Du broliai sugebėjo bent trumpam įsiveržti į ekscentriško režisieriaus pasaulį

Legendinio režisieriaus Juozo Miltinio, kurio šimto metų jubiliejų švęsime rugsėjo 3-iąją, asmenybę apipynė tiek realios istorijos, tiek ir beveik mitiniai pasakojimai.

Daug pasakojama, kaip jis bendravo su aktoriais, kaip „auklėdavo“ valdininkus, kaip iki pykčių diskutavo su draugais, augino prieskoninius augalus ar kolekcionavo kaklaraiščius.

Nemažas pluoštas pasakojimų atsirastų ir apie tai, kaip režisierius elgdavosi su žurnalistais. Vienas nepatikęs žodis - ir net solidų kūrybinį bagažą turintis žmogus be jokių paaiškinimų galėjo būti išprašytas lauk.

Kartą pas J.Miltinį viešėjo keli žinomi žmonės, vienas jų – garsus žurnalistas, rašytojas Laimonas Tapinas. Kai jis suabejojo, ar vynas, kuriuo režisierius vaišino svečius, išties geras, J.Miltinis riktelėjo, kad šis eitų lauk ir be gero konjako nedrįstų sugrįžti.

L.Tapinas, kuriam reikėjo pasakojimų apie J.Miltinio mokslus Paryžiuje ir to meto fotografijų, ramiai išėjo, nupirko labai brangaus konjako ir sugrįžo. Pokalbis buvo pratęstas.

Todėl visiškai suprantama, kiek jaudulio reikėjo patirti pirmąkart pas teatro korifėjų interviu ėjusiam žurnalistui Kęstučiui Jonui Paulavičiui.

Nors jis jau turėjo nemažą žurnalistinę patirtį, tuo metu dirbo savaitraščio „Kalba Vilnius“ žurnalistu, tačiau pokalbis su J.Miltiniu buvo didelis išbandymas.

1989 metais savaitraštyje „Kalba Vilnius“ išspausdintą interviu pateikiame šios dienos dienraščio šeštame puslapyje. Šis pokalbis su režisieriumi buvo išskirtinis tuo, kad po jo žurnalistui visiems laikams atsivėrė keliai pas J.Miltinį. Jis šį interviu įvertino kaip vieną geriausių ir profesionaliausių. Šio pokalbio ištraukas citavo ir ne vienas užsienio leidinys, rašęs apie garsųjį režisierių.

Tačiau iki tokios sėkmės buvo ilgas kelias, bemiegės naktys ir žurnalisto K.J.Paulavičiaus konsultacijos su savo broliu žinomu aktoriumi Algirdu Paulavičiumi.

Kalbėtis su legenda tapusiu režisieriumi buvo galima tik tam gerai pasiruošus. Ir tai sėkmės dar negarantuodavo.

Žurnalisto brolis J.Miltinio dramos teatro aktorius A. Paulavičius gerai pamena, kaip buvo rengiamasi tam interviu. Broliai aptarė visus klausimus, diskutavo dėl kiekvieno žodžio, jei kuris nors kiek užkliūdavo.

Įdomu, kad aktorius A.Paulavičius tuo metu padarė tų diskusijų įrašą. Kai klausiau to įrašo, supratau, kaip galima rašyti vieną kūrinį dviese. Ne veltui I.Ilfo ir J.Petrovo romanai tapo aukso klasika.

K.J.Paulavičius klausė brolio, kaip jis manąs, jei pasakytų režisieriui J.Miltiniui, kad yra pasiūlęs teatro atgaivinimo Lietuvoje tezes ir paklaustų jo nuomonės apie tai.

A.Paulavičius tuoj pat sukritikavo brolį, pareiškęs, kad jau iš anksto žinąs, ką atsakytų J.Miltinis, – jei jau turi pasiūlymų, tai kam dar manęs, seno žmogaus, klausi.

