Vyras su mūsų šalies specialistų delegacija į Vokietiją keliavo pasisemti ūkininkavimo patirties, kadangi iki 200 karvių ketina plėsti savo pieno fermą. Šilališkis pastebėjo, jog lietuviams būtina mokytis verslumo ir deramai išnaudoti ES pieno sektoriaus reglamento teikiamas galimybes. Bavarų ūkininkai dėstė, jog pieno ūkių savininkams dėl savo verslo ateities tenka ir į gatves su protesto akcijomis išeiti, ir Briuselio valdininkus piketais pagąsdinti.
Su kolegomis ūkininkais, inžinieriais bei verslo atstovais T.Raudonius lankėsi Huberto Holerio, Oto Dušlio, Georgo Loiblio, Paulio Kapfhamerio ir kitų fermerių pieno ūkiuose. Lietuviai sutarė, jog su vokiečiais gali lygiuotis sumanymais, tačiau technologijų pažanga mūsų kaimą pasieks tik po keleto ar net keliolikos metų. Tas pasakytina ir apie tvartų statybas, ir apie pašarų ruošimą, ir apie galvijų veislininkystės darbą.
Bavarų ūkiuose mūsiškiai susidūrė su pieno kvotų sistemos praktika. Kadangi daugelis Vokietijos pieno gamintojų kvotą įvykdo ar net viršija, svarstoma, ar riboti pardavimą, ar mokėti baudas. Pasak ūkininkų H.Holerio ir P.Kapfhamerio, bauda už viršytą kvotą - 25 eurocentai už kiekvieną perteklinio pieno kilogramą.
Lietuvius po bavarų ūkius lydėjusi kompanijos „Wolf system GmbH“ vadybininkė Daniela Fietz pasakojo, jog Vokietijoje nuolat mažėja pieno gamintojų, kurie neįvykdo kvotos. Vokietijos pieno gamintojams tenka apie 40 proc. viso viršyto ES pieno kvotos kiekio. Skaudi pastarųjų metų pieno ūkių patirtis turėtų priversti gamintojus iš anksto derinti turimą kvotą su pieno gamyba.
Jau pieno kvotos metų pradžioje reikia įvertinti, kiek ūkis gali pagaminti pieno. Jeigu numatoma pagaminti daugiau, negu leidžia kvota, reikia paskaičiuoti, ar verta pirkti papildomą pieno kvotą. Pasak H. Holerio, kasmet jam tenka pirkti papildomą pieno kvotą, už kilogramą mokant (nelygu pasiūla) nuo 28 iki 52 eurocentų.
Remiantis ES statistika, Vokietijoje yra 46789 pieno gamintojai, 970 tūkst. kontroliuojamų karvių, nustatyta pieno kvota – 7,4 mln. t. Neseniai agentūra „Agra Europe“ pranešė, jog Berlyne vykusiame 21-ajame pieno gamybos kvotų aukcione parduotas rekordiškas jų kiekis – 257 mln. kg. Dalyvavo 6741 pardavėjas ir 9905 pirkėjai, daugiausia iš Bavarijos. Dėl gausaus dalyvių skaičiaus nukrito kvotų kainos: vidutinė kaina buvo 0,38 eurocentai už kilogramą.
Vokiečių ūkininkai bėdojo, jog nusipirkti papildomą pieno kvotą kasmet darosi vis sunkiau. Pieno gamintojams, kurie savo kvotos negali arba nenori padidinti, o jiems gresia pieno perteklius, gali pasirinkti vieną iš šių alternatyvų: 1) už perteklių mokėti baudas; 2) daugiau pieno sugirdyti veršeliams; 3) sumažinti gamybą, mažinant melžiamų karvių skaičių; 4) mažinti melžiamų karvių produktyvumą.
