- Kodėl atvažiavote į Lietuvą? Kaip nusprendėte sugrįžti?
- Dėl sugrįžimo dar yra šiokių tokių neaiškumų. Dėl vizos, dėl darbo leidimo.
Mano seneliai yra lietuviai. Vieni po karo emigravo į Ameriką, kiti - į Australiją. Kai augau, tėvai mane ir brolį visada ragindavo domėtis savo šaknimis, kilme. Manau, jie norėjo, kad grįžčiau.
Į Lietuvą prieš tai esu atkeliavęs ir su jais. Australijoje dalyvavome parapijos veikloje ir lietuviškuose minėjimuose bei kituose renginiuose. Jie visada mus skatino galvoti, kas yra lietuvybė ir kokia ji svarbi.
Tad jau seniai nusprendžiau, kad ją suprasiu tik pagyvenęs Lietuvoje. Mano kelias į Lietuvą buvo ilgas. Gimiau Niujorke, gyvenau Sidnėjuje, Melburne ir Londone. Dabar esu čia. Tačiau turiu pripažinti, kad tik dar daugiau klausimų dėl lietuvybės iškilo... Žmonės išvyksta iš Lietuvos, sakydami, kad čia nieko gero nėra. Man įdomu, kodėl jie taip sako. Kažkokia utopija.
- Tad kas jus paskatino išbandyti gyvenimą čia? Ar tai kilo iš vidaus - tam tikro ilgesio, ar daugiau įtakos darė auklėjimas?
- Tai susidėjo iš keleto dalykų. Vienas - įpratimas. Aš augau lietuviškų tradicijų apsuptyje. Šeima ir bendruomenė visada jas puoselėjo. Iš kitos pusės, kai įpratau būti, jaustis lietuviu, pradėjau suprasti, kad lietuvybė man labai reikšminga.
Pavyzdžiui, net skaitydamas Lietuvos himno žodžius, aš įžvelgiu kai kurių savo charakterio savybių. Suprantu, kas aš per žmogus. Tam tikra prasme matau savo atspindį. Žinoma, gali būti, kad taip yra dėl to, kad aš noriu kažką įžvelgti, bet negaliu paneigti, kad tai netiesa.
Lietuvybės dėka patyriau daug nuostabių dalykų. Per Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus viešnagę Australijoje susitikau su juo. Nedaugelis iš mano draugų yra susitikę su savo šalies prezidentu.
Man taip pat teko pabendrauti su žymiais sportininkais, pavyzdžiui, Rimu Kurtinaičiu, kuris metus lošė Australijoje. Kartais mąstau, kad kai kurie dalykai nutinka dėl kažkokios priežasties. Žavūs dalykai, susiję su Lietuva, mano gyvenime vyko nuolatos. Pajutau, kad lietuvybė vaidina rimtą vaidmenį mano gyvenime.
- Ar būtų galima teigti, kad tiek Australijoje, tiek Lietuvoje jautėtės esantis tikras lietuvis, juk tik jūsų seneliai gimė Lietuvoje?
- Turint omenyje, kiek dėmesio aš čia sulaukiu (juokiasi - red. past.), Lietuvoje jaučiuosi kaip tikras Australijos lietuvis.
Gyvendamas Australijoje visada maniau, kad kalbu lietuviškai be jokio akcento. Pasirodo - klydau. Žinojau, kad mano lietuvių kalba yra stipresnė negu daugumos. Gal dėl to, kad ją vartojau dažniau už kitus Australijos lietuvius, savo bendraamžius.
Kai nuvažiavau į Melburną, kai kurie lietuvių bendruomenės nariai manė, kad aš iš Lietuvos atvažiavau. Taip aš jaučiuosi tikras lietuvis. Čia visi sako, kad mano akcentas labai įdomus, ir klausia, iš kur atvykau. Mano tikslas būtų išmokti lietuvių kalbą taip, kaip čia gimę.
Ar tai įmanoma? Aš nežinau. Gali būti, kad bus per sunku pakeisti akcentą. Na, bet jei neturi kažkokios vizijos, tikslo, kuris verčia stengtis, yra negerai.
- Ar yra tokių dalykų, kurie jus liūdina arba labai džiugina Lietuvoje?
