Vilniaus universiteto rektorius B.Juodka: „Vilnius yra gražiausias pasaulio miestas“

Vilniaus universiteto rektorius akademikas Benediktas Juodka neįsivaizduoja, kad galėtų gyventi kuriame kitame mieste, ne sostinėje. Tuo metu, kai jaunimas masiškai emigruoja iš mūsų šalies, jis tikina, kad labai gera ir Lietuvoje.„Gal buvo metas, kai tikrai reikėjo mąstyti, kaip pragyventi, išlaikyti šeimą. Bet dabar man atrodo, kad žmonės iš Lietuvos važiuoja iš inercijos", - kalbėjo B.Juodka.Jis nelabai supranta, ko veržtis į užsienį, jei ir savame krašte trūksta darbuotojų, atsirado laisvų darbo vietų, pakilo atlyginimai.Tačiau du kartus per savaitę paskaitas studentams skaitantis akademikas negaili jiems gerų žodžių.Svajojo studijuoti chemiją

- Esu karo laikų vaikas. Mano tėvai - aukštaičiai. Gimiau Utenoje, bet žemaičiuoju, nes po karo tėvai atsidūrė Žemaitijoje.Į Vilnių pirmą kartą atvykau 1960 metais. Baigęs vidurinę mokyklą atvažiavau laikyti stojamųjų egzaminų į tuometinio Vilniaus valstybinio V.Kapsuko universiteto Chemijos fakultetą.Tuo metu chemija buvo labai populiari specialybė, o norint į ją įstoti, reikėjo įveikti didžiulį konkursą.

- Laikant stojamuosius egzaminus, mus apgyvendino bendrabutyje ant Tauro kalno, pačiame centre. Vilnius iš rajono atvažiavusiam jaunuoliui atrodė fantastiškas miestas.Bendrabutyje gyvenome su kitais įdomiais žmonėmis.Pavyzdžiui, į Filologijos fakultetą tada stojo Petras Bražėnas - dabartinis Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, filologas ir literatūros kritikas.Vakarais sueidavome visi draugėn, grožėdavomės nuo Tauro kalno atsiveriančia miesto panorama.Atvažiavę iš rajonų Vilniuje jautėmės taip, kaip tas, kuris niekada nebuvo Amerikoje, o dabar atsidūrė Niujorke.Grįžta lyg į kurortą

- Sveikindamas studentus su mokslo metų pradžia - rugsėjo 1-ąja - visada sakau, kad jie atvyko į vieną gražiausių pasaulio miestų, kuriame tiek daug kultūrinio gyvenimo.Raginu nepamiršti, kad dabar jie gyvena patį gražiausią laiką - jaunystę.Ir įspėju: jei nepasinaudos gyvenimo sostinėje privalumais, padarys didelę klaidą ir gal net netaps inteligentais, kūrybiškais, mąstančiais žmonėmis.Per savo gyvenimą apkeliavau daug pasaulio, tačiau iki šiol į Vilnių grįžtu kaip į kurortą.Jis - nedidelis, kompaktiškas, gražus, tarp kalvų įsikūręs žalias miestas. Čia viena upė įteka į kitą, o užlipus ant Gedimino kalno atsiveria visas miesto vaizdas. Nuoširdžiai galiu pasakyti, jog Vilnius man - gražiausias pasaulio miestas.

- Miestas gražėja. Kalbėdamas apie miesto grožį, pirmiausia turiu galvoje Vilniaus universitetą.Jo grožis - architektūra, dvasia, moksliniai pasiekimai. Senuosiuose universiteto rūmuose kiekvieną dieną jaučiu ypatingą aurą. Išskirtinė ir Senamiesčio architektūra. Užtenka pavaikščioti jo gatvelėmis, kad tuo įsitikintum. Dar - Užupis.Man labai gražu, kad viena šalia kitos yra dvi svarbios šalies institucijos - Prezidentūra ir vienas seniausių Rytų ir Centrinės Europos universitetų.Lietuvą aplanko daug žymių žmonių - karaliai, karalienės, princai, premjerai ir prezidentai. Beveik visi jie po vizito Prezidentūroje užsuka ir į universitetą. Pas mus lankėsi Norvegijos karalius, Švedijos karališkoji šeima, Danijos, Anglijos karalienės, popiežius Jonas Paulius II.

