Taip pokalbyje „Lietuvos rytui“ tvirtino užsienio kapitalo turinčias bendroves vienijančio Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė. Sveikindama pradėtą aukštojo mokslo reformą ji perspėja, jog aukštojo mokslo reformos nepakaks sustabdyti protų nutekėjimą.
* * *
- Aukštojo mokslo reformą pradėję politikai ir valdininkai kritikos sulaukia pirmiausia dėl to, kad tai – visai ne reforma. Kaip reforma atrodo verslo akimis?
- Daugiau pinigų automatiškai nesukurs geresnio aukštojo mokslo. Bet tai, kad studentai turės mokėti už mokslą, man neatrodo labai blogas dalykas.
Lietuvoje mokslus baigęs žmogus, jei jau jis išvyksta į užsienį, turėtų atlyginti visuomenės investicijas. Jei ne žiniomis, bent pinigais.
Šiuo principu ir paremta paskolų idėja.
- Bet į tokius argumentus paprastai atsikertama, kad dėl to padidės socialinė atskirtis, o jaunimas emigruos dar didesniais būriais.
- Taip, esama pavojaus, kad gali dar labiau išaugti socialinė atskirtis ir migracija. Vis dėlto manau, kad kur kas labiau socialinę atskirtį būtų padidinusi vadinamųjų progresinių mokesčių reforma, kuri būtų smogusi vidurinei klasei.
Ačiū Dievui, atrodo, tai buvo tik nevykusi mažumos Vyriausybės savireklama.
Mano galva, svarbiausiu aukštojo mokslo reformos principu turėtų tapti ne kiekybė, o kokybė. Studentų skaičiaus didinti nereikia.
Didesnis finansavimas jokiu būdu neužtikrins mokslo kokybės, jei tarp aukštojo mokslo įstaigų neatsiras konkurencijos. Gauni tiek pinigų, kiek sugebi pritraukti studentų – ir valstybės lėšų, ir studentų įnašų. Tai – paprastas ir pasaulyje jau seniai išbandytas būdas.
- Pastaraisiais metais aukštojo mokslo ir verslo ryšiai lyg ir turėjo stiprėti. Moksleiviai veržiasi studijuoti ekonomikos, teisės, vadybos. Auga statybos inžinerijos, technikos mokslų apskritai populiarumas. Ar tai stiprina mokslo ir verslo bendradarbiavimą?
- Mūsų akademinės bendruomenės ir verslo santykiai Lietuvoje visada buvo šalti. Sunku pasakyti, kodėl. Regis, todėl, kad nė viena pusė nematė nei naudos, nei būtinybės bendrauti, o gal ir nesuprato bendro reikalo svarbos.
Tačiau dramatiški pastarųjų metų socialiniai pokyčiai verčia visus atsikvošėti. Lietuvos verslui masinė emigracija ir protų nutekėjimas atsiliepia vis skaudžiau. Bendrovėms trūksta visų – ir techninių darbuotojų, ir specialistų, ir vadovų.
Be to, ne paslaptis, kad nemažai specialistų, parengtų mūsų universitetuose, tiesiog nesugeba dirbti.
Žinoma daugybė atvejų, kai universitetą baigęs ekonomistas nežinodavo, kas yra įmonės balansas, o buhalteris neskirdavo debeto nuo kredito.
Be to, nereikia pamiršti, kad globalėjančiame pasaulyje verda vis karštesnė kova dėl protų ir talentų.
Tačiau Lietuvoje tai iki šiol mažai ką jaudino. O juk Lietuvą jau paliko apie trečdalį išsilavinusių jaunesniųjų mokslinių bendradarbių.
- Ką gali pasiūlyti verslas? Kaip juos susigrąžinti arba bent jau kaip pristabdyti šią protų nutekėjimo laviną?
- Pirmiausia būtina tobulinti aukštųjų mokyklų valdymą. Jas turėtų valdyti dvi institucijos – taryba ir senatas.
Tarybos nariai turėtų būti ne tiktai įstaigos darbuotojai ar studentai, bet ir kitų organizacijų, suinteresuotų aukštojo mokslo plėtra, atstovai. Taigi ir verslininkai.
Taryba užsiimtų strateginiais universiteto veiklos reikalais, rūpintųsi, kaip naudoti turtą ir lėšas, vertintų vadovybės veiklą. O senatas spręstų akademinės veiklos problemas.
Be to, universitetai turėtų labiau ugdyti visų studentų verslumą. Galbūt net reikėtų absoliučiai visų specialybių studentams įvesti privalomą įmonių vadybos kursą.
Pavyzdžiui, kodėl to nepastudijuoti kalbininkams – galbūt kuris nors po studijų mėgins steigti vertimų biurą? O gal filosofas norės imtis viešųjų ryšių ar reklamos verslo?
Taip pat reikėtų nedelsiant stiprinti aukštųjų mokyklų ryšius su verslo bendruomene ir jos organizacijomis, sukomercinti aukštojo mokslo įstaigas.
- Žodis „komercinis“ daug kam kelia neigiamų emocijų. Be to, vyrauja įsitikinimas, kad matuoti aukštąjį išsilavinimą pirmiausia pagal tai, ar jis gali būti pritaikomas praktikoje, – primityvu.
- Nereikia tų kraštutinumų. Klasikinis išsilavinimas, erudicija ir praktinės veiklos įgūdžiai ar verslumas vienas kitam neprieštarauja.
