Dabar jis daug vilčių deda į karingus jaunuolius, jo paties suburtus į judėjimą „Naši“. Judėjimas nėra originalus, ir A.Hitleris pradėjo nuo tvirtų, bet nelabai išsilavinusių jaunuolių, juos aprengė uniformomis, į rankas įkišo fakelus ir pasakė, kad jų misija „pagerinti pasaulį“.
Ne šio straipsnio tikslas kalbėti apie „Naši“ ideologijas. Šį kartą mane sudomino tik viena iš jų: būtinybė didinti gimstamumą, nes jei nebus vaikučių, nebus ir kareivėlių. Tikra tiesa.
Štai neseniai Rusijos žiniasklaidoje buvo platinama informacija, kad kažkur už Maskvos, kasmetinėje „Naši“ stovykloje dalyvavo per 10 tūkstančių uniformuotų jaunuolių, kuriems uniformos buvo rekomenduojamos tik marširuojant, klausant paskaitų apie nenugalimą Rusiją, kartais sportuojant. Kitokiose situacijose uniforma nebuvo reikalinga, nors drausmė stovykloje buvo tikrai kariška: lankomumas buvo tikrinamas su elektroninių ženklelių pagalba, o praleidę tris užsiėmimus ar abejingai klausę paskaitų apie seksą, ar iš kažkur atsinešę prezervatyvų buvo šalinami iš stovyklos.
Reikia pripažinti, kad alkoholis stovykloje buvo draudžiamas. Bet ne todėl, kad jis – „visų blogybių matas“, o todėl, kad neblaivioje būklėje pradėti vaikučiai gali ir išsigimti.
Taigi – stovykloje, tarsi uždaroje sektoje, buvo masiškai tuokiamos poros. Tos masinės tuoktuvės bei kraštutinė atsidavimo savo tautai išraiška gražiais žodžiais buvo vadinama teisėta, rimtai kontroliuojama valstybės pareigūnų. Net žiniasklaida tas ekscentriškas priemones, kaip bandymą padidinti katastrofiškai mažą gimstamumo lygį, vertino teigiamai.
Sunku įsivaizduoti, kaip tie valstybės pareigūnai kontroliavo situaciją, kai jaunuoliai nusirengdavo uniformas, bet viename internetiniame portale lyg ir dalyvavęs tose orgijose jaunuolis pasakojo, kad paskaitų metų lyg ir netyčia buvo paplatinta medžiaga apie J.Stalino konclagerius, kur kai kuriuose vyrų koncentracijos stovyklose ir analogiškose moterų stovyklose buvo skelbiama, kad „įvykdžius kelias normeles“ vietoj vienos, tai yra geriau už kitus pasidarbavus, bus „suteikta premija“ – sueitis su priešingos lyties atstovais (-ėmis).
Tokie pažadai, žinoma, buvo veiksmingi, žmogeliai net stenėdami stengdavosi, o „valstybės pareigūnai“, be abejo, pažadą ištęsėdavo: šimtą „pirmūnų“ suleisdavo į vieną patalpą su šimtu „pirmūnių“, o patys pro iš anksto paruoštas skylutes stebėdavo, ką jie veikia.
Nemanau, kad tada „valstybės pareigūnams“ rūpėjo Rusijos ateitis, juos tikriausiai labiau žavėjo jų pačių surežisuotas „pornografinis spektaklis“, bet vaikučių gimdavo, nors mažai jų išgyvendavo, o tokia lyg netyčia pamėtėta praeities iliustracija buvo reikalinga seksualinei fantazijai išjudinti.
„Naši“ berniukai ir mergaitės, žinoma, ne fiziškai, dvasiškai ir seksualiai išbadėję tremtiniai. Toks sugretinimas galbūt ne vieną ir įžeidė, bet daugelis analogijų yra labai iškalbingos ir jų nepaisyti negalima. Rusų tautos gausinimas, perkeliamas net į politinį lygmenį, primena kitus panašius atvejus.