- Liūdina kai kurių žmonių mąstymas. Yra žmonių, kurie žino tik vieną gyvenimo būdą. Jie arba nežino, arba nenori to keisti. Tokį jų gyvenimo būdą, lyginant su tuo, ką esu matęs Australijoje, galiu pavadinti negeru.
Jaučiu, kad Lietuvoje yra truputį per daug biurokratijos. Taip pat pastebiu daug apleistų gatvių, kiemų, kurie niekam nerūpi.
Buvau Kaune. Gaila, nes jis pasirodė kaip pamirštas miestas. Aš norėčiau, kad visi lietuviai jaustųsi laimingi. Deja, panašu, kad taip nėra.
Tačiau yra ir džiūgių dalykų. Smagiausia, kad Vilniuje galiu daryti viską, ką noriu. Užsinorėjęs aš galiu pašokti klube, jei norisi į gamtą - ji čia pat. Vilniuje gamta lengvai prieinama. Jei noriu skaityti, taip pat turiu puikias galimybes. Čia viskas yra.
Sutinku daug žmonių, kuriuos lydi gera nuotaika. Daug kas man yra sakęs, kad čia žmonės greitai supyksta, pasipūtę ar liūdni. Aš dar jų nemačiau ir tikiuosi, kad nesutiksiu. Lietuvoje užtenka gerų žmonių ir tikrai nėra ko bijoti.
- Ką planuojate daryti, jeigu pavyks čia pasilikti ilgiau?
- Viską, kad galėčiau pragyventi. Ieškočiau darbo. Gal kažką veikčiau su inžinerija, nes esu ją baigęs. Norėčiau įsigyti žemės, sukurti šeimą.
Jei tvirtai apsispręsiu čia likti, nebus taip, kad aš vien tik to lauksiu. Tiesiog gyvensiu ir žiūrėsiu, kas bus.
Gyvendamas Australijoje, aš negalvojau apie nuosavus namus. Aš žinojau, kad keliausiu toliau. Taip pat yra ir su šeima. Negali žinoti. Bet kai turėsiu šeimą, noriu, kad ji turėtų stabilius namus, net jei man reikėtų daug keliauti.
Šis noras kyla iš mano praeities. Prisimenu, kai tėvai persikraustė iš Niujorko į Australiją, man teko kraustytis su jais. Mano gyvenime reikėjo labai daug keliauti. Aš užaugau keliaudamas, trūko stabilių namų.
Nesiskundžiu, pamačiau labai daug pasaulio, bet trikdė tai, kad net neturėjau daiktų, kuriuos turėjo kiti mano bendraamžiai.
Pamačiau Japoniją, Pietų Afriką, bet neturėjau nei dviračio, nei kompiuterio. Nežinau, ar linkėčiau to savo šeimai. Gal net nėra ko čia gilintis? Tiesiog suprantu, kad nėra ko gyvenimo gyventi per prievartą. Manau, kad reikia džiaugtis tuo, ką gyvenimas duoda.
Mano gyvenimo kelias man padėjo pasiekti Lietuvą. Tuo esu labai patenkintas. Jei nebūčiau galėjęs to įgyvendinti, būčiau liūdnas ir nepatenkintas. Dar liko keletas žingsnių. Reikia susitvarkyti popierius dėl vizos, reikia darbo leidimo, bet sakyčiau, kad kelionė jau 95 procentais įveikta. Kol kas tai - mano didžiausia kelionė gyvenime.
- Kokia jūsų pilietybė?
- Australijos.
- Jeigu būtų įmanoma, ar norėtumėte turėti dvigubą pilietybę?
Žinoma. Mano tėvai ir brolis tebėra Australijoje. Su viena pilietybe turiu rinktis tarp Australijos ir Lietuvos. Tai tikrai sunku. Dėl šeimos reikalų dviguba pilietybė būtų labai patogu, ypač dabar, kai į Lietuvą noriu atvažiuoti, ne tik atostogauti, o ir dirbti.
Teisės į dvigubą pilietybę neturėjimas man labai trukdo. Aš juk noriu prisidėti prie Lietuvos gerovės. Žinoma, noriu ir kažką iš Lietuvos gauti, to tikrai neneigiu, bet nenoriu gauti veltui. Esu pasiruošęs už tai kažką duoti Lietuvai. Noriu čia dirbti, panaudoti savo patirtį, kuri gali būti naudinga. Norėčiau būti tikras pilietis, su visais įsipareigojimais.