Vieneri moksleivės metai vienuolių globoje

Pažinusi kaimyninės šalies Lenkijos kultūrą, išmokusi kalbą, apėjusi keletą mokyklos taisyklių, tiesiog nesiderinančių su jos charakteriu, šią rugsėjo pirmąją moksleivė šventė jau vienoje iš Vilniaus gimnazijų. Bet metų, praleistų vienuolių globoje, ir daugybės nepakartojamų įspūdžių ji dar ilgai nepamirš.

„Atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku“, – pradeda pasakoti Julija, paklausta apie netradicinį sumanymą išvažiuoti mokytis į kitą šalį, baigus tik 10 klasių.

Viskas prasidėjo praėjusių metų pavasarį, kai dalyvaudama vienoje tarptautinėje konferencijoje ji atsisėdo šalia lenko ir trumpai pabendravusi sulaukė pasiūlymo mokytis Krokuvoje. „Pagalvojau gal 10 minučių ir atsakiau – gerai. Tai buvo spontaniškas apsisprendimas“, – prisimena moksleivė.

„Liceum Siostr Prezentek“ – mokykla, kurioje nuo rugsėjo turėjo pradėti mokytis Julija, – įsikūrusi senoviniame pastate pačioje Krokuvos šerdyje. Iš viso joje mokosi tik apie 300 moksleivių – toks skaičius susidaro suskaičiavus mišrias jaunesniąsias ir vien mergaičių gimnazines klases.

Lenkijos švietimo sistemoje gimnazinės klasės tėra trys – dešimta, vienuolikta, dvylikta – ir jos vadinasi licėjumi.

Praėjusiais metais pirmą kartą per daugiau nei keturių šimtų metų mokyklos gyvavimo istoriją į licėjų buvo priimti 6 berniukai. Taigi gilias tradicijas turinčioje mokymo įstaigoje ėmė pūsti permainų vėjai.

Puikios sąlygos mokytis šioje mokykloje sudarytos ir moksleiviams ne iš Krokuvos: bendrabutis, kuriame jie gyvena, įsikūręs čia pat, gretimoje gatvėje.

Tačiau pirmą sykį išvydus mokyklą merginą apniko abejonės: „Netikėtai sužinojau, kad tai katalikų mokykla, kurioje dalį pamokų veda vienuolės, kad bendrabutyje taip pat gyvenama su vienuolėmis. Nors mokykla labai jauki, gąsdino kryžiai, šventųjų paveikslai kiekviename kambaryje. Sėdėjau ir galvojau – kokia prasmė mokytis katalikų mokykloje, jei niekada stipriai netikėjau Dievu?“

Bet paraginta vyresniojo brolio, Julija susikrovė lagaminus ir pradėjo naujus mokslo metus svetimoje šalyje.

Julija nebuvo vienintelė užsienietė mokykloje – kartu su ja mokėsi šveicarė, vokietė, ukrainietės. Tačiau ji buvo pirmoji mokyklos istorijoje lietuvė. Atvažiavusi moksleivė iškart susidūrė su kalbos barjeru: „Iš pradžių buvo labai sunku susišnekėti, nes galvodavau, kad lenkiškai kalbu taisyklingai, o iš tikrųjų tai buvo rusų kalba, pagražinta lenkiškais šč, šž. Kelis pirmuosius mėnesius dažnai norėjau važiuoti namo, nes mane viskas vargino: ir kalba, ir žmonės. Iš tikrųjų lenkai nėra labai svetingi.“

Kai Julijai būdavo sunku, ji rašydavo elektroninius laiškus ir skambindavo draugams į Vilnių, kai visai prislėgdavo – kreipdavosi į mamą: „Pirmus du mėnesius mamai tikriausiai ateidavo didelės telefono sąskaitos – skambindavo man kiekvieną dieną ir kalbėdavome po valandą, pusantros, kartais ir daugiau. Daug kartų kartojau – viskas, ši diena paskutinė, nebenoriu daugiau čia būti. Bet mama visada sakydavo: „Pabūk pusę metų, tada galėsi grįžti.“

Ir štai po pusės metų Julija suprato, kad viskas nėra jau taip blogai, pastebėjo, jog gali laisvai susišnekėti lenkiškai, ir nusprendė, kad į Lietuvą geriau grįžti rugsėjo 1-ąją. „Kai su visais susidraugavau, jau net buvo truputį gaila juos palikti“, – pastebi mergina.

