M.Zalatorius: „Lietuva toli gražu nėra išsemta rinka“

- Taip. Turiu du išsilavinimus. Vienas yra filologinis-filosofinis, o antrasis – verslo.

- Kodėl prireikė diplomo iš verslo vadybos?

- O kodėl gi ne? Jeigu atvirai – visa istorija yra labai paprasta. Baigęs filologiją ėjau darbintis į vieną ministeriją, ir buvo juokinga, kai pasakė, kad mano profilis labai gerai atitinka viską, ko reikia, aš netgi kalbu laisvai ta kalba, kurios reikia, bet yra viena maža problema – mano pavardė yra ne ta. Tai buvo 1994 metais.

- Tai dėl amžiną atilsį tėvelio.

- Jis nepriklausė jokiai partijai, bet pažiūros buvo aiškiai dešiniosios – buvo Lozoraičio rinkimų štabe. Tai ir lėmė, kad manęs nepriėmė į tą darbą. Na, grįžus iš to interviu, gavus tokią informaciją, dvidešimt vienerių metų vaikinui buvo gana sunku ją suvokti ir suvirškinti, bet tai buvo viena iš pamokų. Po to man paskambino iš Švedijos ambasados ir pasiūlė dirbti Prekybos tarybai, apie kurią visiškai nieko nežinojau ir nesuvokiau. Kadangi neturėjau darbo, pasakiau: „Žinoma“. Taip čia ir dirbu.

Nuo 1994 iki 1999 metų – penkeri metai praktikos. Pradėjau padėjėju, po to tapau konsultantu, vėliau – projektų vadovu, o 1998 metais man pasiūlė labai nestandartinį sprendimą – vadovauti prekybos atašė biurui Lietuvoje. Būdamas jaunas, ambicingas, aišku, sutikau. Ir tada nuo 1999 iki 2001 metų studijavau verslą. Tačiau darbas nenutrūko, tuo metu visą laiką vadovavau Lietuvos biurui, bet kartu ir buvau atsakingas už mūsų strateginę verslo plėtrą Ukrainoje. O paskutinius penkerius–šešerius metus praleisdavau mažiausiai dvi dienas Stokholme ir tris – Vilniuje. Juokais galima pasakyti, kad mano adresas – lėktuvas.

- Kokį interesą Lietuvoje turi švediškas kapitalas?

- Interesą turi didelį. Ir, manau, kad turės. Pirma, Baltijos valstybės apskritai, tarp jų ir Lietuva, yra artimiausios Švedijos kaimynės Rytuose. Maža to, rinka yra greitai besiplėtojanti. Trečia, tai rinka, kuri visą laiką Švedijai buvo įdomi, tačiau ne visą laiką buvo sąlygos čia investuoti.

- Mes turbūt ir turėtume žiūrėti per regiono prizmę – Lietuva jame sudaro apie penkiasdešimt procentų Baltijos valstybių bendro nacionalinio produkto. Gyventojų skaičiumi ji yra tokio pat dydžio kaip Latvija ir Estija kartu paėmus. Iš pat pradžių labai stipriai atrodė Estija, dabar tokia yra Lietuva.

Pirmiausiai, dėmesys tikrai nemažės, kadangi Lietuva toli gražu nėra išsemta rinka. Antra – Lietuva turi tai, ko neturi kitos dvi Baltijos valstybės: regionus. Estijoje yra Talinas ir visa kita. Latvijoje yra Ryga ir visa kita, kas liko nuo Rygos. Lietuvoje yra Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai. Bet dar yra ir Alytus, Marijampolė, Telšiai, Plungė. Verslo geografija – daug platesnė.

Švedijos sąnaudos gana didelės, ir verslo arba gamybos perkėlimas yra labai aktualus. Aš pats sėdžiu keliose Švedijos bendrovėse, keliose bendrovių valdybose, kurios yra perkėlusius verslą į Lietuvą, arba jo dalį į Lietuvą. Tai vis dėlto mažieji miestai yra daug patrauklesni, negu Vilnius, Kaunas ar Klaipėda.

Švedijos bendrovės yra žinomos kaip etiški darbdaviai, visą laiką turintys visišką socialinę atsakomybę. Maža to, visada mokantys didelius atlyginimus, kadangi nori lojalių darbuotojų. Švedijos bendrovėms niekada nebus sunku surasti gerų darbuotojų, nesvarbu, kokioje valstybėje: ir Lietuvoje, ir Jungtinėse Valstijose visi žino apie švedišką valdymą ir tai, kad ten žmogui dirbti gera.

