Tačiau paskanauti didžiažuvės mėsos nei jam, nei kitiems žvejams neteko: pasigrožėję karpiu, vyrai paleido jį į vandenį. Tokia taisyklė privaloma visiems netoli Druskininkų esančiame Ilgio ežere žvejojantiems žvejams. Ežeras garsėja itin dideliais karpiais ir šamais, o prie jo atvykstantys žvejai kartais prasėdi kelias paras, laukdami, kol užkibs ne mažiau kaip 10 kilogramų sveriantis milžinas, netrukus vėl iškeliausiantis į vandenį.
Į žvejybą, kai sugautą žuvį privalu paleisti į ežerą, V.Grigaravičius su nedidele draugų kompanija praėjusio ketvirtadienio vakarą išsiruošė pirmą kartą. Vyrai čia buvo nusiteikę praleisti vos vieną parą ir vylėsi, kad naktį maitintis išplaukiantys karpiai užkibs ant jų kabliukų. Ir viltys išsipildė - penktadienio rytą vyrai pamiršo bemiegės nakties nuovargį ir triumfavo įveikę karpį.
O dar iš vakaro laukiant šio momento kalbinamas V.Grigaravičius tikino, kad, užkibus milžiniškai žuviai, atsisveikinti su ja, vos spėjus pasidžiaugti, nebus sunku. „Svarbiausia - žuvį nugalėti. Karpis yra stiprus. Jei užkibusį norėsi greit ištraukti, gali jį prarasti. Su juo reikia žaisti, vedžioti, nuvarginti ir tik tada išvilkti į krantą“, - žvejybos paslaptimis dalijosi komisaras.
Ketvirtadienio vakarą stovėdami Ilgio ežero pakrantėje, mes kalbėjomės pusbalsiu, o nuėję ant tiltelio, nuo kurio savo meškerę į ežerą buvo įmerkęs V.Grigaravičius, pradėjome šnabždėtis. Kai išlipusi iš mašinos, garsiai pasisveikinau, ant kranto buvę vyrai nužvelgė mane tokiais žvilgsniais, kad iš karto pritilau. „Čia reikia elgtis kaip medžioklėje. Reikia būti tyliai tyliai. Juk tai - žvejybos klasika, didžioji žvejyba“, - aiškino man komisaras. Tai buvo pasakyta taip įtaigiai, kad prislopinau ne tik balsą, bet ir pradėjau stypčioti ant pirštų galų.
Generalinis komisaras savęs nevadina žveju profesionalu - tik mėgėju. Išsiruošęs į žvejybą, jis niekada neturi tikslo prigaudyti kuo daugiau žuvų. Net jei ir labai kimba, komisaras, ištraukęs 5-6 didesnes žuvis, ramiai suvynioja meškerę ir grožisi gamta. Jam tai teikia daugiau malonumo, nei be paliovos traukiamos ir į bagažinę grūdamos žuvys.
Kur paskui jas dėti? Prieš keletą metų policijos vadovas, tvenkiniuose prisigaudęs daug karpių, ruošdavo iš jų konservus. „Paskui veždavausi į Vilnių ir valgydavau“, - pasakojo Alytuje gyvenantis pareigūnas.
Žuvies konservus jis ruošdavo greitpuodyje. Sumetęs į jį išvalytus karpius, užpildavo vandeniu ir troškindavo, kol net žuvų kaulai suminkštėdavo. Žuvieną pagardinęs prieskoniais, dėdavo į stiklainius ir ilgam turėdavo paties ruošto gardėsio.
Savo sugautą žuvį V.Grigaravičius visuomet išvalo pats. Neretai ją pats ir ruošia, nors kartais tai daro žmona Jolanta arba kartu gyvenanti uošvė. Didžiausias ant šeimos stalo atsidūręs komisaro laimikis - 8, 5 kilogramo karpis, prieš porą metų ištrauktas ir ežero Zarasų rajone.
Gabalais supjaustytą galiūną kepė ir V.Grigaravičius, ir žmona, ir uošvė. „Visi ruošėm panašiai, tik aš prieskonių pridėjau daugiausia“, - šypsojosi komisaras.