Ilgai jie diskutavo ir dėl to, kaip reikėtų kreiptis į režisierių J.Miltinį. Draugas – nebetinka, ponas – irgi kažkaip negerai skamba.

J.Miltinis nemėgo kreipinio „maestro“, jam kur kas labiau būtų patikęs „mesjė“, bet kas išdrįstų taip į jį kreiptis? Pagaliau broliai nusprendė, kad geriausiai tiks „gerbiamas Miltini ar režisieriau“.

Žurnalistas savo broliui aktoriui pasiguodė, kad tikėjęsis, jog atvažiavęs pas jį iš vakaro dar galės pailsėti, nors kelias valandas pamiegoti, o dabar dėl jų diskusijų to laiko visai nebelieka. Reikia tik žiūrėti, kad suspėtų į susitikimą, kuris sutartas 10 valandą.

„Pailsėti? Dirbti reikia, o ne ilsėtis“, – nustebo ir pyktelėjo A.Paulavičius. Jis sakė nepaprastai gerbiąs J.Miltinį, o būdamas jo mokinys, žinąs ir jo charakterį, todėl reikia ne apie poilsį svajoti, o išgryninti kiekvieną klausimą iki tobulumo.

K.J.Paulavičius, turįs nemažos interviu praktikos su žymiais žmonėmis, jau iš anksto buvo parengęs daugybę solidžių klausimų ir pas brolį atvažiavo su nemažu portfeliu prirašytų popieriaus lakštų, tačiau po abiejų pokalbio tie klausimai vis keitėsi, o popieriaus vis daugėjo.

Po nemiegotos nakties buvo rizikinga, kad bendrauti su J.Miltiniu bus sunku. Iš anksto parengti klausimai gali netyčia susivelti, kas nors užklius, o įnoringas režisierius tuomet gali pasiųsti po velnių.

Net atėję prie J.Miltinio buto durų abu Paulavičiai kurį laiką mindžikavo. Mat laikrodis rodė be dviejų minučių dešimt, o jie norėjo būti idealiai punktualūs.

Pokalbis su J.Miltiniu buvo kur kas lengvesnis nei buvo įsivaizduota. Režisieriui klausimai pasirodė įdomūs, jis atsivėrė. Kalbėjo ilgai, kartais nukrypdamas į kitas temas.

Pasirodė, kad brolio cenzūra žurnalistui buvo gerokai griežtesnė nei reiklumu garsėjusio režisieriaus. Mokinys šiuo požiūriu pranoko mokytoją, tačiau, matyt, toks išankstinis pasiruošimas ir nulėmė interviu sėkmę.

Daug prieš patį pokalbį diskutavęs aktorius A.Paulavičius, viešėdamas pas režisierių, nepratarė nė žodžio. Dabar pirmu smuiku grojo jo brolis. Kai žurnalistui parūpo, kaip režisūros grandas vertinąs jo brolio aktorystę, pats aktorius iš diskretiškumo pasišalino.

Beje, ir J.Miltinis patarė jam pasivaikščioti, o A.Paulavičius nusprendė, kad dabar puiki proga papildyti konjako atsargas, kurios per ilgą nakties pokalbį buvo gerokai išsekusios.

Interviu su teatro korifėjumi padarė didelį įspūdį ne tik žurnalistui, bet ir pačiam režisieriui.

„Dabar tavo brolis gali pats vienas, be jokio tarpininkavimo pas mane bet kada ateiti. Mano durys bus jam atidarytos“, – toks pasakymas buvo didžiulis įvertinimas.

Kai interviu jau buvo išspausdintas, aktorių A.Paulavičių pasikvietė J.Miltinio bendražygis, artimas bičiulis, aktorius ir režisierius Vaclovas Blėdis.

„Algi, Juozas labai patenkintas. Ir aš džiaugiuosi. Ateik pas mane“, – pakvietė į svečius A.Paulavičių.

