Ar rastume Lietuvoje žmogų, kurį sugundytų toks darbą siūlantis skelbimas? Sunku patikėti. Suklususius darbo inspektorius perspėju: skelbimo tekstas išgalvotas. Bet darbas - tikras.
Čia kalbama ne apie į šiuolaikinę vergovę Ispanijos apelsinų plantacijose patekusius lietuvius, o apie savo šalyje be prievartos, bet iš būtinybės triūsiančius žmones. Jų pragyvenimo šaltiniu tapusios veiklos kai kas net nevadina rimtu darbu. Juk grybavimas daugeliui - pramoga, kurią ypač mielai siūlo Dzūkijos kaimo turizmo sodybų šeimininkai.
Tačiau kai kuriems šio krašto žmonėms tokia „pramoga“ - vienintelis pajamų šaltinis, iš kurio jie išlaiko šeimą, išmokslina vaikus. Manantiems, kad iš miško gėrybių gaunama nauda lengvai pasiekiama - juk nei sėti, nei akėti nereikia, vertėtų pamėginti kasdien vos švintant išsiruošti į mišką, stengtis prisirinkti kuo daugiau grybų ar uogų (geriausia - ir vienų, ir kitų) ir kuo pelningiau parduoti, pirmiausia - stovint pakelėje.
Marcinkonyse (Varėnos r.) gyvenantiems Janinai ir Sigitui Janušauskams toks maratonas - įprastas. Jie, skirtingai nei daugelis šio krašto žmonių, grybauja ne dėl papildomų, o dėl pagrindinių pajamų. Vienmečiai - 43 metų sutuoktiniai per grybų ir uogų sezoną turi užsidirbti tiek, kad galėtų pragyventi visus metus, išlaikyti vaikus, paremontuoti namą. Jį beveik už 50 tūkstančių litų pirko prieš aštuonerius metus. Pinigų būstui užsidirbo grybaudami.
Dar visai neseniai Janušauskų šeimoje buvo du studentai, kuriuos reikėjo išlaikyti. Dabar vyriausias 24 metų sūnus jau savarankiškas. Metais jaunesnė duktė, baigusi bakalauro studijas, magistro diplomo panoro siekti iškart dviejose aukštosiose mokyklose. Už studijas vienoje jų teks mokėti. Tėvai jau suskaičiavo, kad per porą metų dukters mokslai kainuos beveik 14 tūkstančių litų. Kasdien žiūrėdami į dangų jie meldžia Viešpatį lietaus ir gero grybų derliaus. Kitaip iš kur tų pinigų paimsi?
Be dviejų vyresniųjų, Janušauskų namuose auga dar dvi - 8 ir 13 metų - dukterys. Vyresnioji, serganti sunkia astma, yra neįgali. Trečią invalidumo grupę turi ir šeimos galva Sigitas. Stuburo išvaržos kamuojamas vyras važiuodamas grybauti nepamiršta vaistų. Užėjus skausmui, praryja tabletę. Kaime rasti pagal sveikatą tinkamą darbą Sigitui sunku. Tad vyras jo ir neturi.
Siuvėjos specialybę turinti Janina oficialiai taip pat niekur nedirba. Ji gauna pašalpą už neįgalios dukters priežiūrą. Bet tų pinigų neužtektų net mergaitei reikalingiems vaistams bei vitaminams.
Užtat kasmet vos atšilus orams J. ir S.Janušauskų akys krypsta į mišką. Jis - nepamainomas šeimos maitintojas. Kartais grybauti išsiruošia visa šeima. Bet jaunėlės dažniausiai lieka namuose. Grybaujantys vyresnieji vaikai uždirbtus pinigus pasilieka savo reikmėms. O tėvai turi uždirbti visiems.
„Ekstros“ kalbintų žmonių darbo diena prasideda ir baigiasi tamsoje. Birželį sutuoktiniai keliasi be penkiolikos minučių trečią ryto. Maždaug valandą sugaišta, kol pasirūpina gyvuliais - karve, pora kiaulių, pavalgo pusryčius ir pasidaro sumuštinių pietums. Namo jie grįš tik apie aštuntą vakaro.
Visą dieną grybaus, uogaus ir, sustoję prie kelio, pardavinės tai, ką surinko. Pavalgys vaikščiodami po mišką. Pasikalbės važiuodami automobiliu. Įsijungus radiją, visų žinių pasiklausyti turbūt nepavyks, bet svarbiausią pranešimą - apie rytdienos orus - pasistengs išgirsti.
