Interviu lrytas.lt Gaja Sidrys užsiminė, jog savo ateitį ji norėtų sieti su Lietuva, bet neturi Lietuvos pilietybės, o darbo vizą gauti be galo sunku, todėl senelių gimtinėje negali išbūti ilgiau kaip pusmetį.
***
- Kas jus paskatino atvažiuoti į Lietuvą?
- Mano šeima labai myli Lietuvą. Nutariau, kad bus geriau, jeigu grįšiu į savo tėvų, tiksliau senelių kraštą. Noriu patobulinti savo lietuvių kalbą. Apskritai man labai patinka Europa.
- Kas labiausiai čia traukia?
- Čia viskas truputį lėčiau. Man tai malonu. Amerikoje viskam trūksta laiko. Čia galiu labiau atsipalaiduoti. Man patinka kultūra.
- Papasakok apie savo šeimą, kaip jus auklėjo?
- Mes augome aštuoniese. Penkios mergaitės ir trys berniukai. Mus auklėjo katalikiškai. Buvo smagu gyventi kartu. Kasdien turėdavome kalbėti lietuviškai. Turėjome skaityti lietuviškas knygas. Kartais mus net bausdavo (juokiasi). Jei tėvai išgirsdavo, kad tarpusavyje kalbamės angliškai, liepdavo valandą skaityti lietuvišką knygą. Lankėme lietuvišką šeštadieninę mokyklą. Sekmadieniais lankėme lietuviškus tautinius šokius. Kas mėnesį - ateitininkų susitikimai. Beveik kiekvieną vasarą praleisdavome „Dainavos“ stovykloje su kitais Amerikos lietuviais. Buvo nuostabu. Važiuodavome ir į kitas stovyklas-Neringos.
- Tiek daug spaudimo būti lietuviais. Ar nekilo noras priešintis?
- Taip buvo sunku. Į mokyklą turėjome eiti ir šeštadieniais. Iš tiesų du jauniausius iš mūsų mano mama nutarė lietuvių kalbos mokyti namuose. Turėjau problemų su vardu. Amerikiečiams jis labai keistas. Ištarti „Gaja“ jiems sunku. Kaip tik manęs nevadino...
Tačiau tapusi vyresnė supratau, kokią didelę dovaną mums padovanojo tėvai, perduodami mums lietuvišką kultūrą, tradicijas, kalbą. Mes taip pat mokėmės liaudies dainų. Mokame lietuviškų pasakų. Mano akimis, lietuviška kultūra yra senoviška, o tai labai gražu. Mano draugams irgi labai įdomu, kai pasakoju jiems apie Lietuvą, savo senelius.
- Ar gali įsivaizduoti savo gyvenimą čia? Ar manai, kad galėtum čia kurti šeimą?
- Labai to norėčiau. Man tik sunku, kadangi mano santykiai su šeima JAV yra labai artimi. Mano tėtis - vienas iš devynių vaikų šeimos, mama - viena iš keturių. Mano šeima, giminė - labai didelė ir man labai artima. Dėl to man būtu sunku čia pasilikti visam laikui. Nors, jeigu būtų įmanoma, turbūt taip ir padaryčiau, bet aš neturiu Lietuvos pilietybės.
Tad kol kas negaliu apie tai ir galvoti. Tikiuosi, kad dvigubos pilietybės klausimas Lietuvoje išsispręs. Man labai gaila, kad taip yra. Mano seneliai iš Lietuvos turėjo bėgti. Jie ne savo noru išvažiavo. Jie labai mylėjo savo kraštą, kultūrą. Dar dabar verkia, kalbėdami apie Lietuvą. Jie labai stengėsi lietuvybę įskiepyti ir mano tėvams, ir mums. Meilę Lietuvai per tėvus jie perdavė mums. Šitiek laiko paaukojome lietuvių kalbos mokymuisi. Tad tikrai gaila, kad kol kas negaliu čia gyventi net pusmetį.
Bandžiau čia ieškoti darbo, bet kai kurie žmonės nenori net įsiklausyti ir aš juos suprantu. Tai nelegalu. O darbo vizą užtrunka gauti iki šešių mėnesių. Taip pat turiu daug amerikiečių draugų, kurie norėjo čia atvykti, bet Lietuvos darbo vizą gauti sudėtinga. Pažįstu daugybę Amerikos lietuvių, kurie dabar norėtų sugrįžti pabandyti laimės čia. Jie mato, kad dabar situacija čia yra geresnė ir vis gerėja.
- Jei reikėtų nusakyti savo tapatybę, teigtum, kad esi lietuvė ar vis dėlto amerikietė?
- Mano draugai - ir amerikiečiai, ir Amerikos lietuviai - laikė mane lietuvaite. Įdomu, nes aš į lietuvaitę visai nepanaši. Gimiau Amerikoje, tėvai irgi, bet jiems aš esu lietuvaitė. Kai kam nors pasakau, kad lietuviai dažniausiai yra šviesūs, mėlynakiai, aukšti, visi labai stebisi. Vis tiek aš visada jaučiausi, kad esu lietuvė.