- Tai reiškia mažesnius pelnus.

Tebūnie didesnės išlaidos personalui, tačiau daug didesnis efektyvumas yra nepalyginti geriau, negu daug personalo, mažos išlaidos personalui ir jokio efektyvumo. Išlaidos personalui neturi būti matomos kaip vienas nuogas skaičius. Visą laiką turi būti žiūrima į tai, kiek žmogus duoda bendrovei. Jeigu vienas žmogus gali atlikti tiek pat, kiek trys darbuotojai kitoje bendrovėje, kodėl jam nesumokėjus mažiausiai dvigubai didesnį atlyginimą? Šiuo požiūriu mes skaičiuojame netgi šiek tiek kitaip – geriau mažiau žmonių, bet labai atsidavusių, labai užsidegusių darbu, labai aukštos kvalifikacijos ir gerai apmokomų, negu daug, bet prastų.

- Labai sunku kalbėti apie pagrindinius skirtumus. Vienas iš jų, kuris man labai aiškus, yra pasitikėjimo žmogumi pirmenybė prieš pasitikėjimą sistema. Lietuvoje verslas dažniausiai yra daromas dviejų žmonių. Švedijoje – dviejų įmonių. Ir tai yra labai natūralu, nes kai atsimeni penkiasdešimties metų istoriją – sistema tikrai negalėjai pasitikėti, nes ji buvo sukurta žlugdyti žmogų.

Švedijoje atvirkščiai – pasitikėjimas sistema yra daug didesnis negu individu, nes individas gali klysti – sistema sukurta taip, kad žmogiškos klaidos būtų atitaisomos. Ir kada susiduria du tokie požiūriai, visų pirma į organizaciją, natūraliai įvyksta daug nesusipratimų, daug skirtumų – stresas tiek vieniems, tiek kitiems. Kitas dalykas, tai yra turbūt tai, kad vis dėlto žodžio laikymasis šiek tiek skiriasi. Sakyčiau, kad lietuviškos bendrovės dažniai vertina greitą uždarbį labiau negu ilgalaikius santykius.

Švediška bendrovė dažnai gali neturėti pelno ar turėti mažesnį pelną šiandien, tikėdamasi ilgo, gero santykio, ir kažkada ji išloš daug daugiau, negu lietuvių bendrovės. Kitaip sakant, tai yra susiję su laiku. Su tuo, kaip mes abiejose kultūrose matome laiką. Lietuvoje laikas matomas labai trumpai ir trumparegiškai. Švedų kultūroje laikas yra matomas gerokai tolėliau ir toliaregiškai.

- Taip, atsiranda. Bet dažniausiai tokie individai yra labai greitai pašalinami iš sistemos, jie praranda reputaciją. Švedijoje vienas iš svarbiausių dalykų, kuris ir Lietuvoje jau po truputėlį atsiranda, yra reputacija. Jeigu ji prasta, niekas nenorės turėti reikalų. Ir dėl to reputacija yra toks dalykas, kurio nenusipirksi už jokius pinigus. Yra tam tikrų dalykų, tokių, kaip garbė, kurie nėra nuperkami.

Sakyčiau, kad Švedija – šalis, kuri remiasi tam tikromis labai svarbiomis vertybėmis. Ne procedūros, ne aprašymai, ne kažkas kitas, bet vertybių sistemos. Ji niekur nėra aprašyta – ji tvyro ore ir kiekviename iš žmonių. Ir jeigu nepatekai į tą vertybių sistemą – tave labai greitai pašalina, nes automatiškai pats pasijunti svetimas. Dėl to daugelis sako, kad švedai yra labai šalti žmonės. Iš tikrųjų jie – labai šilti, labai žavūs, labai linksmi ir turi fantastišką humoro jausmą. Bet jie užtektinai ilgai tikrina, ar tavo vertybės yra panašios, kad jie galėtų atsiverti. Nes bijo – jeigu atsivers, juos ne taip supras ir bus gėda.

