Viena jų – rasizmas, kuriam, atrodytų, globaliame pasaulyje tikrai nėra vietos. Kalbėta, kad rasizmas išnyko. Kartą ir visam laikui. Rasizmas buvo klaida. Paskutinis rasizmo pabaigos akordas buvo apartheido panaikinimas Pietų Afrikoje. Tačiau yra manančių, kad globalizacijos kontekste rasizmas ne tik nemirė, bet įgavo naujas, net rafinuotesnes formas.
Rasizmo apibrėžimas gerokai neaiškus, o XX amžiuje dar labiau “išplaukęs”, seniai nutolęs nuo senos rasės ir jos grynumo definicijos. Intuityviai kiekvienas iš mūsų žinome, kiekvienas galime pateikti rasinės neapykantos pavyzdžių, prisiminti kokį nors kolonijinį karą ar vergų prekybą.
Tačiau tai nebus universali rasizmo samprata. Teoretikas primins, kad rasizmo atmainomis galima laikyti ne tik nevienodas skirtingų rasių teises viešajame gyvenime, indėnų naikinimą ar holokaustą. Rasizmu buvo vadinamas Pietų Afrikoje išrastas atskirtas rasių gyvenimas – apartheidas. Rasizmu laikytinas, tautų ar bendrijų genocidas, serbų ir kroatų, indų ir pakistaniečių, arabų ir žydų, tutsių ir hutų priešprieša, nors skirtingų rasių žmonėmis besipriešinančių niekaip nepalaikysi.
Globalioje bendruomenėje politiškai korektiška sakyti, kad visos rasės tautos ir bendrijos yra to paties Homo sapiens atmainos, besiskiriančios tik kai kuriomis fizinėmis savybėmis. Bet ar galima pagal tai žmones rūšiuoti, ar tiesiog nekreipti dėmesio? Fiziniai skirtumai tėra formalūs, kur kas svarbesni įsitikinimai.
Taigi, apibrėžimas teigia, kad rasizmas yra blogas dalykas.
Noriu užduoti labai paprastą klausimą – kur priežastis, kur pasekmė? Ar kažkokių “blogiečių” sukurta rasizmo ideologija yra priežastis to, kad skirtingos odos spalvos, tikėjimo kalbos žmonės taip nebesupranta vieni kitų, kad ima nekęsti, ar neapykanta - kokių nors politinių sprendimų ar net visos istorijos produktas?
Teoretikai pasakys, kad rasizmo daigai kyšo nacionalizme, kuris savaime nėra kuo nors ypatingai blogas. Nacionalizmas stiprina bendruomenės konsolidaciją, stimuliuoja solidarumą, jis leidžia susikurti tokioms stiprioms bendruomenėms, kaip tautos. Rasizmo galima tikėtis išsigimusiame nacionalizmo raidos procese, tame pat procese, kuris yra pseudopatriotizmo, ksenofobijos, desperatiškų karų ir dar daugelio kitų nesimpatiškų reiškinių šaltinis.
Holokausto teoretikai ir vykdytojai pralaimėjo, bandydami pagal fizines savybes rūšiuoti piliečius. Pralaimėjo, tiesa, dėl daugybės priežasčių, tačiau kaltinimai rasizmu tarp jų buvo pakankamai svarbūs. Rasizmu tapo ir kai kurių žydų propaguojama ideologija – sionizmas, taip buvo net nuspręsta Jungtinėse Tautose. Sionizmo pavadinimas rasizmu buvo senas palestiniečių ir sovietų sumanymas izoliuoti Izraelį Jungtinių Tautų lygmenyje. Anuo metu atrodė, kad sionizmo skelbimas rasizmu yra Šaltojo karo politikos produktas, tad viso to atsiminimas po daugelio metų – dabar – bus tik slogus sapnelis. Tačiau šiandien tai naujas emocingų barnių objektas juolab, kad sionizmo-rasizmo idėja miela ir holokausto teisintojams.
Kita rasių atskyrimo forma – apartheidas - jau panaikintas Pietų Afrikoje, bet šiandien sėkmingai egzistuoja ne vienoje Juodosios Afrikos valstybėje, ypač Ruandoje ir Burundyje, kur hutai ir tutsiai gyvena atskirose nesimaišančiose bendrijose. Apartheido elementų rasime ir puoselėjamoje palestiniečių savivaldoje, kurios žemėlapis, ženklinantis arabų ir žydų teritorijas, primena leopardo kailį. Jungtinės Tautos ir NATO apartheidą įgyvendino Bosnijoje ir Hercegovinoje, įgyvendino, kad gyvuotų Jugoslavijos griuvėsiuose pagimdyta Bosnijos ir Hercegovinos valstybė, o joje atskiros tautinės grupės su atskiru vystymusi. Manę, kad labai laikinai, tačiau veikiai turėsime visą generaciją žmonių, užaugusių tokioje valstybėje.
