Skamba kaip vienas iš mūsuose vykstančių renginių aprašymų, ar ne?
Neretai piktinamės, kad Lietuvoje mus, užsienyje gyvenančius lietuvius, pavadina išeiviais. Vyresnieji tvirtina: mes — ne išeiviai, mes bėgome nuo karo, mus varyte išvarė.
Jaunesnieji pritaria: mes — ekonominiai migrantai, tėvynėje negalėjome užsidirbti duonos kąsniui. Vadinkite mus Amerikos lietuviais, užsienio lietuviais, tik ne išeiviais. Tačiau visiškai nenustebsiu, kai netrukus mus pradės vadinti pilvažmogiais. Įdomu, kokius protingus istoriškai pagrįstus ir politiškai korektiškus argumentus ištrauksime tam paneigti?
Pavarčius JAV lietuvių spaudą, įvairiausius aplinkraščius ir biuletenius į vietinį marazmą neįklimpęs ir nors kiek sveiko proto turintis žmogus netruks pastebėti du dalykus: pirmiausia Čikagoje ir jos apylinkėse vyksta velniškai daug lietuviškų renginių; antra, svarbiausias šių renginių tikslas — valgymas. Pažiūrėkime, kaip anonsuojama absoliuti dauguma vadinamųjų kultūrinių renginių. Trumpai pranešama, kas ir kur vyks. Po to — išsamus aprašymas apie tai, kas to renginio metu bus patiekta ant stalo. Nuo kuklios ,,kavutės“ iki cepelinų, blynų ir šašlykų, maistas kvietimuose į kultūrinius (!) renginius užima svarbiausią vietą.
Po to pasižiūrėkime į tų pačių jau įvykusių renginių aprašymus. Svarbiausia vieta ir vėl tenka stalui ir tam, kas ant jo buvo padėta. Patys gražiausi tekstų piruetai ir reveransai sukasi apie nepakartojamą cepelinų skonį, pagyras šeimininkėms ir tiesiog nežemišką jausmą, kuris apima valgytoją (atsiprašau, kultūrinio renginio lankytoją) paragavus šių gėrybių. Rašytojas Antanas Škėma, irgi, beje, išeivis, teisingai apibūdino tokias idiotiškai patenkintas žmogystas kaip idiotus šinšilo veidu.
Valgoma bendraujant, valgoma pasimeldus, užkandžiaujama scenoje grojant Chopiną ir Debussy. ,,Po meninės programos bus galima pasistiprinti lietuvišku maistu“. Nejaugi ta meninė programa taip išvargina, kad po jos reikia stiprintis tarsi visą dieną bulves sodinus? Gali būti, kad kurį laiką pravartu nerengti jokių renginių ir nevalgyti, o likusį laisvą laiką skirti apmąstymams apie savo pilvažmogiškumą.
Ar iš tiesų esame pilvažmogiai šinšilai, ar tikrai neateitume į kultūrinius renginius, jeigu skelbimuose nebūtų didelėmis raidėmis užrašyta, kad bus kugelio ir cepelinų? O gal tie renginiai neverti dėmesio ir tik maistas suvilioja jų lankytojus? Iš tiesų teko nugirsti skundų ne iš vieno organizatoriaus: jei nepaskelbsi, kad bus nemokamo maisto, niekas neateis.
Egzistuoja ir kita galimybė. Nuolatiniams renginių aprašinėtojams yra tiek įgrisę jų lankomos parodos, paskaitos ir suvažiavimai, kad jie tiesiog nebepastebi nieko kito, kaip tuos pačius veidus ir tuos pačius valgius. Patys susikoncentravę į valgymą, mažai bekreipia dėmesio į tai, kas iš tiesų vyksta aplinkui.
Gal nuo to sotaus maisto dingsta bet koks kritiškas mąstymas, užlieja šinšiliška palaima ir pasididžiavimas savo provincialumu. Visi geri ir malonūs. Kol nepakilo nuo pietų stalo.