Kol Julija gyveno bendrabutyje su užsienietėmis ir lenkaitėmis ne iš Krokuvos, už jas buvo atsakingos vienuolės. Todėl tekdavo laikytis nustatytos dienotvarkės: 6:45 ryto visus kelia, septintą – malda dideliame bendrabučio koridoriuje. Iškart po maldos moksleiviai sėsdavo valgyti pusryčių, tuomet – švaros pusvalandis. „Budinčios vienuolės tikrindavo kambarius ir rašydavo balus už tvarkingiausius, paskui duodavo kaip paskatinimą apdovanojimus, bet mums tai nerūpėjo“, – savo gyvenimą su kambariokėmis prisimena Julija. „Kambarį valydavome kartą per savaitę ir to visiškai užtekdavo, kasdien nesikankindavome. Tą laiką geriau skirdavome mokslui.“

Visų keturių tame kambaryje gyvenusių merginų vardai buvo Julija. „Išvertus į lietuvių kalbą lenkiškas jų pavardes būtų Našlaitė, Mažylė ir Tylenė, – bendravardes vardina moksleivė. - Kadangi mokykloje mano klasėje mokėsi iš viso šešios Julijos, mane dažniausiai vadindavo Lietuva – „Litva“.”

Iki mokyklos gretimoje gatvėje moksleiviai nukulniuodavo per dvi minutes. O ten „atsėdėdavo“ septynias-aštuonias valandas. „Iš viso turėjau 36 savaitines pamokas – tai yra labai daug, nes Lietuvoje būna nuo 28 iki 32. Pavyzdžiui, kartą per savaitę būdavo pirmosios pagalbos pamoka. Turėjome mokytis apie visokias bombas, ginklų rūšis, pavojingiausias dujas, masinio naikinimo ginklus, kaip atskirti gesintuvus, kaip suteikti pirmąją pagalbą“, - vardino moksleivė.

Mažoje katalikiškoje mokykloje nebuvo valgyklos, todėl grįžusios po pamokų merginos skubėdavo pasistiprinti. „Po pietų turėdavome 2 valandas laisvo laiko, per kurias galėjome daryti, ką norime. Dažniausiai apžiūrinėdavau miestą“, – pasakojo Julija.

Bendrabučio bibliotekoje buvo ir internetas, ir televizija. „Bet per televizorių neleisdavo žiūrėti kvailų laidų, – labiau su džiaugsmu, nei su nusivylimu pamini moksleivė. - Visada galėdavome žiūrėti žinias, aš prašydavau, kad leistų pažiūrėti futbolo rungtynes. Internetas buvo labai lėtas, tad verčiau eidavau į interneto kavinę.“

„Paskui prasidėdavo mokymosi metas – dviejų valandų privalomas sėdėjimas bendrabučio bibliotekoje. Kiekvienas turi savo staliuką, atsineša knygas ir ten daro namų darbus. Budinti vienuolė žymėjo lankomumą. Jie mano taip: jeigu tu nesėdi bibliotekoje, vadinasi, nieko nemoki ir tavo blogi pažymiai. Bet man atrodo, kad po šitų metų pakeičiau jų nuomonę – pamokas paruošdavau greitai, todėl bibliotekoje retai lankydavausi.“ Savo kambaryje mokytis buvo griežtai uždrausta – vienuolės primindavo, kad ta erdvė skirta poilsiui: „Todėl labai daug mano klasės draugių sėdėdavo bibliotekoje iki išnaktų. Nors ir tai daryti buvo draudžiama, kartais pakliūdavo gera budinčioji vienuolė“.