Galiausiai rasizmu laikytinas radikalus islamas, iki šiol tik didžiausių islamo priešų bandytas vadinti rasizmo atmaina. Po atmintinos rugsėjo vienuoliktosios ir džiūgavimų arabiškosios Jeruzalės gatvėse radikalusis islamas gali virsti konkrečiu, o ne mitiniu priešu daugelio valstybių saugumo koncepcijose. Ir vargu, ar pavyks taip lengvai atskirti radikalų teroristinį islamą nuo islamo kaip tikėjimo ir gyvenimo būdo.
Visa, kas pasakyta, – ne tokia jau gili praeitis. Kažkada buvo šnekėta, kad juodaodis niekada nesugyvens su baltuoju, dabar tas pats pasakoma politiškai korektiškesne forma, bet reiškia lygiai tą patį. Manau, kad dauguma lietuvių sutiks su populiariu teiginiu, kad europiečiai be reikalo stengiasi įgyvendinti Afrikoje demokratiją, rinkos ekonomiką ir žmogaus teises – juk afrikiečių kultūra ir tradicijos visiškai kitokios. Ar tai ne paprasčiausias rasizmas?
Rasizmo kaltintojai rasizmą dažniausia kildina iš naujųjų amžių vergų prekybos ir jų išnaudojimo. Formulė tokia: baltasis šeimininkas nekenčia juodojo vergo ir verčia jį dirbti. Tiesa, čia neaišku, ar konfliktas ir neapykanta yra tarp juodo ir balto ar tarp šeimininko ir darbininko, dirbančio neatlygintinai. Mitai ir stereotipai apie vergystės epochą ne viena trukdo realistiškai suvokti patį reiškinį.
Priverstinė juodaodžių migracija tapo pirmuoju globaliniu rasės perkėlimu žmonijos istorijoje, iš anksto nesuplanuotu kultūrų “persodinimu”, o vėliau ir maišymusi, dirva savitiems politiniams ir socialiniams eksperimentams. Jei ne vergų prekyba, neturėtume džiazo ir Karibų jūros muzikos stilių, unikalaus Brazilijos futbolo ar nepakartojamo JAV krepšinio. Neturėtume ir savitos amerikietiškos civilizacijos istorijos. Tačiau ne tam vergus vežė.
Šiandien istorikai neneigia, kad vergų prekyba Afrikoje egzistavo dar iki europiečiams atplaukiant į jos pakrantes. Neneigia, kad Vakarų Afrikoje gyvavusios islamo valstybės siūlė pirmiesiems europiečiams - portugalams ne tik auksą, bet druską, tekstilę, žuvį, dramblio kaulą ir… vergus. Tad visai tikėtina, jog pati Afrika pasiūlė “prekę” ar atsiskaitymą ja už europietiškas gerybes. Kai kurios vakarų bei pietvakarių Afrikos gentys ėmėsi specializuotis kaimyninių genčių puldinėjimuose, siekiant paruošti gyvosios prekės partijas, “medžiojo” vienos kitas, grobį parduodamos prekybos tarpininkams. Ne dėl odos spalvos. Toks biznis buvo. Afrika irgi savaip atrado Ameriką.
Daug prirašyta apie vergų gabenimo laivo triumuose sąlygas, sąlygas, dažnai charakterizuojamas kaip nežmogiškas. Tačiau skaičiavimai rodo, kad laivuose mirdavo tik apie 13% vergų, ne ką daugiau kaip paprastų keleivių ilgose transatlantinėse kelionėse. Pirkliai buvo suinteresuoti patiekti savo “prekę” kuo geresnės prekinės išvaizdos. Žymiai daugiau kančių vergai patirdavo stovyklose pačioje Afrikoje, pirklių belaukiant. Pastarieji “išbrokuodavo” ne vieną iškankintą belaisvį, kurio dažniausiai čia pat laukė mirtis. Prieštaringos žinios pasiekia mus ir apie vergų gyvenimo sąlygas Amerikoje. Kainų svyravimai vergų prekybos rinkoje neretai vertė plantatorius tausoti gyvąją darbo jėgą, skatinti jos natūralią reprodukciją ir sveiką gyvenseną, nors nebuvo nei kalbos apie kokias nors pilietines ar politines vergų teises.