Grįžusių namo lauks vaikai, ūkis, daržo lysvės ir šienas. Kol viską apibėgs, bus beveik vidurnaktis. Po kelių valandų miego viskas prasidės iš naujo. Ir taip kasdien iki šalčių ir sniego. Be jokių poilsio ar švenčių dienų. Kas tai - kasdienė pramoga ar savanoriškas jungas? „Kitaip nepragyventume“, - atsiduso Janina.
Bandau suvokti tokio pragyvenimo kainą ir prašau priimti bent vieną dieną miške praleisti kartu. Esu užaugusi Dzūkijoje, tad grybavimas man - jokia egzotika. Bet niekada nebuvo ir pragyvenimą garantuojanti prievolė.
Paauglystėje su draugėmis eidavome į mišką grybauti, nes grybams dygstant jų nerinkti, neturint kitokio darbo, buvo gėda. Už gautus pinigus pirkdavome saldainių, o pasitaupiusios daugiau, lėkdavome į Vilniaus turgus ieškoti sijonų.
Kada paskutinį kartą pardaviau savo rinktus grybus, jau nebeprisimenu. Pastaraisiais metais grybavimas man irgi tapęs pramoga, kuria mėgaujuosi vos porą kartų per vasarą.
Tad, susiruošusi į mišką su grybautojais profesionalais (taip mintyse praminiau Janiną ir Sigitą), susirūpinau, kad neapsijuokčiau. Gerai, kad jau buvo rugpjūtis, o ne birželis, tad keltis teko pora valandų vėliau. Pusę šešių laukiau grybautojų sutartoje vietoje. Jie šiek tiek vėlavo, bet prieš šešias jau ieškojome voveraičių. Dar buvo ne visai išaušę, bet grybus jau galėjome matyti.
Tą savaitę miškuose aplink Marcinkonis beveik nelijo. Todėl daugelyje vietų voveraitės buvo išdžiūvusios ar visai nedygo. Janušauskai atvažiavo į mišką, kur prieš porą dienų buvo paliję. Dar važiuojant automobiliu pažadėjau neišduoti vietų, kurias jie parodys. Bet vos išlipus Sigitas pasuko atskirai. Mudvi su Janina grybavome kartu.
Apsidžiaugiau, kad ji vaikšto lėtai, atidžiai ieškodama voveraičių. Aš irgi mėgstu taip grybauti. Greitai supratau, kad vedliai išties žino grybingas vietas - mano mažas kibirėlis greitai pilnėjo. Bet gerokai didesnis Janinos krepšys pilnėjo dar greičiau.
Po pustrečios valandos pasukome automobilio link: reikėjo išpilti pilnus grybų krepšius. Sigitas mus jau buvo aplenkęs: dėžėje išvydome švarutėles jo voveraites. Išpylusios savąsias, mudvi su Janina nestoviniuodamos vėl pradėjome grybauti.
Apie 10 valandą ryto man jau norėjosi namo. Būčiau mielai prisėdusi pailsėti, bet supratau, kad tada sunkiai atsistočiau. Kantriai grybavau toliau, nors malonumas jau buvo praėjęs: saulei kaitinant, pylė prakaitas, kojos darėsi vis sunkesnės.
Visą rytą mintyse burnojau, kad nepasiėmiau priemonės nuo uodų. Atrodė, jei būčiau negaišusi laiko jiems gainioti, daužyti ir kasytis po įkandimų, grybų būčiau pririnkusi gerokai daugiau. „Ar tavęs uodai nepuola?“ - pasiteiravau Janinos. „Puola, bet šiandien jų nedaug, - nuramino ji mane. - Vakar taip sugėlė, kad net veidas degė“.
Uodų temos daugiau nebeliečiau. Bet neištvėriau nepasiguodusi, kad miške labai daug voratinklių: vos spėju juos traukyti nuo veido ir rankų. „Čia mano grožio kaukės, - tai išgirdusi nusijuokė Janina. - Miesto moterys eina į salonus ar dedasi agurkus ant veido, o man viską atstoja voratinkliai“.
Išganingai artėjo vidurdienis. Janina paskambino Sigitui ir vėl pasukome automobilio link. Antrasis mano kibirėlis buvo artipilnis. Sigitas voveraičių nešėsi pilną kibirą, o netilpusias dar buvo susipylęs į krepšelį. „Surinkau apie 9 kilogramus“, - spėjo jis. Janinos grybų buvo 2-3 kilogramais mažiau, bet juk jai trukdė ir bendravimas su manimi. „Bus apie 4 kilogramus“, - mano surinktų grybų kiekį įvertino Sigitas. Janina pagyrė, kad dar nepraradau grybavimo įgūdžių: grybaudama ne tik plepėjau, bet ir fotografavau.
