Turbūt daugelis pažįsta tą nemalonų jausmą, kai kino teatre užėmus laisvą, bet ne savo vietą, priešais išdygsta grėsmingas anos vietos teisėtas šeimininkas ir tenka gėdingai trauktis į savo pigiąją vietą. Nemalonu būna, kai kažkas pastato tave į „vietą“, pažemina. Šioje Evangelijos vietoje, atrodo, Viešpats nepasako nieko naujo: visiems žinoma, kad būnant tarp žmonių, ne savo namuose, privalu būti „savo“ vietoje. Juk tai – aišku visiems. Bet iš kur žinoti, kas yra „mano“ vieta žmonių tarpe, t.y. visuomenėje. Kaip ją surasti ir kaip sau ją apsibrėžti?
Žmonių tarpe norime būti „garbingais“ žmonėmis. Tačiau ar tai reiškia, kad mano garbė priklauso nuo žmonių? Kaip mes jos siekiame? Paprastai žmonės gerbia žinomus žmones. Tai – „Žmonės“. Pastebėkime, kaip mes suglumstame atsidūrę šalia „Žmogaus“. Mus užlieja didelės pagarbos jausmas, pritylame, tarpusavyje imame šnabždėtis tarsi bažnyčioje. Suvokiame, kad šį Žmogų gerbiame; gerbiame dėl to, kad šalia jo mus ištinka pagarbios baimės jausmas: „jis - žinomas“. Būtent žinomumas įtikina mus, kad šis žmogus yra „svarus“, kad jis yra „kažkas tokio“ nepaisant nuopelnų kokybės. Atrodytų, jog mes instinktyviai garbstome jėgą arba valdžią, kuri kyla iš svarbos ir jėgos „Žmogaus“ žmonių tarpe pripažinimo. „Žmogaus“ instinktyvi baimė mus parklupdo ir verčia gerbti jėgą ir valdžią. Galbūt baimė ir garbės troškimas kyla iš žmonių noro būti greičiau „kažkuo“, o ne niekuo, t.y. tiesiog išlikti. Iš čia, matyt, ir kyla paniškas noras būti Kažkuo ne tik „kažkam“, bet visiems.
“Žmogaus išdidumo ligai nėra vaisto, nes jame piktas augalas įsišaknijęs“ (Sir 3,28)
Susireikšminimu kurpiame savo garbę. Nedaugelis iš tapusiųjų žinomais sugeba atsispirti instinktyviai panikai – būti Kažkuo visiems. Beveik visi trokštame užimti „aukštas“ vietas ir, suaugę su savo išdidumo garbe, nebenorime sliūkinti žemyn į „savąją“ vietą. Tačiau beveik visais atvejais Kažkas turi visada pasislinkti, nes beveik visi nori tapti tuo Kažkuo. Štai čia ir prasideda kova dėl laikinos valdžios ir laikinos garbės.
Tuo tarpu Viešpats siūlo užimti „savo“ vietą iš karto. Viešpačiui „sava“ vieta yra paskutinė: „Daug yra didžių ir kilmingų žmonių, bet savo užmojį jis apreiškia nusižeminusiems. Juk didi yra Viešpaties galybė, bet nusižeminusieji jį garbina” (Sir 3,19-20).
Taigi Viešpats atskleidžia save tik „paskutiniams“. Nes šie nekaupia „savos“ valdžios ar savų aukštybių. Jų vizijos yra ne aukso kalnai, duonos aruodai ar žmogiškosios valdžios iliuzijos. Jų troškimas yra Sionos kalnas – širdyje įkūnyta Dievo savastis.
„Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio, prie danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie nuskaidrintų teisiųjų dvasių ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris šaukia garsiau už Abelio kraują“ (Žyd 12.18-19.22-24).
Taigi ta garbė, kurią įgyja „paskutinysis“, yra ne Žmogaus tarp žmonių, bet Viešpaties garbė. Nes „paskutinysis“ „kažkuo, o ne niekuo“ tampa ne „dėl“ savęs ir „iš“ savęs; bet dėl Viešpaties ir dėka Viešpaties. Ir šitai tikrai pamato ir to tikrai nekenčia Žmonės tarp žmonių. Nes jiems iškyla mažutėlio, dalyvaujančio Viešpaties garbėje ir galybėje, grėsmė.
Šioje išpuikusioje „Žmonių“ padangėje dabar vėl drąsiai apsikabinkime savąjį kryžių, kuris yra mūsų, „paskutiniųjų“, gyvasties ir garbės šaltinis, Aukos stalas ir gyvenimo vieta. Dievo galybė netruks pasisakyti „paskutinė“.