Paprastų ir visiems naudingų būdų, kaip suartinti mokslą ir verslą, – apstu.
Tokios korporacijos kaip „Philip Morris“ rengia specialias programas, kurios padeda įvairių sričių magistrantams išryškinti jų darbų praktinę ir taikomąją vertę.
Universitetai dažniausiai neturi tam pinigų, o verslas gali finansuoti įrangos, medžiagų įsigijimą, keliones į svečias šalis, mokslo renginius. Šiomis programomis studentai labai patenkinti.
Universitetai turėtų derėtis su didelėmis kompanijomis, bendrovėmis, kad šios paimtų jų studentus atlikti praktikos. Verslas turėtų tik džiaugtis, kad jis turės galimybę iš anksto pamatyti žmogų, kuris čia pradės dirbti gal jau po pusmečio.
Taip pat universitetai turėtų stengtis išlaikyti kuo glaudesnius ryšius su tais savo auklėtiniais, kurie tapo įtakingais žmonėmis versle.
Tuos žmones reikėtų kviesti skaityti paskaitų studentams, skatinti remti universitetus, kuriuos jie baigė. Galbūt net kokią įstaigos patalpą ar salę pavadinti čia studijavusio mecenato ir filantropo vardu.
- Mūsų universitetų nėra tarp geriausių 500 pasaulio aukštųjų mokyklų. Ar duobė – ne per gili, kad iš jos ištrauktų keli dosnūs mecenatai?
- Žinoma. Todėl universitetams labai svarbu prisivilioti pas save kuo daugiau žinomų ir garsių dėstytojų iš užsienio, paskui kuriuos eitų ir studentai. Tačiau susidaro kažkas panašaus į užburtą ratą – į nežinomus, prastus universitetus garsenybės nelabai nori važiuoti.
Todėl tiek universitetai, tiek valstybė turėtų ieškoti būdų Lietuvoje atidaryti žinomų, pasaulinio lygio aukštųjų mokyklų filialus.
Tai skatintų gerokai pasitempti ir mūsų universitetus. Kita vertus, reikia kelti ir profesinio mokymo įstaigų prestižą bei tobulinti jas.
- Kai kurios bendrovės pastaruoju metu sugeba susigrąžinti į užsienį išvykusius darbuotojus. Galbūt į Lietuvą – joje veikiančias bendroves ar universitetus – pradėjo grįžti ir svetur nutekėję protai?
- Žinau tik vieną tokį atvejį. Turiu nuliūdinti, nes Lietuvos mokesčių sistema ir darbo jėgos sąnaudos tokie, kad toks darbuotojas – atleiskite už kalambūrą – tampa beprotiškai brangus.
Be to, aukšto lygio specialistai svetur gauna tiek, kad Lietuva nieko jiems negali pasiūlyti. Šis atotrūkis – milžiniškas. Neseniai JAV šnekėjau su vienu mokslo tiriamajame centre dirbančiu lietuviu. Jis papasakojo, kad jį į Lietuvą mėgino prisivilioti su maždaug 7,5 tūkst. litų atlyginimu. „Man tiek – tik ledams“, – paaiškino jis.
- Vadinasi, vien aukštojo mokslo reforma ir verslo struktūrų pastangos sparčiai tebevykstančio protų nutekėjimo nesustabdys?
- Ne. Universitetai turi stengtis tapti visuomenės traukos centrais ir švyturiais. Bet stengiantis spręsti tokią fundamentalią problemą būtina ir aiški valstybės bei jos valdžios veiksmų kryptis. Taigi ir aukštajam mokslui, ir verslui būtina žinoti, ko iš jų norima, kokių specialistų ir darbuotojų labiausiai reikia.
O dabar visi tik kepa vadybininkus, ir tiek, o jie, kaip minėjau, dažnai būna nieko verti.
Mes ir būsime amžina „trečioji šalis“, kuri savo protais ir talentais maitina išsivysčiusias valstybes, jei taip elgsimės.
Dabar politikai, atrodo, rimtai ėmėsi aukštojo mokslo pertvarkos. O kur veiksmai kitose srityse?
Didelės darbo jėgos sąnaudos, dideli „Sodros“ mokesčiai, todėl jau vien tai stumia iš mūsų šalies gerus specialistus – vadovus, vadybininkus, mokslininkus, tyrėjus.
Taip pat iki minimumo mažina galimybes juos susigrąžinti arba pasikviesti užsieniečių.
Visoje ES imigracinė politika vis švelnėja, darosi lankstesnė. Bet Lietuvoje ir toliau baiminamasi svetimų, kitokių žmonių.
Pernai gruodį priimtas įstatymas, pagal kurį bendrovėje pradėjęs dirbti specialistas iš užsienio dvejus metus negali čia atsivežti šeimos. Artimieji gali tik jį aplankyti. Kas norės atvykti į Lietuvą dirbti tokiomis sąlygomis?
Mūsų valdininkai ir politikai akivaizdžiai supainiojo protų migraciją ir ekonominę migraciją. Kai jiems tai aiškini, atrodo, visi viską supranta – tiek Migracijos departamentas, tiek vidaus reikalų ministras.
Bet niekas nieko nedaro, tik ragina parengti įstatymą. Kai parengi – vėl tyla. Taip savo problemų iš esmės neišspręsime.