- Vis labiau matau disharmoniją tarp senojo paveldo ir naujosios architektūros.Džiaugiuosi, kad žmonės dar mąsto ir Senamiestyje dangoraižio kol kas nepastatė.Tačiau žvelgiant į dešinįjį Neries krantą darosi liūdna. Mane šokiruoja tokie aukšti gyvenamieji statiniai. Jie darko miesto centro vaizdą. Norėčiau didesnės harmonijos tarp senosios ir naujosios architektūros.Šokiruoja ir tai, kad skonio neturintys žmonės, Senamiestyje įsigiję nekilnojamojo turto, nesilaiko Kultūros paveldo taisyklių - nutaria padidinti pastato langus, pastatyti kolonas. Tokie verslininkai mano, kad jei yra turtingi, jiems įstatymai negalioja.Didelės problemos ir su transporto spūstimis, automobilių statymu.

- Dabar jau taip. Gyvenu čia nuo 1960 metų, nors ir su penkerių metų pertrauka - kol studijavau Maskvoje, baigiau aspirantūrą.Didžiuojuosi ir džiaugiuosi galėdamas vadintis vilniečiu. Be galo myliu šį miestą.

- Visada sakau, kad gyvenime man labai pasisekė. Gerai mokiausi, todėl po trečiojo kurso buvau išsiųstas tęsti studijų tuomet geriausiame Maskvos M.Lomonosovo universitete.Patekau pas žymius profesorius, kurie atliko modernius mokslinius molekulinės biologijos, genų inžinerijos tyrimus.Į Vilniaus universitetą sugrįžau po aspirantūros ir čia esu iki šiol. Buvimas ne bet kokio, o vieno iš seniausių universitetų vadovu man - didžiulė garbė, o karjeroje - aukščiausias laiptelis. Tačiau kartu - ir didelė atsakomybė.

- Net ir užimdamas atsakingas pareigas, bandydavau surasti laiko mokslinei veiklai.Nuo 1991 iki 2000 metų, eidamas prorektoriaus mokslo reikalams ir Lietuvos mokslų akademijos prezidento pareigas, važinėjau į Heidelbergą (Vokietija).Kas dveji metai trims mėnesiams arba pusmečiui vykdavau į ten esantį Vėžio tyrimo centrą.Dažnai tam aukodavau atostogas ir dirbdavau laboratorijoje kaip doktorantas. Džiaugiausi, kad turiu tokią galimybę, nes Lietuvoje profesorius dažnai neturi laiko dirbti laboratorijoje.Tačiau tapęs rektoriumi supratau, kad laiko moksliniam darbui bus mažiau ir turiu kažką aukoti.

Naivu manyti, kad būdamas universiteto rektoriumi, turėsi laiko atsiduoti mokslui.Galiu aiškiai pasakyti: jei nori būti tarptautinio lygio mokslininkas, turi nelįsti į administracinius postus.Mokslui turi būti atiduota kiekviena diena.Kai buvau mokslininkas, kasryt ateidavau į laboratoriją. Su diplomantais, kitais darbuotojais aptardavome, kas ką šiandien darys.Po darbo prie kavos puodelio aptardavome, kaip pasisekė.Eksperimentiniame darbe vienas nieko nenuveiksi, turi turėti mokinių, dirbti su jais nuo ryto iki vakaro. Tai - sunkus, nors labai įdomus kūrybinis darbas.

- Mano pomėgis visą laiką buvo darbas. Net ir laisvalaikiui ieškojau literatūros apie biochemiją. Mėgstu knygas apie įžymius žmones, biografines. Šiuo metu kaip tik skaitau knygą apie vieną žydų tautybės rusą genetiką, kuris nepritarė Sovietų vykdomai ideologijai ir pasitraukė į Ameriką.Atkūrus Nepriklausomybę, mes jį porą kartų kvietėme į Vilnių skaityti paskaitų mūsų studentams genetikams. Tada jis man ir dovanojo knygą „Mokslas ir valdžia". Joje rašoma, kaip genetikos mokslas buvo ujamas Sovietų Sąjungoje.

- Ar turite Vilniuje vietą, kur mėgstate pasivaikščioti, pabėgti nuo rūpesčių?