Mano pirmasis išsilavinimas, kuris yra filologinis-filosofinis, labai daug padėjo šiuo požiūriu, kadangi galėjau suvokti ne tiktai žmogų versle skaičių kalba, kurią visi žinome. Pelną ir nuostolį suskaičiuoti labai paprasta, bet labai sunku padaryti taip, kad visi būtų patenkinti. Abiem verslo partneriams daug lengviau išlošti, kai tu suvoki kitą kultūrą. Todėl labai padėjo mano pirmasis išsilavinimas.

Mes kažką skaičiuojame metams, dviem, trims į priekį, o Švedijoje galima skaičiuoti penkeriems arba dešimčiai metų į priekį.

- Galbūt galiu vertinti jo atėjimą ir šiek tiek net atsitraukimą. Apskritai apie švedišką žiniasklaidą aš galėčiau kalbėti dviem požiūriais. Pirma, egzistuoja dvi žiniasklaidos kryptys. Pirma, tai yra Bonnierių šeima su labai stipria vertybių sistema. Ji daugiau kaip šimtą metų valdo žiniasklaidos priemones – televiziją, radiją, savaitraščius, dienraščius, elektroninę, pramoginę žiniasklaidą.

Tai vadinamoji etiška žiniasklaida, kurioje turinio požiūriu redaktorius turi daugiau įtakos už generalinį direktorių. Kitaip tariant, bendrovės generalinis direktorius negali pasakyti redaktoriui, kas bus spausdinama, o kas ne. Jeigu generalinis direktorius mėgintų veikti žiniasklaidos turinį, redaktorius galėtų drąsiai apie tai pranešti valdybos nariams, ir su tokiu generaliniu direktoriumi labai greitai būtų atitinkamai pasielgta.

Tai, kad 2003 metais Bonnierių šeima pasitraukė iš televizijos rinkos (parduota LNK), buvo šimtaprocentinis verslo sprendimas, nes nebuvo sukurtas žiniasklaidos tinklas aplink visą Baltijos jūrą. Viena televizija kažkokioje valstybėje tiesiog nekrenta į didelės bendrovės strateginį paketą, todėl natūraliai pasitraukiama iš tos rinkos.

Ar vėl įmanomos didesnės investicijos? Manau, kad taip. Daug kas priklauso nuo bendrų žiniasklaidos procesų ir žiniasklaidos skaidrumo Lietuvoje. Jei žiniasklaida išliks ir bus skaidri, o redaktorius bus kuo mažiau veikiamas generalinio direktoriaus, Lietuvos žiniasklaidos priemonių vertė tik kils, tuo bus geriau akcininkams, nes už tokias žiniasklaidos priemones užsienio bendrovės nori mokėti daug daugiau. Nemanau, kad turėtų būti labai svarbu, kas yra žiniasklaidos priemonių savininkas. Ar tai lietuviškas, ar užsienio kapitalas – svarbiausia, kad žiniasklaidos priemonės valdymas būtų etiškas, kad jos turėjimas nebūtų naudojamas merkantiliniais tikslais, kad iš turinio nebūtų daromi pinigai.

Bet Lietuvoje norima per žiniasklaidos priemonę pasiekti savo tikslų.

Kai tokių atvejų pasitaiko, aš iš karto suabejoju tokios žiniasklaidos priemonės ilgalaikiškumu. Nesvarbu, ką mums bekalbėtų tie vadinamieji „spin doctors“, arba ypač gerai visuomenės formavimą išmanantys žmonės. Žmogus nėra kvailas ir jis mąsto. Tai esminė prielaida. Jeigu žmogų nori apkvailinti, gali tą daryti tik tam tikrą laiko tarpą. Galima pasiekti tam tikrų tikslų manipuliuojant visuomenės nuomone.

Bet tokios manipuliacijos per ilgą laiką, kaip ir visos ylos, išlenda iš maišo. Jos verčia abejoti tikruoju kurios nors žiniasklaidos priemonės vertės augimu. Ji gali būti vertinga šiuo metu, bet kaip gyvybinga bendrovė ji nebus vertinga ilgai. Galiausiai jos prekinis ženklas bus siejamas su naudos siekimu, ir ji praras objektyvaus informacijos nešėjo įvaizdį. Tada automatiškai mažės auditorija. Kada taip atsitinka, tada krenta ir visa kita.