Pieno gamintojui svarbu žinoti, kuri iš šių blogybių ūkiui mažiausia. Vokietijos ūkininkus konsultuojantys specialistai palyginimui pasirinko 50 karvių ūkį (tokius ir matėme Bavarijoje). Pagrindinis vertinimo kriterijus – gauto pelno rodiklis, skaičiuojamas visai karvių bandai. Didžiausią pelną gamintojai gali gauti pirkdami papildomą pieno kvotą ir sugirdydami perteklinį pieną veršeliams. Tokį variantą matėme P. Kapfhamerio ir H. Holerio ūkiuose. Kiti gamintojai pieno pertekliaus išvengia mažindami karvių skaičių arba mažindami karvių produktyvumą (O. Dušlio ir G. Loiblio ūkiai).
Nepriklausomai nuo produktyvumo, mokėti baudas beveik visuomet yra prasčiausia išeitis. Grynosios pajamos, tenkančios 1 kg pieno, sudaro apie 0,18–0,19 EUR, o tai daug mažiau nei bauda, skiriama už perteklinę produkciją (0,25 EUR/kg).
Sugirdyti perteklinį pieną veršeliams yra vienas palankesnių variantų. Atiduodant šviežią pieną veršeliams, sutaupoma didelė dalis (apie 125 g vienam litrui pieno) pieno pakaitalų. Esant vidutinei pieno pakaitalų kainai - 1,44 EUR/kg, naudojamo pieno vertė sudaro apie 0,18 EUR/kg. Tačiau šio varianto pasirinkimą riboja didesni perteklinio pieno kiekiai, girdymo technika, higienos veiksniai.
Mažinti karvių skaičių apsimoka mažiau negu sugirdyti perteklinį pieną veršeliams. Mat tuomet negaunama papildomų pajamų už parduotus veršelius. Tik tuo atveju, kai įvertinamos sumažėjusios darbo sąnaudos ir pašarų sunaudojimas, grynųjų pajamų dydis artėja prie pieno sugirdymo veršeliams varianto. Jeigu sumažinus karvių skaičių atsižvelgiama į atsilaisvinusią darbo jėgą, tada mažinti karvių skaičių yra naudingiau negu mokėti baudas ir mažinti karvių produktyvumą.
Jeigu karvių produktyvumas yra didelis ar labai didelis, pirkti pieno kvotą, esant tam tikroms rinkos sąlygoms, dar labiau apsimoka. Didėjančios pieno kvotų kainos verčia dar kruopščiau skaičiuoti. Žvelgiant į ateitį ir turint omeny, kad mažėja pieno supirkimo kainos, brangsta energijos ištekliai ir darbo jėga, šio varianto ekonomiškumas sumažėja.
Hengesbergo kaimo ūkininkas P. Kapfhameris teigė nemažai investuojantis į veislininkystės programas. Jo ūkyje auginamos „vietinės žalmargės“, kurios savo genetika yra ir melžiamos karvės, ir mėsiniai galvijai. Pasak ūkininko, tokios karvės nėra labai produktyvios, per laktaciją duoda 7-8 tūkst. kg pieno. Tačiau pasibaigus intensyviam pieno gamybos procesui (mūsų terminais – pasmerktos nurašyti), jos už gerą kainą parduodamos kaip mėsiniai galvijai.
Beveik visuose aplankytuose bavarų ūkiuose veršeliai auginami mėsai, už juos mokama nebloga kaina.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjo mūsų ūkininkas T. Raudonius - vokiečiai atsisakę šienainio gamybos ritiniuose technologijos. Neteko matyti nei baltuojančių polietileno kupstų, nei šių pašarų ruošimo technikos. Tačiau statybos kompanija „Wolf system GmbH“ turi daug užsakymų statyti siloso bokštus, tranšėjas. Beje, Vokietijoje jau draudžiama siloso kaupų plėvelę prispausti senomis automobilių padangomis. Tam sugalvoti specialūs tankaus ir tvirto audinio maišeliai su smėlio arba žvyro užpildu.