mažai turėjome laiko apžiūrėti senamiestį.
Keičiu kambarį
Sugrįžus į viešbutį pasiteiravau, ar mums pakeitė kambarį. Administratorė išpūtusi akis žiūrėjo į mane, lyg būtų pamačiusi iš jūros išlipusį aštuonkojį - nieko ji nežinanti. Tada man jau užvirė kraujas – iki tol kapota anglų kalba tapo it koks čiurlenantis pavasario upelis: pasakiau viską, ką galvoju apie šį viešbutį, aptarnavimą ir apskritai apie graikus.
Tai davė vaisių, nes per tą laiką, kol kalbėjau, vienas kambarys atsilaisvino: papūtusi lūpą viešbučio administratorė padavė raktą – pasikeiskite. Tas kambarys buvo vos už kelių metrų. Situacijos jis iš esmės nekeitė. Be to, buvo mažesnis ir tamsesnis.
Nuėjus atgal administratorė buvo pasikvietusi pagalbą – dar vieną darbuotoją, kuri iš karto pradėjo aiškinti, kad čia ne vaikų darželis, tad toks triukšmas yra normalus dalykas.
Paklausiau, kodėl tuomet ji čia nemiega. Nuo tokio klausimo graikė šiek tiek sutriko, tačiau greitai vėl save suėmė į rankas ir pasiruošė iki galo sudoroti įkyrųjį rytų europietį, t.y. Rapolą Rakalą.
Pasiūlė kambarį, bet be kondicionieriaus. Pasakiau, kad aš privalau turėti kambarį su kondicionieriumi, nes už tai sumokėjau. Aiškinau tai taip garsiai, kad aplinkui sukluso visi praeinantys poilsiautojai. Galiausiai graikė nepatenkinta ištraukė dar vieną raktą ir numetė man.
Pagaliau tai normalus kambarys. Ir aplink gyveno ne rytų, bet vakarų europiečiai. Supratau, kad prieš mus, rytų europiečius vykdomas genocidas. Ne tik didžiosios kompanijos skirtingas kramtomąsias gumas, gėrimus gamina mums ir sotiems vakariečiams, bet dar ir kurortuose mums blogesnius kambarius duoda.
Persikrausčius pastebėjau, kad nėra kondicionieriaus pultelio. Nuėjau paprašyti. Atsakė, kad atneščiau ankstesnį, o ji tada man duos naują. Nuėjau ir atnešiau. Bet ne kondicionionieriaus, o televizoriaus distancinį pultelį. Ji į mane pasižiriūrėjo keistai, o aš į ją.
Kai paklausė, ką atnešiau, pamačiau, jog ne tą pultelį paėmiau. Jau ruošiausi grįžti ir apkeisti, tačiau, matyt, patikėjo, kad nuo nemiegojimo mano smegenys perkaito, ir aš galiu ryžtis bet kam, - tepasakė, kad ir ankstesniuoju pulteliu galiu naudotis.
Nieko nesakiau, tik prisiminiau Balio Sruogos „Dievų mišką“, kur prižiūrėtojai irgi taip tyčiodavosi iš kalinių. Negi ji negalėjo pasakyti, kad galima naudotis tuo pačiu pulteliu?
Pažintis su Poseidono pasiuntiniais
Išsiemigojome gerai. Kitą rytą į Kretą pažvelgiau visai kitomis akimis. Giedromis ir pilnomis gėrio. Kad nebūtų per daug gerai, Poseidonas dar tą pačią dieną man pasiuntė jūros ežį, į kurį sugebėjau atsiremti ranka. Vienas dyglį pataikė tiesiai į piršto sąnarį. Nenuostabu, kad labai greitai jis buvo dviejų pirštų storio.
Vakarop atrodė, kad skauda ne tik piršto sąnarius, bet ir alkūnės bei peties. O kitą rytą manęs laukė žygis per ilgiausio Europoje Samarijos tarpeklį. Kalnai ir tarpekliai man labai patinka – ten bent jau nėra jūros ežių. Be to, užsigulėti vien tik papūdimyje nėra gerai.
Kelionė į Samariją
Tačiau jei man būtų pasakę, kokiu keliu reikės važiuoti iki to tarpeklio, būčiau gerai pagalvojęs – kalnų serpantinu. Aišku, mes įsėdome į antrą autobuso aukštą, kad būtų geresnis vaizdas. Apsaugok, Dieve, nuo to geresnio vaizdo. Būčiau daug ką atidavęs, kad galėčiau nulipti į pirmąjį. Vairuotojas lekia kaip pašėlęs, apačioje kelių šimtų metrų skardžiai, o per posūkius atrodo, kad važiuojame tiesiai į prarają. Be to, pats autobusas keistai pradėjo braškėti. Džiaugiausi, kad iš to tarpeklio plaukdins laiveliu ir šių baisybių nereikės žiūrėti.
Kita baisybė – ne mažesnė nei kalnų serpantinas - buvo lietuviai. Suprantu, kad galima prastai mokėti anglų kalbą, tačiau niekaip nesuprantu, kodėl reikia visu balsu apie tai apreikšti visam autobusui, verčiant vienas kitam tai, ką pasakė gidė. Ten, kur ji sakė, jog reikia eiti greitai, tikino, kad reikia eiti lėtai. Negana to, iš lietuvių vertimo pasirodė, kad tarpeklyje bus postai, ir kiekviename tikrins bilietus, (tikrina įeinant ir išeinant, kad žinotų, jei kas nors pasiliko tarpeklyje).
Teko nuo jų atitrūkti. Vaizdas nuostabus – didingi supantys kalnai – kaip atlaidūs seneliai, žiūrintys į vis praeinančius žiopliukus, serenadas giedančios cikados, kalnų ožkos, užsikabarojusios ant neįtikėtinų uolų, iš nežinia kur atsirandantys šaltiniai. Tos beveik septynios valandos visiškai neprailgo.
Galiausiai kelionė laivu irgi buvo nuostabi. Tik trumpa. Jau iš laivo žvelgiant į krantą man nepatiko mano pastebėti keliai – jie sukosi aplink aukštą kalną. Dar tikėjausi, jog važiuosime ne kita kryptimi. Važiavome ta pačia. Sutinku, pėščiomis kopti į tokį kalną didis malonumas – apačioje jūra, viršuje – uolos, tačiau važiuoti autobusu ir dar antrajame aukšte, ir ties kiekvienu posūkiu matyti, kaip riedi į tarpeklį, nėra pats didžiausias malonumas pasaulyje.
Grįžome sveiki. Netgi atslūgo mano pirštas. Tiesa, skaudėjo visus raumenis. Bet tai niekis, palyginti su puikiais įspūdžiais iš Samarijos tarpeklio – netgi kelionė autobusu nublanko. Poseidonui mano nuotaika nepatiko, todėl jis vėl pasiuntė jūros ežį. Šį kartą ant jo atsistojau. Kaire koja negalėjau net atsiremti.
Tačiau negi XXI amžiaus pilietis pasiduos kažkokiems gerokai pagyvenusiems graikų dievukams. Nepaisant kojos skausmo, nuvykome į Mino rūmus. Ten nuo nieko nesislėpdamas prisirankiojau į valias visokiausių akmenukų, marmuro iš pamatų. Ir pagalvojau, kad tikriausiai dėl tokių kaip aš ir sugriuvo Mino rūmai.
Grįžau namo su Mino rūmų akmenukais, sutinusia koja ir Gabriele.
Prisipoilsiavęs Rapolas Rakalas (rakalas@yahoo.com)