Prieskonius jis mėgsta. Tuo įsitikinau, kai, laukdami užkimbančio didžiulio karpio, vyrai ant laužo ežero pakrantėje virė sriubą. Tai nebuvo žuvienė. „Ji verdama tik rytą, iš per naktį prigaudytos žuvies“, - paaiškino žvejai.
O vakarienei jie ruošė šernienos sriubą. Pamarinuotos mėsos gabalus ir perlines kruopas sumetę į katilą, virino apie pusantros valandos. Kai viskas suminkštėjo, sudėjo pjaustytas bulves, morkas, vis paragaudami bėrė druskos ir prieskonių. Prie katilo stojęs V.Grigaravičius jų negailėjo. Sriuba buvo sodraus skonio, bet ne per aštri.
Žuvienę komisarui tenka virti retai, nes dažniausiai tai daro žvejybą organizuojantis šeimininkas. Jeigu verda pats, V.Grigaravičius tai daro neišradinėdamas dviračio: į verdantį vandenį sudeda žuvį, bulves, morkas, įberia prieskonių. Bet jis žino ir išskirtinės - Nidos žvejų verdamos žuvienės receptą. „Jie verda tik kai kurias žuvies dalis, beveik visą žuvį išmeta“, - pasakojo policijos vadovas. Bet kokios dalys tinka žuvienei, neatskleidė, esą tai paslaptis.
Senieji žvejai komisarui yra atskleidę ne vieną žuvies ruošimo receptą ir V.Grigaravičius jais mielai naudojasi. Rusnės žvejų pamokytas jis sūdo žiobrį. Net nevalytą šviežią žuvį žemyn galva deda į druskos pripiltą indą. Taip palaikytą bent porą dienų ją jau galima valgyti nekeptą, nors druskoje net ir metus išbuvęs žiobris nepraras savo skoninių savybių.
„Iš druskos indo ištrauktą žiobrį išvalau, išimu kaulus, supjaustau gabaliukais, dedu į stiklainį ir užpilu aliejumi. Delikatesas“, - pasakojo V.Grigaravičius. „Tai kažkas panašaus į silkę“, - pabandžiau spėti. „Ne silkė, o žiobris“, - pasipiktino pašnekovas. Bet prisipažino, kad tokį delikatesą šeimoje valgo jis vienas, o žiobriams sūdyti skirtą indą laiko garaže: dėl specifinio kvapo žmona jo niekur kitur nešti neleidžia.
Kai upėje pavyksta pagauti upėtakį, V.Grigaravičius taip pat negaišta laiko jam kepti ar troškinti. Išvalytą šią žuvį tik supjausto gabaliukais ir tuoj pat valgo, pavilgydamas iš krienų miltelių ir sojų padažo padarytame mišinyje.
Pareigūnui patinka riebios žuvys: žiobriai, peledės. „Jos skanios ir rūkytos, ir vytintos, ir sūdytos“, - tikino komisaras. Tokias žuvis jis mėgsta ir kepti, ir troškinti.
Ne tik žuvies patiekalus ruošiantis šalies policijos vadovas mėgsta sukiotis virtuvėje ir svajoja išėjęs į pensiją ten praleisti kuo daugiau laiko. Jis labai pavydi vienam savo buvusiam kolegai, kuris dabar jau pensininkas ir šeimai visuomet ruošia maistą.
V.Grigaravičius tokios prabangos sau kol kas negali leisti, bet šeimai ir draugams jis visuomet pasiūlo ant ugnies keptų kepsnių ar žuvies. Pavasarį, 50-mečio proga, draugai padovanojo jam daugiafunkcę krosnelę, kurioje galima ir rūkyti žuvį. Komisarui labai maga šį procesą išbandyti, bet dar nesiryžo, nes ieško gero patarėjo, kaip geriausiai tai padaryti.
Bet krosnelės galimybes jis išbandė kepdamas ne tik kepsnius, bet ir svogūnus meduje. Šį receptą aptiko per atostogas įsigytoje receptų knygoje. „Patiekalas buvo skanus, bet ir vėl valgiau aš vienas, niekas daugiau paragauti nesiryžo“, - šyptelėjęs prisipažino eksperimentuoti mėgstantis V.Grigaravičius.