Žiniasklaidos vartojimas pasaulyje labai kinta, kadangi keičiasi gyvenimo tempas. Pirma, pasaulis labai globalėja. Antra, jis labai mobilėja. Kelionėse praleidžiame daug daugiau laiko, ir mūsų kiekvienos dienos dienotvarkė neatrodo įprastai, nes vis kažkas įvyksta. Dėl to žiniasklaida tampa ir taps nebe tokia, kokia ji yra dabar.

Dabar visi žinome, kad tam tikrą valandą per televiziją rodomos žinios, tam tikrą valandą jos pranešamos per radiją, o tam tikru laiku iš ryto aš galiu nusipirkti laikraštį. Bet, pavyzdžiui, dalis žmonių gali išgirsti komentarą per televiziją, radiją ar pasiskaityti paskutinę naujieną tik pusę dvylikos vakare. Dėl to, manau, labai stipriai keisis vadinamasis žiniasklaidos kanalizavimas arba distribucija.

Internetas ir elektroninės žiniasklaidos kanalai turės daug didesnę įtaką negu televizija. Internetas bus labai svarbus kanalas pasiekti žinią, ir dėl to žiniasklaidos modeliai keisis. Kaip keisis, aš nelabai norėčiau nusifilosofuoti, nes manau, kad yra žmonių, geriau tai išmanančių tai už mane. Bet pagrindinė tendencija yra tokia. Žiniasklaidos vartotojai tampa mobilesni, jų gyvenimo tempas stipriai kinta, nėra nusistovėjusios dienotvarkės.

- Visiškai.

- Nežinau, kodėl. Bet padaryti būtų galima labai daug. Pirma, kas yra Lietuvos įvaizdis? Visiškai neseniai Lietuvoje buvo užsakyta studija apie Lietuvos įvaizdį užsienyje, ir man teko ją vartyti. Dažniausiai mus mato taip, kaip mes norime save parodyti. Lietuvos matymas kaip lygumų, kalnų, gintaro, alaus ir ūkininkų valstybės, sutikime, nėra labai modernus. Vienas dalykas yra tai, kaip Lietuva yra matoma. Antra, tam tikri procesai, vykstantys politiniame gyvenime, deja, neprideda daug pliusų Lietuvai. Pradedant nuo prezidentinio skandalo ir baigiant paskutiniu jėgos struktūrų ir slaptųjų tarnybų skandalu.

Mano manymu, pastarasis yra pati didžiausia klaida politiniame Lietuvos gyvenime, padaryta per paskutinius trejus metus. Pagrindinė slaptųjų tarnybų sėkmingos veiklos prielaida yra veiklos slaptumas, o tuo metu slaptųjų tarnybų darbas buvo diskutuojamas viešai. Savaime suprantama, visiems knieti tai sužinoti. Tačiau politikai turėtų būti pakankamai brandūs neatskleisti to, kas privalo likti slapta.

- Tai yra puiku, tačiau operatyvinė informacija arba informacija, kuri gali būti svarbi nacionaliniam saugumui, neturėtų būti viešinama, apie ją iš viso neturėtų būti viešai kalbama. Kalbama apie valstybės teritorinį saugumą, kuris yra kiekvienos valstybės esminis dalykas. O pažiūrėkime, kas įvyko Baltijos valstybėse per paskutinį pusmetį.

Man labai keista, kad Jungtinės Amerikos Valstijos pralaimi mūšį po mūšio. Karas Irake labai stipriai įtraukė Jungtines Valstijas, privertė jas susikoncentruoti ties viena valstybe, kai kitose erdvėse ėmė vykti daug keistų dalykų. Pažiūrėkime, kas įvyksta Ukrainoje: pirmiausiai, Oranžinės revoliucijos laidotuvės. Antra, VSD

Taip, tai svarbu. Yra investuotojų, kurie vertina. Smulkūs investuotojai žiūri labai paprastai. Yra Europos Sąjunga, NATO, vadinasi, viskas gerai. Stambesnis investuotojas, kai kalbama apie šiek tiek didesnius pinigus, žiūri gerokai giliau. Pagrindinės prielaidos – Europos Sąjunga, NATO. Toliau žiūrima į vidaus politiką arba į tai, kas vadinama valstybės pažeidžiamumu. Galiu paminėti vieną nevykusios investicijos pavyzdį per paskutiniuosius metus.