Janinos ir Sigito voveraitės buvo švarutėlės. Maniškėse juodavo spyglių ir šakelių. Norint parduoti, jas būtinai reikėjo perrinkti. Bet laiko tam nebuvo. Sigitas nurijo keletą gurkšnių iš termoso įsipiltos kavos, Janina tuo metu suspėjo persivilkti švariais drabužiais, ir mes išskubėjome iš miško: grybautojai brangina kiekvieną minutę.
Pakeliui stabtelėjome prie upelio, Janina ir Sigitas nusiprausė. Mano rankos buvo švarios, nes grybavau su pirštinėmis. Tai pamatęs Sigitas neslėpė šypsenos.
Išvažiavę iš miško, Janušauskai iškart pasuko Merkinės link. Čia prie Alytaus-Druskininkų kelio laukė kitas jų darbo dienos etapas: grybus parduoti. Janina turėjo pasiėmusi išvakarėse pririnktų mėlynių ir bruknių, keletą vėrinukų džiovintų baravykų. „Stovėti su vienos rūšies preke pakelėje neapsimoka“, - paaiškino ji.
Į įvairaus dydžio plastikinius kibirėlius Janina pridėjo voveraičių, į vieno litro talpos stiklainius pripylė bruknių ir mėlynių. Jas pardavinėjo po 10 litų. Už litrą voveraičių prašė 7 litų.
Dėžes su likusiais grybais ir uogomis padėjo po pušimi toliau nuo kelio ir uždengė audeklo atraiža - kad per greitai neišdžiūtų. Žmoną prekiauti palikęs Sigitas vėl patraukė į mišką grybauti. „Kartais jis greičiau prirenka naujų grybų, nei aš parduodu jau surinktus“, - užsiminė Janina.
Kilogramas voveraičių užpildo 2-3 litro talpos stiklainius. Dieną, kai rinkau voveraites su Janušauskais, jos buvo ganėtinai sausos. Perrinkus ir pasvėrus manąsias, paaiškėjo, kad voveraičių yra daugiau nei 3 kilogramai - tiek svėrė nemažas kibiras. Pardavusi savo grybus supirkimo punkte po 9,5 lito už kilogramą, būčiau uždirbusi kiek daugiau nei 30 litų. Pardavinėdama litrais pakelėje, galėjau tikėtis 60-70 litų uždarbio.
Nenorėdama sudaryti konkurencijos, nusprendžiau savo voveraites pasilikti rytojaus pietums, o pravažiuojantiems pirkėjams siūlyti Janinos ir Sigito surinktas gėrybes.
Prekiauti pakelėje - ne ką lengviau nei grybauti miške. Pro šalį lekia mašinos, iš sustojusių išlipę pirkėjai rodo savo nuotaiką.
„Vyrai dažniausiai perka net nesiderėdami. O moterys ne tik derasi, bet kai kurios net nelipa iš mašinos ir šaukia grybus perkantiems vyrams, kad jų neplaus ir nieko iš jų neruoš“, - pasakojo Janina.
Mūsų pokalbį nutraukė iš automobilio išlipusi pagyvenusių sutuoktinių pora. Druskininkiečiai pensininkai Janina ir Kazys Veličkos nusipirko po litrą mėlynių ir voveraičių. Litą nusiderėjo. „Reikia pasiderėti“, - įsitikinusi J.Veličkienė. Moteris prisipažino miško gėrybes mielai perkanti pakelėje, nors turguje jos kartais būna ir pigesnės.
„Daugelis žmonių geriau perka pakelėje, nes žino, kad čia viskas ką tik surinkta“, - yra pastebėjusi ir J.Janušauskienė.
Laukdamos kitų pirkėjų, kalbėjomės apie jos darbą - taip Janina vadina grybavimą. Janušauskai tuo verčiasi jau seniai, bet iš pradžių tai tebuvo papildomas uždarbis. Prieš porą metų Sigitui netekus eigulio darbo, teko išmokti gyventi vien iš grybų. Kai jų išvis nebūna ar dėl sausros kurią dieną nedygsta, Janina dviračiu važiuoja uogauti. Vakare vyras atvyksta jos parvežti. Sigitas uogų nerenka - neturi kantrybės ir paskausta stuburą.