Pas V.Blėdį atėjo ir pats J.Miltinis. Buvo keliami tostai už straipsnį ir jo autorių. Režisierius pripažino, kad davęs daugybę interviu, bet dažnai pasitaikydavo, kad jo žodžiai, mintys buvo iškraipomi. Tuo tarpu šis straipsnis buvęs be priekaištų.

Kitas interviu su režisieriumi įvyko beveik prieš pat jo mirtį, 1993 metais. Ko gero, tai buvo paskutinis ilgas pokalbis spaudoje, kuriame daug buvo svarstoma apie kūrybą, likimą, Dievą, religiją, dvasingumą.

„Teatras – nėra žaidimas... Ir režisūra – ne profesija... Tai kažkoks burtas, bet labai gyvybingas, socialumo, kinetikos, žmogiškojo universalumo siekimas... Ar to galima išmokyti? Ar pačiam išmokti? Žinoma, kažkiek... galima pramokti... Bet tai tebus vien laukimas, budėjimas... Kad aš žinočiau... Tai turbūt prisišauktas prakeikimas“, – svarstė J.Miltinis.

Tame interviu režisierius kalba apie ateities žmogų, kuris gal bus tobulesnis, toliau nuo beždžionės, ir prisipažįsta, kodėl jis iki šiol nevedęs.

„Aš gi todėl ir nevedžiau, kad tėvai nemoka auginti vaikų. Reikėtų kaip karūną, kaip viršūnę – nešioti, puoselėti... O jie – kaip daiktą, šiurkščiai, vulgariai... Gyvulys ir tas švelniau gyvena su palikuonimis“, – tvirtino J.Miltinis.

„O jūs pats niekada nesate pažeminęs kito? Ar režisieriaus darbe to fatališkumo galima išvengti? Kada tikslas pateisina priemones?“ – klausė žurnalistas.

J.Miltinis tiesiai prisipažino to nevengdavęs. Nuo 6 metų jau skaitydavęs šventųjų gyvenimo aprašymus. Juos beskaitinėdamas, nors ir mažas būdamas, priėjo išvadą, kad ir grybas yra gyvas. Bet augdamas jis neišvengiamai nustelbia kitus savo gentainius, silpnesnius, kurie pavėsyje.

„Visas mano gyvenimas juk buvo maišatis... Teatras... Kone cirkas... Bet juk ir šitos vadinamosios planetos – tik atominės dulkės visatai. Ir šito nereikėtų pamiršti. Gyvenime, žinoma, reikėtų daugiau lyrizmo. Aš mačiau šiurkštumų – ir pats buvau šiurkštus... Bet nebuvau išdidus. Pajuokauti, žinoma, kad toks buvau – galima, bet tik pajuokauti...

Kada pats esi mokymosi procese, niekaip nebūsi vadovas kitam. Kitiems tebūsi tik bendrininkas. Iš čia – gal ir tas noras pažeminti, įskaudinti?.. Tai natūralu – būti siekiamam, pralenkiamam...“ – kalbėjo J.Miltinis.

Paklaustas, ar pats nebijojo būti pažemintas, atsakė, kad dažniausiai jausdavęs baimę, kad jo neatstumtų, ypač tuo metu, kai jausdavosi džiugus. Pasak jo, jei organizuosi apie save pripažinėjus, tai jie tave naikins, reikia organizuoti mūšio lauką.

Prisipažino, kad daugelį vertino, bet mylėti taip labai, iki susiglaudimo – nieko nemylėjo.

„Atidaviau žmonėms, kiekvienam – pagal mastelį... Bet kas yra idealas, aš nežinau... Tai turbūt ir gyvybinga, ir dinamiška, ir meniška“, – svarstė režisierius.

K.J.Paulavičius pats savo kailiu įsitikino, ką reiškia paleisti žurnalistinę antį. Kartą viename respublikiniame laikraštyje pasirodė straipsnis, kad Kėdainių mieste gyvenantis Stalino anūkas.