Kažkada negrais vadinti žmonės šiandien pagarbiai tituluojami afro-amerikiečiais, galinčiais daryti įtaką galingiausios pasaulio valstybės politikai daugiau nei kokie nors JAV NATO partneriai. Afrikietiško kraujo turintys JAV pareigūnai gali vadovauti JAV užsienio politikai ar patarinėti globalinio saugumo klausimais. Pergales sporto arenose Amerikos šalims skina juodaodžiai sportininkai. Niekur kitur juodaodžiai nepasiekė tokio aukšto statuso bendruomenėje, kaip šalyje, kažkada importavusioje vergus.
Gerai, kad yra kompensacija už protėvių vergystę. Nedrįskime tačiau sakyti, kad vergai buvo laimingi ir aprūpinti žmonės – tai, kad žmogui paneigiama gyvenamosios vietos, veiklos pasirinkimo ir dar daug kitų teisių, daug kartų niekingiau už kalbas, kad Afrikoje jiems būtų buvę blogiau. Dėl vieno dalyko tikrai nėra ko ginčytis. Žudymas, žeminimas, neapykanta dėl odos spalvos ar kitų rasinių požymių yra nepriimtina. Nekęsti žmogaus tiesiog nežmogiška. Tačiau ar pridėjus ranką prie širdies galima teigti, jog afrikiečiai tapo vergais dėl to, kad jie priklauso būtent šiai rasei, ar dėl kitų (arba ir dėl kitų) aplinkybių.
Rasizmas šiandien tampa globalus. Užuot stengęsi prisitaikyti vienos prie kitų, bendrijos randa motyvų pabrėžti savo unikalumą, atskirumą ir jokiu būdu nesutinka prie ko nors “taikytis”. Bandymai “ekumeniškai” bendrauti tarp rasių baigėsi tuo, kad ekumenizmas darosi panašus į belytiškumą – iškastravus visas rases, superrasė neatsiranda, veikiau nelieka nė vienos.
Rasizmas yra ne nykstanti, bet rimtėjanti problema, daug daug kartų rimtesnė nei pasiknaisiojimas Izraelio ar britų imperijos istorijoje. Ne paslaptis, kad vyksta tam tikras “rasinis revanšas” – Afrikos pareigūnas demonstratyviai plaunasi rankas, kai paliečia baltąjį, Amerikoje kuriami uždari juodaodžių klubai, į kuriuos kitos odos spalvos žmogui patekti nevalia. Pasirodo, sau leidžiama daug daugiau nei europiečiai galėtų daryti su kitų rasių atstovais: jiems ir pasvajoti nevalia apie klubą Niujorko centre “tik baltiesiems”. “Kaltieji” euroamerikiečiai turi atsiprašinėti už savo kaltes ir glorifikuoti juodąjį apartheidą, islamiškąjį rasizmą, o nepanorėję to daryti, lieka dar labiau kalti.
Jeigu jau taip, tai ar galima stebėtis, kad pasityčioję iš vadinamosios baltosios rasės ir jos mėginimo atpirkti būtas bei nebūtas kaltes, garbingieji rasizmo vertintojai iš anksto pardavė indulgenciją bin ladenams ir kitiems amerikų keiksnotojams. Europiečių ir euroamerikiečių protėviai buvo kalti, jų anūkai kaltes išpažino ir pasistengė, kad kažkada skriaustieji turėtų privilegijuotas galimybes, užsimerkė prieš ne visada sveikas ambicijas.
Teigiama, kad žmogaus teisės natūraliai kyla iš žmogaus prigimties. Jei nesame rasistai, turėtume sutikti su tuo, kad europiečio, arabo ar afrikiečio žmogiška prigimtis turi būti panaši. Tai gal tas specifinės “kultūros” nepajudinamumas yra gerokai perdėtas. Tegu etnologai pasako, kokią afrikietiško identiteto dalį praras Juodosios Afrikos tautos, jei ims europietiškai gerbti žmogiškąjį orumą, nuomonių pliuralizmą ir individo teisę būti individualybe, jei pradės europietiškai integruoti savo šalių ūkius, o demokratinius rinkimus rengs ne dėl akių, o todėl, kad taip sėkmingiau tvarkyti šalį. Kas nutiks, jei islamą išpažįstančios moterys turės elementarias žmogaus teises, joms nereikės slapstytis po neva specifinėmis kultūrinėmis tradicijomis?
Gal tada patys sau taps gražūs ir perspektyvūs, o europiečių akyse virs partneriais ir net konkurentais, o ne amžinais išmaldos prašytojais.