Po revoliucijos Sovietų Sąjungoje buvo toks gal net ir mokslininkas Bagdanovas. Ir jo vardo Kraujo perpylimo institutas buvo. Pagrindinė Bagdanovo idėja, kurią jis bandė įgyvendinti savo vardo (pavardės) institute, – imti kraują iš senų revoliucionierių, patikimų bolševikų ir perpilti jį jauniems dar nelabai tvirtiems idėjiškai būsimiems komunizmo statytojams.
Taip Bagdanovas tikėjo pagausinti ir sustiprinti ištikimų leniniečių gretas. Dabar niekas negali pasakyti, ar jam būtų pavykę, nes ir pats Bagdanovas, nors ir būdamas labai ištikimas Lenino bendražygis, panoro būti dar ištikimesnis, sau susileido kažkokio revoliucijos kovose pasižymėjusio senolio kraujo ir numirė, nes tada dar niekas nieko nežinojo nei apie jokius rezusus, nei apie kraujo grupes.
Tuo pačiu metu, šalia minėto Bagdanovo instituto puikiai klestėjo Smegenų institutas, kuriame nenuilstamai darbavosi kitas gal net ir mokslininkas Ivanovas. Tame institute, pradėję tyrinėti Lenino smegenis ir juose ieškoti ateities proto galiūnų ląstelių ar kažkokių kitokių medžiagų, į tą institutą tempė „nemirtingųjų“ Gorkio, Mičiurino, Pavlovo, Majakovskio smegenis, juos „vakumavo“ stiklainiuose ir, žinoma, visais būdais tyrinėjo, turint tikslą bet kokiais jų ląsteles „sukaišioti“ į spaliukų, pionierių, komjaunuolių kūnus ir Sovietų Sąjungoje išvesti vien tik genelių komunistų armijas, kurių pagalba būtų dar greičiau statomas komunizmas.
Beje, yra žinomas toks atsitikimas, kai nusišovus (?) V.Majakovskiui, prie jo lavono pirmiausiai prisistatė vyrukai iš Smegenų centro. Išgirdę liūdną žinią besiburiantys poeto talento gerbėjai ir neįtarė, kad iš paskutinės V.Majakovskio buveinės išskubantys vyrukai lagaminėlyje įmerktus į stiklainį išsineša jų numylėtinio smegenis.
Gal tik šiandien Rusijoje kai kas stebisi, kad į labai garsaus poeto žūties vietą pirmiausia atskubėjo ne tyrėjai, norintys išsiaiškinti, ar poetas tikrai pats nusišovė, ar buvo nušautas, o „mėsinėtojai“. O kad V.Majakovskis galėjo ir ne pats pykštelti į save, tokių ženklų dabar Rusijoje atrandama vis daugiau. Ypač tyrinėjant jo mylimosios L.Brik gyvenimo peripetijas. Pasirodo, kad ne taip jau smarkiai ji mylėjo garsųjį poetą, o labiau juo naudojosi, siekiant savo materialinės gerovės. Ir jos vyras žmoną su V.Majakovskiu ramiai išleisdavo į kurortus ne visai todėl, kad tai buvo jų trijulės kažkokia mistinė draugystė ir keistas pasitikėjimas ar viršžmogiškas nepavydas, bet taipogi ir jam atitekdavo viena kita nuograuža nuo uždraustų rojaus obuoliukų.
Kai V.Majakovskis nusišovė, L.Brik Rusijoje nebuvo, paskui ji visiems tragišku balsu kartodavo, kad jeigu ji būtų buvusi Maskvoje, V.Majakovskis nebūtų nusišovęs. Bet dabar vis garsiau kalbama, kad šita gražuolė specialiai išvažiavo į Paryžių, nes ji žinojo, kad proletarų dainius jau buvo savo „atidirbęs“ revoliucijos labui ir ČK nutarė jį „atjungti“. O L.Brik apie artėjantį susidorojimą žinojo todėl, kad ji buvo ČK agentė, su V.Majakovskiu lankėsi visuose klubuose, pobūviuose, uždaruose vakarėliuose ne todėl, kad norėjo pasipuikuoti poeto šlovės spinduliais, o todėl, kad apie viską turėdavo informuoti „organus“.