Anksčiau jie surinktas miško gėrybes parduodavo supirkėjams. Bet prieš porą metų pabandę prekiauti pakelėje suprato, kad tai - pelningiau. Bet ir sunkiau: niekada nežinai, ar bus pirkėjų, tenka atlaikyti kitų pardavėjų konkurenciją. O ji būna nuožmi. Janina su nuoskauda pasakojo, kad teko pasitraukti iš labai patogios prekiauti vietos.
Pasirodo, ne visi prekeiviai pakelėse pardavinėja savo surinktus grybus. Kai kurie atsiveža perpirktų. Tokie pardavėjai labai pakelia kainas norėdami ir susigrąžinti savo pinigus, ir dar uždirbti. „Aš pasidomiu, kokios kainos miesto turguje ir kiek tą dieną moka supirkėjai. Jeigu jie už kilogramą moka 10 litų, tai aš už tiek parduodu litrą“, - savo kainų politiką paaiškino Janina.
Tokia maža kaina papiktino perpardavinėtojus. Sykį supykę jie į darbą net paleido kumščius. Nukentėjo ne tik Janina, bet ir kartu buvusi jos nepilnametė duktė. Moteris dėl šio incidento kreipėsi į policiją, bet iš patogios prekybos vietos, kur išsirikiuodavo visa eilė pardavėjų, pasitraukė. Prekiaudama viena, gal ir uždirba kiek mažiau, tačiau jaučiasi ramesnė.
Ramybė pakelėje - sąlyginė. Mums prekiaujant, Janina kaskart įsitempdavo išvydusi kelyje baltą automobilį. „Bijau policijos“, - prisipažino ji. Rugpjūčio pradžioje Alytaus eismo priežiūros poskyrio policininkai pradėjo vaikyti pakelėse prekiaujančius grybautojus, o keliems už prekybos taisyklių nesilaikymą net surašė protokolus.
„Tokia akcija buvo surengta dėl eismo saugumo“, - vėliau paaiškino šio poskyrio viršininkas Gražvydas Čepulis. Jam skaudėjo širdį vaikant grybų pardavėjus, bet nustebino ir jų prisipažinimai apie uždarbį - 400-500 litų per dieną.
„Kasdien tikrai tiek neuždirbame. Pasitaiko, kad net kelionei iki Merkinės ir atgal sunaudoti degalai neatsiperka. O būna, kad per dieną ir iki tūkstančio litų užsidirbi“, - paaiškino Janina. Anot jos, vidutinis uždarbis - 200 litų per dieną. Pakelėje neparduotus grybus jiedu vakare veža į supirktuvę.
„Kaip būtų gerai, kad ši veikla būtų įteisinta: įsigytume verslo liudijimus ir ramiai prekiautume“, - svarstė Janina.
Po policijos surengtos pakelių akcijos Varėnos rajono valdžia pradėjo rūpintis prekyviečių įrengimu pakelėse. „Juk ne iš gero gyvenimo žmonės ten stovi“, - tokiais žodžiais Varėnos rajono meras prašė policininkų bent kol kas nevaikyti ir nebausti pakelės prekiautojų.
Grybautojų gyvenimą pavadinti geru būtų drąsu. Jų veiklos metas prasideda anksti pavasarį, pasirodžius bobausiams. Baigiasi prieš Kalėdas, kai nustoja dygti žaliuokės, pelkėse nebeįmanoma pasirinkti spanguolių.
Kai pasakiau, kad taip pragyvenimui užsidirbti labai sunku, Janina neprieštaravo. Bet kasdien eiti į kitokį darbą už minimalų atlyginimą jiedu su vyru negali sau leisti.
„Nenoriu, kad mano vaikams reikėtų pradėti gyventi taip kaip man - nuo nulio“, - prisipažino Janina. Tai bene svarbiausia priežastis, kodėl ji negailėdama savęs stengiasi užsidirbti.
Spalio pabaigoje bus Janušauskų sidabrinės vestuvės. Vaikai jau keletą kartų teiravosi, kur tėvai jas švęs. Ir juokdamiesi patys atsakydavo: miške arba prie kelio. Janina neabejoja, kad taip greičiausiai ir bus. Jei tik grybai dar dygs.
Kitą dieną iš savo pririnktų voveraičių paruošiau pietus. Ištroškintų, su spirgučiais kepintais svogūnais pagardintų mano grybų, patiektų su karštomis bulvėmis, sočiai prisikirto šeši žmonės.
„Ar mėgsti grybus?“ - prisiminiau miške paklaususi Janinos. Atsakymas nuskambėjo abejingai: „Vasaros pradžioje iš jų ką nors gaminame, dedame į kotletus. O rudeniop net grybų kvapas jau būna atgrasus“.