Kai lankiausi Prancūzijoje, daug kas nenorėjo patikėti, kad esu iš Amerikos. Sakė, kad mąstau ir bendrauju kitaip, turiu kitokią pasaulėžiūrą. Manau, kad tam turėjo įtakos tai, kad nuolat skaičiau lietuvišką spaudą, knygas. O dabar, Lietuvoje lietuviai mane mato tik kaip amerikietę. Nesuprantu. Nesuprantu. Priėjau prie išvados, kad greičiausiai tiesiog esu Amerikos lietuvė. Tai specifinis dalykas (juokiasi).
- Kuo skiriasi amerikiečių ir lietuvių pasaulėžiūra?
- Į šį klausimą geriau galėtų atsakyti mano amerikiečiai draugai, nes aš visada gyvenau tarp šių dviejų pasaulėžiūrų, kartais susipainioju ir nebeįžvelgiu didelių skirtumų. Bet manau, kad skiriasi vertybės. Europoje, tuo pačiu ir Lietuvoje daugiau vertinamos tradicijos, religija. Žinoma, tą patį galiu pasakyti apie savo šeimą, bet jie - lietuviai.
Atvirai kalbant, anksčiau būčiau sakiusi, kad amerikiečiai didesni materialistai. Dabar matau, kad ir Europoje tokių žmonių daug. Viskas smarkiai keičiasi. Turėčiau geriau pagalvoti, kad atsakyčiau į šį klausimą.
Daug amerikiečių mano, kad JAV yra viskas. Pasaulio centras, o visa kita jiems nublanksta, neegzistuoja. Pasak jų, Amerika - pats šauniausias kraštas pasaulyje. Bet tai susiję su jų kultūra, istorija, politika. Aš negalvoju taip, kaip jie. Lietuva man artimesnė. Amerikiečiams tai suprasti sunku.
Nesakau, kad tai blogai, jie tiesiog kitokie. Štai kad ir vakar, kai Nijolė Sadūnaitė mane ir du mano amerikiečius draugus nusivedė į KGB muziejų. Aš jutau, kad tai - mano istorija, mano šeimos istorija. Prisiminiau, kaip lietuvių šeimos buvo išdraskytos, kas į Sibirą ištremtas, kas į kokią Vokietiją pabėgo, kaip kad mano seneliai. Jie tik vėliau atsidūrė Čikagoje. Mano draugai pasižiūrėjo, suprato, bet manau kitaip, ne taip giliai. Natūralu, tai - ne jų praeitis. Nežinia kelinta jie karta Amerikoje. Jie jau nebežino savo šaknų. O man muziejuje norėjosi verkti. Taip skaudu buvo.
- Bet vis dėlto turėtų būti dalykų, kurie jums užkliūna Lietuvoje?
- Kai viešėjau čia prieš ketverius metus, kartais gatvėje jaučiausi nejaukiai.
- Jums atrodė, kad čia nesaugu?
- Taip, bet tai buvo prieš ketverius metus. Būdavo, eini gatve ir pamatai pulką triukšmaujančių vaikinų. Tačiau dabar aš jaučiuosi puikiai. Vilnius - tarsi mano miestas. Pastebėjau, kad žmonės jau yra daug linksmesni. Gal tai vasara? Nors nemanau. Kaskart, kai atvažiuoju, žmonės man atrodo vis linksmesni ir linksmesni. Kas dar nepatinka? Gal tai, kad Amerikos doleris nėra toks stiprus, koks buvo (juokiasi). Jei atvirai, tai man labai patinka čia.
- Kas konkrečiai?
- Maistas! Pirmiausia. Žmonės čia taip skaniai valgo ir yra tokie svetingi, kad sunku net apsakyti. Visi labai šeimyniški, dosnūs. Pamenu, pas močiutės gimines mus vaišino ir sriuba, ir žuvimi, ir cepelinais ir raguoliu, ir dar sakė, kad mažai valgome! Po to man ir draugams reikėjo savaitės iškrovos, bet tai juk nuostabu. Ir ne tik močiutės. Jaunimas – toks pat! Man buvo labai malonu, kad mano draugai iš JAV galėjo kažką tokio patirti. Visiems to reikia. Susidaro įspūdis, kad lietuviai labai malonūs, tačiau santūrūs. Jie nėra įkyrūs, išskyrus valgymą (juokiasi).
- O kaip miestai, gamta?
- Lietuva – tikrai gražus kraštas. Miestai gražūs. Mane žavi pastatai, barokinės bažnyčios. Nuostabus senamiestis. Nors, viena Vilniaus dalis atrodo kaip Amerika. Buvome ten su draugais ir juokavome, kad jaučiamės čia, kaip JAV.
Dar vienas pastebėjimas: daug kas čia arba labai nauja ir gražu, arba labai sena ir apleista. Nėra auksinio viduriuko. Pajūryje norėjome apsistoti. Tai rasdavome tik arba labai brangius apartamentus, arba mažučius bobučių kambarėlius be šilto vandens.
Kartais nustembu, nes tokių prabangių kino salių ir prekybos centrų, kaip Lietuvoje, nebuvau mačiusi net JAV. O juk didelė dalis lietuvių nėra labai pasiturintys. Nežinau, ar tai gerai. Įdomu, kiek dar taip bus. Vienaip ar kitaip viskas Lietuvoje man atrodo labai įspūdinga.