Bet, kai saulei leidžiantis sėdi Europos verslo centro 22-ame aukšte ir matai visą Vilniaus senamiestį sau po kojomis, laikytis numatyto plano sunku...
Taigi jums prieš akis interviu su Andriumi Smaliuku – teisininku, jaunuoju tėveliu, advokatų kontoros savininku, apgynusiu daktaro disertaciją pačiame Oksforde. O tiksliau, tai pasakojimas apie žaidimus, klaidas ir mokymąsi iš jų, gyvenimo kelią ir pagrindinį tikslą.
- Kaip pasirinkai profesiją? Ar niekada neabejojai dėl savo gyvenimo kelio pasirinkimo?
- Tikrai neabejojau. Man atrodo, jeigu iš tikrųjų savęs paklausi, ką nori veikti, tavo gyvenime atsiranda kažkokių pasirinkimų. Ir vis tiek dažniausiai dominuoja vienas iš jų.
Svarbiausia - nebijoti rinktis ir niekada neabejoti savo pasirinkimu, nebent akivaizdu, kad jis klaidingas. Bet turi būti ypač akivaizdu. Nes jeigu pradėsi abejoti savo pasirinkimu, būsi nelaimingas.
Žinojau, kad iš visų tų dalykų, kuriuos darau gerai, geriausiai man sekasi socialiniai mokslai. Ir tada man buvo labai aišku – reikia įstoti į tarptautinius santykius ar į teisę. Pasirinkau teisę dėl dviejų priežasčių: pirma, kai į tarptautinius santykius įstojau pirmu numeriu, jau buvo neįdomu; į teisę įstojau antru numeriu (pirmas buvo rektoriaus sūnus), tad buvo iššūkis, dar buvau jaunas ir ambicingas; antra, teisė yra gerokai platesnė disciplina pragmatine prasme.
- Studijavai Oksforde, rašei ten daktaro disertaciją. Kuo ypatingos studijos šiame prestižiniame universitete?
- Mokymo sistema Oksforde, aišku, yra smagi. Oksfordas ir Kembridžas net ir Anglijoje išsiskiria mokymo metodika, savo dvasia, ypač kalbant apie socialinius mokslus. Tie universitetai iš esmės orientuojasi į asmenybių ugdymą ir apskritai į asmenybę.
Turi įsisąmoninti, kad tai, ką turi daryti geras studentas, – tai viskuo abejoti, niekuo netikėti... Taip sakant, yra ugdomas kritinis mąstymas ir tam yra sudarytos labai geros sąlygos. Žinoma, Oksforde yra ir problemų, pavyzdžiui, kad ten visi „pasikėlę“, snobai, galvojantys, kad yra patys gudriausi. Mane tai lengvai nervino. Man nepatinka, kai žmogus „keliasi“ dėl paties „pasikėlimo“. Nes tai atrodo ne išmintinga, bet kvaila. Bet ne visi tokie. Tačiau keletas tokių jau gadina gyvenimą.
- O ką manai apie tą daugybę abiturientų, išvažiuojančių į užsienį? Ar verta važiuoti, ar taip pat gerai gali būti ir likus Lietuvoje?
- Važiuoti į užsienį visada verta dėl paprastos priežasties – jei žmonių gyvenime neatsiranda nieko naujo, jie netobulėja arba netgi degraduoja.
Išvykęs į užsienį, žmogus mobilizuojasi, daug lengviau ką nors išmoksta, vien dėl to, kad kažkas yra kitaip. Ugdosi adaptacijos įgūdžiai, išmokstama prisitaikyti naujoje kultūrinėje aplinkoje. Galų gale, geriau išmoksti kalbą, nes, kad kalbėtum tikrai puikiai, turi pabūti kalbinėje aplinkoje, tai neišvengiama.
Taigi išvažiavimas į užsienį yra geras dalykas, tik, man atrodo, kad išvažiuoti į užsienį šiais laikais visada spėsi. Priklausomai nuo disciplinos, nuo kiekvieno asmeninės situacijos, reikia žiūrėti, ar būtina važiuoti iš karto pabaigus mokyklą, ar gauti bakalauro diplomą Lietuvoje (trumpam išvykus pagal, pavyzdžiui, „Erasmus“ mainų programą). Magistratūros studijas vis dėlto labiau apsimoka pabaigti užsienyje, vis dar dėl kokybės dalykų ir dėl tolesnių perspektyvų.
- Dabar jau pats dėstai trijuose Lietuvos universitetuose. Tavo akimis žvelgiant, kokia situacija juose?
- Reikalai gerėja, tikrai yra progresas. Lyginant studijų, programų kokybę, kokia buvo, kai aš įstojau, su ta, kokia yra dabar, pasikeitimas milžiniškas. Tačiau reikalai gerėja iš lėto.
- Verslui kurti pasirinkai Lietuvą, o ne užsienį. Kodėl taip nusprendei?
- Aš galvoju, kad šiame globaliame pasaulyje gerai ir įdomiai gyventi galima bet kur. Tam reikia labai nedaug: geros galvos, teisingo požiūrio ir, svarbiausia, mokėti kalbas.