Tokią sensaciją sumanė ir apie tai parašė pats „anūkas“ K.J.Paulavičius. O viskas prasidėjo nuo jo pravardės. Kai žurnalistui atsibodo klausyti, kaip jį draugai „Stalino anūku“ vadina, nutarė apie tai visai tautai pranešti.

Juokais sugalvotą sensaciją daugelis priėmė kaip tikrą istoriją. Publikacijos apie Stalino anūką pasirodė ir užsienio spaudoje.

K.J.Paulavičius į žurnalistiką atėjo ragavęs įvairių mokslų ir išbandęs ne vieną profesiją. Artimiausias jam buvo teatras.

Gal būtų susigundęs stoti ir į Juozo Miltinio studiją, bet gąsdino brolio pasakojimai apie režisieriaus reiklumą.

„Priimčiau tavo brolį į studiją, jei dirbs taip, kaip tu. Jis net geresnius duomenis už tave turi: aukštesnis, gražesnis“, – pareiškė aktoriui A.Paulavičiui J.Miltinis.

Norėjo būti aktoriumi

K.J.Paulavičius pirmiausia pasirinko ekonomikos mokslus Vilniaus universitete. Po to nusprendė, kad aktoriaus profesija jį vilioja labiau ir įstojo į Valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) aktorinio meistriškumo specialybę.

Kursas, kuriam vadovavo profesorė Irena Vaišytė ir Vladas Jurkūnas, išugdė visą būrį teatro ir kino žvaigždžių: Juozą Kisielių, Eglę Gabrėnaitę, Romualdą Ramanauską, Algį Matulionį.

Kadangi konservatorija buvo antra aukštoji mokykla, K.J.Paulavičiui teko palikti studijas ir dvejus metus tarnauti armijoje.

Grįžęs į konservatoriją jis vėl pateko į ypatingą kursą – režisierės Dalios Tamulevičiūtės „auksinio dešimtuko“: Kosto Smorigino, Kristinos Kazlauskaitės, Dalios Overaitės, Violetos Podolskaitės, Remigijaus Vilkaičio.

Kurse studijavo ir Eimuntas Nekrošius, vėliau pasirinkęs režisūrą ir tapęs pasaulinio garso režisieriumi. Iki šiol E.Nekrošius palaiko glaudžius ryšius su K.J.Paulavičiumi.

Po kiek laiko K.J.Paulavičius nusprendė mesti aktorystės mokslus ir įstojo į istorijos specialybę Vilniaus pedagoginiame institute. Vėliau dirbo Kėdainiuose istorijos mokytoju.

Čia tiktų režisieriaus J.Miltinio žodžiai apie tai, kad jis pats buvęs pasiutęs smalsuolis, norėjęs pagal Paulį Vallery gyventi, o šis tyčiojosi iš visokių diplomų.

„Jis baigė? Jis tik pradėjo, o nebaigė. Tai daug įdomiau... Nė vienas diplomas neįrodo, kad žmogus ką nors baigė. Na ką gi jis baigė? Jis tik turi teisę pradėti“, – tvirtino tame interviu režisierius.

Dirbdamas mokytoju K.J.Paulavičius pradėjo rašyti straipsnius į spaudą. Gilūs ir įdomūs buvo jo interviu su aktoriais, nes artimai juos pažinojo. Rašė daug straipsnių kultūros temomis. Tarp jo pašnekovų buvo iškilūs menininkai, rašytojai.

Dirbęs respublikiniuose leidiniuose, vėliau perėjo dirbti į Kėdainių „Rinkos aikštę“. Pastaruoju metu sušlubavus sveikatai niekur nebedirba.

Per tuos metus K.J.Paulavičius nepamiršo ir aktorinio meistriškumo pamokų. Jis yra filmavęsis Lietuvos, Moldovos, Rusijos, Baltarusijos kino studijose kurtuose filmuose.