Toli gražu ne visos vienuolės buvo geros: „Buvo senamadiškų, konservatyvių, kurios priekabiavo dėl kiekvieno nieko. Bendrabutyje man visada priekaištaudavo, kad aš nesusišukavus, užsimiegojus ar liūdna – tai labai vargindavo. Mokykloje galėdavo prikibti, kad tu be uniformos, kad tavo nugara matosi arba sijonas per trumpas, ar kad esi pasidažiusi (negalima dažytis nei plaukų, nei nagų, nei akių).“

Paruošus pamokas, visi sėsdavo valgyti vakarienę. Dar valanda skirta susitvarkymui ir nusiprausimui. Vakarinė malda. Dešimtą valandą prasidėdavo tylos metas.

Ir taip – kiekvieną dieną.

„Savaitgalį stengdavausi nelikti bendrabutyje, nes labai liūdna, kai visi išvažiuoja ir lieka daugiausia 3 žmonės. Dažniausiai važiuodavau pas drauges – į Varšuvą, Vroclavą, į kaimelius Krokuvos apylinkėse, daugelį kurių pažįstu kaip savo penkis pirštus. Visą laiką gyvenau „ant lagaminų“ – 5 dienos bendrabutyje, 2 dienos keliaujant, ir taip nuolatos. Savaitgaliai iš tikrųjų būdavo linksmiausi: susitardavome, kad apie mokyklą visiškai nešnekėsime, tiesiog „atsijungsime“ nuo gyvenimo Krokuvoje. Vieną kartą viskas buvo taip nusibodę, kad savaitgaliui grįžau į Vilnių.“

Kartais savaitgaliais Julija išsinuomodavo vis tą patį butą: „Mokiausi gaminti, pasiimdavau knygų ir tą savaitgalį niekur nelįsdavau, nieko man nesinorėdavo. Lovoje „išgulėdavau“ savo nuovargį.“

Vviena iš licėjaus taisyklių buvo sekmadieniais lankyti Šv. Mišias, tačiau žymėdavo tik tuos, kurie likdavo bendrabutyje.

„Pripratau prie tokio gyvenimo ritmo, – tikino Julija. - Dabar netgi manau, kad gyvendama Lietuvoje turbūt pasiilgsiu to ruošimosi ir keliavimo: nebereikės galvoti, kokį lagaminą – didelį ar mažą – krauti, ką reikia pasiimti su savimi, ko gali trūkti. Sėsti į autobusą ir 13 valandų dardėti prastais Lenkijos keliais iki Vilniaus jau buvo tapę mano gyvenimo dalimi.“

Būdama Lenkijoje Julija niekada neužmiršo savo gimtojo miesto: „Kiekvieną rytą atsikeldavau su mintimi – kaip ten, Vilniuje, kaip draugai? Liūdniausia būdavo, kai kas nors pakviesdavo į gimtadienį, o aš turėjau parašyti – atleisk, negaliu, aš Lenkijoje, už 800 km nuo Vilniaus...“

Kiekvienoje mokyklos klasėje buvo televizorius ir moksleiviai dažnai žiūrėdavo filmus, susijusius su literatūra, geografija, istorija. Vienas Julijai ypač įsiminė: „Tai buvo 1987 m. meninis filmas, pastatytas pagal Adomo Mickevičiaus knygą „Vėlinės“ ir visas filmuotas Vilniuje. Kai pamačiau Aušros vartų, Katedros, Pilies gatvės vaizdus, man pasidarė taip gera, taip šilta...“

„Krokuvoje įgijau savarankiško gyvenimo patirties: kaip leisti pinigus, planuoti laisvalaikį, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, – reziumuoja pašnekovė. - Dar ta mokykla man padėjo suprasti, ko noriu gyvenime, ką toliau noriu studijuoti.“

Į Lietuvą moksleivė sako grįžusi dėl dviejų priežasčių: „Toje mokykloje nėra matematinio profilio, manęs ten nebūtų paruošę A lygio matematikos egzaminui. Be to, nutariau, kad per tuos metus pamačiau viską, ką norėjau. Praleidau Krokuvoje devynis mėnesius, susiradau draugų, bet gyventi ir toliau ten mokytis aš nenorėčiau. Tai ne mano miestas.“