Videonaujienų rubrikoje žiūrėkite reportažą apie Dianą.
Kalbėkite už save. Tačiau bet kuriuo atveju reakcija į Dianos žūtį truko ilgiau nei savaitę. Ji davė toną visam dešimtmečiui.
„Dianos diskusija" pernelyg daug dėmesio skyrė jai pačiai ir padalijo visuomenę į tuos, kurie įsivaizdavo, kad ją mėgo, ir tuos, kurie manė, kad nemėgo (nors išties nedaug kas ją pažinojo). Tačiau Dianos gyvenimo ir mirties padarytas poveikis turi mažai bendra su jos asmeninėmis savybėmis ar jų stoka. Iš tikrųjų ji įkūnijo gilesnes socialines tendencijas.
Aukų kultūra
Diana tapo šventąja aukų globėja. „Kur tik egzistuoja kančia, - sakė ji. - Ten ir aš noriu būti". Kaip ir dauguma garsenybių, Diana labiausiai išgarsėjo dėl savo asmeninių bėdų - nuo bulimijos iki svetimavimo. Tai ją padarė tobula viešąja figūra, puošiančia amžių, kai kančia laikoma dorybe, o aukoms rodoma ne paprasta užuojauta, o pagarba. Šios tendencijos nuo jos mirties tik išryškėjo.
Gedėjimo liga
Šis terminas sugalvotas dar prieš Dianos žūtį ir nusako viešą surogatinių jausmų demonstravimą, leidžiantį žmonėms vis labiau atomizuotoje ir vienišoje visuomenėje susirinkti draugėn. Jos mirtis paskatino iki šiol didžiausią gedėjimo ligos antpuolį. Panašu, kad svetima kančia daugeliui žmonių leido pajusti bendruomeniškumo jausmą - nuoširdus, bet neautentiškas sielvartas virto nuotaikinga emocija. To paties reiškinio atgarsiai lydi ir mažesnių garsenybių mirtis.
Emocinis korektiškumas
Reakcija į Dianos mirtį nebuvo visiškai spontaniška. Ją apipavidalino tie politikos ir žiniasklaidos atstovai, kurie norėjo emociniu ryšiu susieti save su visuomene - teigadami, kad priimtina tik viena reakcija.
Emocinis korektiškumas vyravo visur - nuo Tony Blairo kalbos, karūnavusios Dianą „žmonių princese", iki penkių centimetrų dydžio bulvarinių antraščių, prieš laidotuves reikalavusių: „Tylos, visa Britanija".
Matėme šio reiškinio šaknis ir anksčiau, kai BBC bosai kritikavo Kate Adie, kad ši pernelyg „mediciniškai" nušvietė Danbleino žudynes Škotijoje. Matėme ir vėliau - reakcijose į kitas tragedijas.
Šios savaitės įvykiai parodė, kad nors daugelis jau atsigavo, kai kurie žmonės valdžioje tebesistengia iš visų jėgų išlaikyti Dianą ikoniška figūra. Sutapęs dviejų su puse metro aukščio Nelsono Mandelos statulos atidengimas laiku priminė, kad neturime daug vietinių herojų. Tačiau ir jį prisimename labiau kaip kankinį, o ne kovotoją už laisvę.