Buvo viena Švedijos bendrovė, kuri norėjo statyti Lietuvoje didžiulį celiuliozės perdirbimo fabriką. Didžiulė investicija, daugybė darbo vietų. Bet, deja, paskutinių metų įvykiai, nestabilumas vidaus politikoje ir neaiškus flirtas ar karas su Rusija bei masė kitų dalykų labai aiškiai sudėjo taškus ant „i“, ir ši bendrovė atsisakė investuoti.

- Bet gal konkurentai paprasčiausiai nenorėjo, kad ši bendrovė ateitų į Lietuvą?

- Realių šios bendrovės masto konkurentų Lietuvoje nėra. Niekas negali sutrukdyti – tik tai tam tikri veiksmai. Sutikime, kad ne viską konkurentai gali padaryt, ar ne? Deja, valstybės politika ir tam tikri jos žingsniai irgi lemia investuotojų apsisprendimą.

- Visų pirma, manau, kad Lietuva turėtų sukurti dinamiškos valstybės įvaizdį, nes iš tikrųjų dinamizmas yra labai stiprus. Antra, Lietuva privalo padaryti vieną dalyką, tai yra, sukurti vienodas sąlygas tiek užsienio, tiek vidaus investuotojams. Ir ne deklaratyviai, o

skandalas Lietuvoje. Trečia, visiškai neseni įvykiai Estijoje. kibernetinis karas su ja. Latvijoje dabar vyksta keisti dalykai su energetine politika. Visuose šiuose procesuose matyti labai aiškus paternalizmas bei aiškios jungtys. Nenorėčiau daryti jokių išvadų, juolab giliau politikuoti arba kalbėti apie tai, bet žiūrint iš šalies matyti tam tikri Rusijos veiklos dėsningumai. de facto. O dabar šito nėra?

Pavyzdžiui, pasižiūrėkime į paskutinius konkursus – į naujųjų naftos plotų konkursą, kuriame dalyvauja viena užsienio ir dvi Lietuvos bendrovės. Jeigu pasklaidysime pasiūlymus, pamatysime, kad sumos, kurias Lietuvos bendrovės teigia investuosiančios į projektą, yra absurdiškai didelės. Tiek neinvestuojama net į žvalgymo projektus Šiaurės jūroje, kur tikimybė rasti naftos yra gerokai didesnė. Vadinasi, bus tam tikra neskaidrumo dalis, kai bus investuota labai mažai, nafta bus surasta arba ne, o visa kita taip ir nebus sumokėta. Deja, tokių situacijų yra, ir jų gana daug. Mes galime kalbėti apie tai, kad viskas ant popieriaus yra gražu, niekur negali prisikabinti, viskas padaryta pagal teisės aktus.

Bet žmogus, kaip ir visuomenė, yra mąstantis ir protingas. Ypač verslininkai, kurie puikiai žino, kaip tokie konkursai vykdomi, kaip išrenkamas nugalėtojas nepažeidžiant konkurso sąlygų. Tai yra visiems labai seniai žinoma ir aišku. Tokie pat procesai yra vykę Norvegijoje, tokie pat – Saudo Arabijoje. Todėl nereikia ieškoti kvailesnio už save. Jei vieną ar antrą kartą taip padaroma, po to gali kalbėti kiek tik nori – investuotojas pas tave nebeateis. Aišku, atsakymas būtų toks: „Mums nereikia investuotojo, – mūsų pačių pinigų užteks“.

Taip, pinigų užteks tol, kol nekilnojamojo turto rinkos kainos šitaip kils. Bet kokiu atveju pinigų šioje rinkoje yra tam tikras jų kiekis. Po kažkurio laiko tas kiekis nustos augti. Norint, kad valstybė ar bendrovė augtų, reiks injekcijos iš šalies. Ką tada darysime? Čia valstybė turėtų labai aiškiai balansuoti tarp įsipareigojimų nacionaliniams investuotojams ir valstybės įvaizdžio užsienyje, nes pasitikėti vien vidiniu vartojimu ir vidinėmis investicijomis negalima. Manau, bet kuriam investuotojui pasiūlius investuoti kažkur kitur, kur jis turės daug didesnę maržą, visi kiti irgi pakels sparnus iš čia ir susidės pinigus. Tai, kad dabar gerai, nereiškia, kad bus gerai ir po 2013 metų.