Pasirinkau Lietuvą, nes daugelyje sričių ji netgi geresnė negu kitos šalys – dėl to, kad mes daug ką dar tik kuriame. Man dabar 27-eri metai, aš esu advokatas, turiu advokatų kontorą, padariau netgi akademinę karjerą. Vakarų pasaulyje tiek pasiekti būnant tokio amžiaus yra neįmanoma. Ten tu turi žaisti pagal žaidimo taisykles, jeigu nori kažkuo būti. Jeigu pagal jas nežaisi, būsi niekas. O Lietuvoje yra kitaip. Bet, aišku, viskas labai priklauso nuo konkrečios veiklos srities.
- Mes truputį pasidomėjome ir norėtume paklausti, kodėl tavo komandoje - vien moterys?
- Visiškai atsitiktinai. Aš neskirstau žmonių į vyrus ir moteris – įsivaizduojate, koks aš progresyvus!
Rimtai, kai kalbi apie darbuotojus, partnerius, koks skirtumas – vyras ar moteris. Pasakysiu bendrą tendenciją: šiais laikais merginos daugelyje sričių yra gerokai gudresnės. Ir, kas svarbiausia, gerokai atsparesnės stresui ir toms veiklos sritims, kurios reikalauja intensyvaus kūrybinio darbo.
Be to, kai formavau savo komandą, stojimo į teisės fakultetą rezultatai buvo vaikinams apverktini: iš šimto penkiasdešimt jų įstojo tik apie dvidešimt. Taigi nebuvo labai iš ko rinktis, nes aš norėjau jaunos komandos. Reikia griežtai atskirti profesinę ir asmeninę sritis. Dabar juk laikai pasikeitė – pasaulis ne tik globalus, dabar yra „unisekso“ pasaulis. Rimtai.
- O gal galėtum mums, nedaug žinančioms apie advokatūrą, paaiškinti, ar tas advokatų gyvenimas, rodomas filmuose, nors kiek atitinka realybę?
- O filmuose rodo, kaip į teismą ateina ir ten kažką aiškina? Buvo tokių filmų su Tomu Cruizu, Benu Afflecu, Keanu Reevesu... Visi jie buvo apie teisminius advokatus.
Juk iš esmės advokatų veiklą galima suskirstyti į dvi dideles grupes: yra advokatai, kurie dirba teisme, kitaip sakant, jie eina į teismą ir specializuojasi bylinėjimesi. Kitą veiklą, kuri yra labai įvairi, galima pavadinti bendra komercine praktika – advokatai dirba su klientais, pavyzdžiui, su įmonėmis, įmonių grupėmis, kurios turi įvairių verslo poreikių. Tas darbas sudaro devyniasdešimt procentų advokatų kontorų, užsiimančių bendra komercine praktika, veiklos. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra advokatų, kurie gyvenime nė karto nebuvo teisme.
Tačiau filmai kuriami apie bendrosios teisės valstybėse – Anglijoje, Amerikoje – dirbančius advokatus. Todėl, kad ten jie turi įtikinti visus prisiekusiuosius, t.y. paprastus žmones, ne tik teisėją. Taigi advokatai daro šou tam, kad paprastas Petras arba Jonas įsitikintų, kad jis yra teisus, kad koks Džonas yra visiškai nekaltas arba kad jis negali būti nuteistas, nes buvo nepakaltinamas. Lietuvoje, kaip ir didžiojoje dalyje kontinentinės Europos, prisiekusiųjų nėra ir, matyt, niekada nebus.
- Kokie dabar yra tavo tikslai, praėjus dešimčiai metų ir, rodos, tiek daug pasiekus?
- Svarbiausias mano tikslas yra būti geru žmogumi ir gyventi įdomų gyvenimą. Bet jis visada toks buvo, nemanau, kad jis keičiasi. O kaip tai padaryti – tai nėra labai paprasta – jau technikos ir skonio reikalas. Aš turiu vaiką dabar, žinokit! Vaikai yra gėris. Juos gali mokyti, ir šiaip smagu.
Bet svarbiausias klausimas - kokios yra žmogaus vertybės. Žmogus turi turėti vertybes – tai labai padeda gyventi, nugalėti dienos problemas, suvaldyti stresą. Aš visada taip galvoju – siūlau ir jums taip galvoti – kad visi darbai, karjera yra priemonė, bet ne tikslas.
Tai priemonė užsidirbti pinigų, gal patenkinti kažkokią ambiciją, kad geriau pasijustum, galvotum, kad save realizavai. Bet tai nepakeičia tikrojo gyvenimo tikslo – gyventi įdomiai, džiaugtis kiekviena diena, žiūrėti pozityviai į gyvenimą, nebūti „veiloku“, nebūti „degradu“, būti geru žmogumi. Ir jeigu taip nugyveni gyvenimą, tai jautiesi laimingas.
- Bet dabar tau daug sunkiau – turėsi savo vaiką išmokyti būti geru žmogumi...
- Be abejo, aš juk nesakiau, kad lengva. Kam dabar apskritai lengva? Bet viskas yra požiūrio klausimas. Gali galvoti, kad „mm.. gal nelengva“... Bet viskas, kas per lengva, yra neįdomu.