Beje, tuo pačiu metu tiems patiems „organas“ buvo kilęs ir kitas „genialus sumanymas“: vienas kažkoks „patikimas“ zootechnikas juos įtikino, kad sujungus moterį su oragutangu ar šimpanze, galima „išvesti“ ilgaamžį, stiprų, paklusnų, ramų, gerai dresiruojamą padarą, kuris nesipriešindamas dieną ir naktį „statytų komunizmą“, o jeigu reikėtų („organai“ nė kiek neabejojo, kad reikės), būtų gerai valdomas, patikimas, priešui negailestingas karys. Zootechnikas buvo komandiruotas į Afriką, bet ar tai slapčiausioji informacija dėl nesuprantamų priežasčių buvo kažkieno paviešinta, ar kitos priežastys turėjo „negatyvų poveikį“, bet juodaodės už jokius pinigus nenorėjo santykiauti su „protėviais“, ir zootechnikui, nieko nepešus, teko grįžti į Maskvą.
Bet nusiminti nebuvo ko: juk idėjiškų komjaunuolių, pasiryžusių aukotis vardan šviesios ateities, buvo daugiau negu reikia. Negrės – nesusipratusios, ko iš jų norėti, o patriotiškos zojos buvo pasiryžusios bet kokioms aukoms šviesios ateities ir pasaulinės komunizmo pergalės labui. Pirmiausia nuošaliame Suchumyje, lyg tai norint paįvairinti poilsiautojų kasdienybę, buvo atidarytas beždžionynas (atrodo, jis ir šiandien traukia smalsius turistus).
Besigėrėdami savo tolimos praeities broliais žmonės ir nepastebėdavo, kad kuriam laikui iš aptvaro dingsta vienas ar kitas gauruotas galiūnas. Daug metų įvairių broliškų tautų sesės su komjaunimo kelialapiais važiavo į garsųjį kurortą, daug kas joms pavydėjo ilgalaikių kelialapių.
Neturiu jokių duomenų, kaip ten vykdavo „orgijos“. Šiandien Rusijos žiniasklaida yra pateikusi dvi versijas. Pirmoji – bandymai buvo nesėkmingi ir nutraukti, o J.Staliną nuvylęs zootechnikas buvo sušaudytas.
Antroji – bandymai buvo tęsiami ir po J.Stalino mirties, tik „laboratorija“ buvo perkelta kažkur į Sibirą, arčiau natūralios aplinkos, kur mažiau žmonių ir daugiau medžių, tai yra, kur daugiau tų pačių žmonių nepaliestos gamtos. Kai kas net teigia, kad „hibridų“ vis dėlto pavyko „išgauti“.
Sako, ir šiandien gauruotų milžinų neprieinamuose taigos masyvuose ar neįveikiamuose kalnuose vietos gyventojai sutinka, kai kas randa ir sniege jų įmintų pėdų. Vieni tuos keistus sutvėrimus vadina „sniego žmogumi“, kiti kažkaip kitaip, nesuprantamais vietiniais žodžiais.
Apie visus čia mano greitute paminėtus atvejus, be abejo, kažkur gali būti ir daugiau medžiagos. Bet gali būti, kad ji seniai sunaikinta. Kalbama, kad ir „nedavusios vaisiaus“ mergaitės iš kurorto nesugrįždavo.
Šiaip ar taip smalsūs praeities tyrinėtojai vis dar kapstosi archyvuose ir čiaudėja nuo praeities dulkėmis nusėstų foliantų. O naujosios kartos ir toliau ieško būdu kaip išreikšti savo begalinę meilę tėvynei. Manau, kad ”Naši” berniukai ir mergaitės dar ne kartą mums pademonstruos, kaip jie ”moka mylėti” Rusiją.