- Pastaruosius septyniolika metų man mieliausi senieji universiteto rūmai ir aplinka aplink jį - Pilies, Šv.Jono gatvės.Be to, ilgą laiką gyvenu Antakalnio pabaigoje. Netoli - gražūs Sapiegynės miškai, po kuriuos mėgstame pasivaikščioti su žmona Tiina.Eidavome ten ir su mažu sūnumi, ir su taksų veislės šunimi. Savaitgaliais su augintiniu lėkdavome į šalia esančius Valakampius.22 metus auginome tik taksų veislės šunis. Mano žmona jaučia jiems silpnybę. Paskutinis mūsų augintinis nugaišo prieš metus, tačiau vėl žadame įsigyti taksų veislės mažą, rudą šuniuką. Taksai - intelekto bokštai. Mano žmona - estė, nors gerai kalba lietuviškai. Mes juokiamės, kad mūsų šuo buvo poliglotas, nes žmona su juo kalbėjo estiškai, aš - lietuviškai. Ir jis mus abu suprasdavo.

- Lietuviškai, nes taip ir neišmokau estiškai. Sūnus advokatas puikiai kalba estiškai ir lietuviškai, nes su juo Tiina kalbėdavo tik savo gimtąja kalba. Dabar estų kalba jam pravertė darbe, nes turi partnerių iš kaimyninės šalies. Šie neretai nustemba Lietuvoje sutikę advokatą, kuris kalba estiškai. Turi galimybių tobulintis

- Universiteto bendruomenei tai - viena svarbiausių švenčių. Į mūsų universitetą atėjo stiprūs studentai, mes nugalėjome konkurencinėje kovoje su kitomis aukštosiomis mokyklomis ir dėl to esame laimingi.Kita vertus, šventei reikia ir ruoštis, todėl tai yra ir darbas. Laukiant naujų studentų, reikia atnaujinti literatūrą bibliotekose, auditorijas, laboratorijas.Iki metų pabaigos ketiname pabaigti remontą Istorijos fakultete.

- Dabartiniai studentai - geri ir labai protingi. Ne visų jų gabumai vienodi, tačiau tai yra mūsų jaunimo elitas. Universitetą jie baigs dar protingesni.Šių dienų studentai turi daugiau galimybių tobulintis užsienyje. Mūsų studijų laikais nieko niekur neišleisdavo. Jau didelis laimėjimas buvo ištrūkti mokytis į kokį nors Maskvoje esantį universitetą. Apie studijas kitoje šalyje negalėjo būti nė kalbos.O šiaip - studentai yra studentai, tik anais laikais mažiau alaus išgerdavo.Sueidavome futbolą pažaisti, bet kad alų pliauptume taip, kaip dabar - to nebūdavo. Buvo nesuvokiama, kaip galima prigerti alaus ir eiti į šokius.

- Pastebiu, kad vis daugiau studentų įsitraukia į mokslinę veiklą, ja domėtis pradeda nuo pirmųjų kursų. Atgyja studentų mokslinės draugijos. Gal mano požiūris per daug optimistiškas, tačiau manau, kad dejuoti nėra dėl ko.

- Pirmiausia sveikinu su naujaisiais mokslo metais - Mokslo ir žinių diena. Linkiu rimtai žiūrėti į pasirinktą gyvenimo kelią, suvokti, kad niekas žinių ir proto per jėgą neįkrės.Universitete gali dėstyti dešimt Nobelio premijos laureatų ir genijų, tačiau jeigu pats nenorėsi, profesionalu, kūrybiškai mąstančiu žmogumi netapsi.Jums suteiktas šansas - patekote, kur norėjote.Dabar tik patys dirbdami pasieksite užsibrėžtą tikslą.

- Turiu pripažinti, kad padaryti pakankamai daug darbų. Ne mažiai - jau pradėta. Tačiau pasakyti, kad padariau viską, negaliu. Kasdien iškyla naujų uždavinių. Džiaugiuosi, kad strateginiai planai įgyvendinti, tačiau jie - tiktai didžiulio tikslo dalis. Norėdamas užbaigti didįjį tikslą, kandidatuoju antrai kadencijai.Jeigu nubudęs manai, kad jau viską padarei, gali iškart eiti į pensiją. O aš dar to daryti nesirengiu.