Per pastaruosius dešimt metų Migracijos departamentas išnagrinėjo daugiau
nei 4 tūkst. užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį - 106 asmenims buvo
suteiktas pabėgėlio statusas, apie 400 asmenų naudojasi arba naudojosi
papildoma apsauga, kuri reiškia, jog asmuo pabėgėlio statuso neįgyja, tačiau
nėra grąžinamas į savo valstybę.
Pabėgėlio statusą gavę asmenys turi teisę Lietuvoje apsigyventi nuolat,
tuo tarpu žmogaus, kuriam suteikta papildoma apsauga, statusas kasmet yra
peržiūrimas, tačiau jei nuo papildomos apsaugos suteikimo praėjo penkeri
metai, jis Lietuvoje įgyja nuolatinio gyventojo statusą.
Kaip BNS teigė Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro
koordinatorius Lietuvoje Vladimiras Siniovas, iš teikiančiųjų prašymus gauti
pabėgėlio statusą dominuoja čėčėnų tautybės asmenys - jie sudaro apie 80
proc. visų prašančiųjų Lietuvos prieglobsčio.
Antrąją grupę sudaro pabėgėliai iš Afganistano, tačiau jų migracijos į
Lietuvą pikas buvo fiksuojamas 1997-1999 metais - šiuo metu, anot V.Siniovo,
Lietuvoje gyvena apie 20 afganistaniečių. Nuo 2000 metų prieglobsčio
prašančių asmenų tarpe vyrauja čėčėnai.
Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos duomenimis, apie
60 proc. visų Lietuvoje gyvenančių pabėgėlių yra moterys ir vaikai.
Lietuvoje nacionalinė prieglobsčio procedūra, suteikianti galimybę nuo
karo, persekiojimo ir šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų bėgantiems asmenims
prašyti Lietuvos pagalbos, veikia jau 10 metų.
Šios procedūros pagrindas - 1951 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl
pabėgėlių statuso. Lietuva prie šio konvencijos prisijungė 1997 metais.
Konvencija apibrėžia pabėgėlių statusą, jų teises ir pareigas
priimančioje valstybėje. Viena pagrindinių Konvencijoje įtvirtintų garantijų
- draudimas išsiųsti pabėgėlius į šalį, kur jų gyvybei ar laisvei grėstų
pavojus.