Vakarais ir paryčiui egzistuoja keistas atotrūkis tarp geležinės uždangos ir neperšaunamo stiklo sienų. Lietuviams pasaulis vis labiau primena neregėtų galimybių šaltinį, bet juos taip pat neramina terorizmas, branduolinės varžybos arba emigracija ir imigracija. Tuo tarpu likęs pasaulis pačią Lietuvą laiko menkysta. Klysta.
Mes nestatome betoninių sienų, atitveriančių nuo kitokio pasaulio. Mes einame į jį, “nusiteikę imperiniams žygiams”, anot G.Rose’o, tačiau nešdami tai, ko jūs jau nebeturite.
Lietuva gauna daug naudos bendradarbiaudama su visu pasauliu. Gauna ir daug naudos, bendradarbiaudama su JAV, net daugiau, nei apie tai mano JAV piliečiai. Tačiau JAV, deklaruodamos begalinį liberalizmą ir demokratiją, nėra tokios geranoriškos visiems - taip mano kai kurie irakiečiai, afganistaniečiai ir kai kurie kiti “užsieniečiai”.
Lietuva dėl tos naudos ir nemano radikaliai keisti politikos kurso, išskyrus karo Irake baigimą, skirtingai nuo JAV, vis labiau pasiduodančių melsvos gamtinių dujų iš Rytų liepsnelės žavesiui ir pilno naftos vamzdžio kliuksenimui iš kiek artimesnių Rytų.
„Naivi nesąmonė“, - daugelis atsakys. Negi aš nesuprantu, kad radikaliojo islamo teroristai kelia rimtą grėsmę – “tiek Artimųjų Rytų stabilumui, tiek pačių Vakarų saugumui”, - sako G.Rose’as? Kelia kelia .
O daugiau niekas nekelia?
Kad masinio naikinimo ginklų pakliuvimas į piktų lunatikų, anot G.Rose’o, Irane ir kitur rankas tėra parsidavėlių kainos klausimas? Kad autoritarizmas grįžta, Žemės rutulys greit perkais nuo manipuliacijų tariama klimato šiltėjimo problema, eskaluojama konkuruojančių energetikų? Per mitą, kad Kinija valdys pasaulį, o gal Indija jau dabar valdo per kultūrą, per tai, kad yra didžiausia demokratinė šalis pasaulyje? Ir argi neturėčiau pridurti, jog dėl daugelio šių problemų kalta godžioji Amerikos dalis?
Žinoma – karas su nuosavu ir svetimu terorizmu mus lydės dar ilgai, kol islamiškasis pasaulis visiškai sumodernės, o Vakarų pasaulis grįš prie pamatinių vertybių. Iranas, visiškai tikėtina, įsigis branduolinių ginklų ir apsunkins regiono saugumą, o kitos regiono šalys jau įsigijo, tiesa, jos pirko iš mūsų, Vakarų, tad šitas ginklas yra “geras, taikus”.
“Bet tikrieji naivuoliai yra tie, kurie nesugeba į šias problemas žvelgti iš perspektyvos”, - rašo G.Rose’as. Be abejo, karas visais laikais buvo ištikimas žmonijos palydovas, suryjantis milijonus gyvybių, bet kitiems duodantis neišmatuojamus turtus.
Dabartiniai laikai keisti ne todėl, kad tokios rykštės tebeegzistuoja, kad tokią didelę žmonijos dalį jos ima aplenkti, betgi dar liko vietų be karo. Lietuva irgi į jas taikosi, tai gal nereikia mums to Irako ir Afganistano – karas ten jau yra?
XX amžių lydėjo supervalstybių priešprieša, kuri niekur nedingo. Deja, G.Rose’ai, neatsirado ir galimybių, kad demokratija, taika ir klestėjimas pasklistų už dalies Europos, Šiaurės Amerikos ir Japonijos ribų – po visą pasaulį. Antai milijardas Afrikos žmonių taip ir liko juodojoje skylėje. Ar ne Europa ją valdė, “civilizavo”?
Rašai, kad “šiandien JAV karinis pranašumas toks akivaizdus, jog tradicinį karą tarp didžiųjų valstybių sunku ir įsivaizduoti”. Jei nevertinsime to “akivaizdaus pranašumo” pralaimėjimo Irake ir Afganistane, pamiršime Somalį ir Sudaną, Šri Lanką, Nepalą, Siera Leonę ir Liberiją, kurios vardą sugalvojo išsilaisvinę juodaodžiai vergai.
Teisingai, G.Rose’ai, JAV ekonominė galia palaiko pasaulinę kapitalistinę santvarką, visiems tarsi siūlančią galimybę augti kartu. Tačiau tam lygiagrečiam augimui JAV priešinasi visais įmanomais būdais – nuo vizų režimo iki karinės invazijos. O JAV politiniai idealai – ką gi, tenka pripažinti: ji tikrai propaguoja, nors greičiausiai – tik deklaruoja tautų suverenumą.
Sakai, kad “pasaulis dar niekada taip gerai negyveno”, jei manysime, kad pačios pažangiausios šalys yra sąjungininkės ir žinosime, kas yra pažanga. O štai šito pasaulis dar niekada nežinojo. Pasaulis dar niekada neturėjo tiek dešimčių milijonų aukų nuo narkotikų (ar ne kažkur Šiaurės Amerikoje didžiausia jų paklausa?), AIDS, Ebolos viruso ir visokio kitokio galo vadinamosios “civilizacijos” nelaimių, kad ir automobilių.
Netikiu, kad geriausi pasaulio laikai yra tuo metu, kai griūva šimtaaukščiai dangoraižiai pasaulio pasididžiavime Niujorke, kitoje pasaulio pusėje milijonai vaikų miršta badu, o Amerika mėgaujasi gerove ir suka galvas, kokį gi čia dar išgalvojus pasitenkinimo būdą.
Netiesa, G.Rose’ai, kad pasaulis dabar klesti, nes daugiau nei trečdalis žmonijos gyvena šalyse, kurių turtas išauga maždaug 10 procentų kasmet. Kiek trečdalių gyvena šalyse, kuriose kasdienio išgyvenimo klausimas yra gurkšnis vandens? Trupinys duonos?
Beje, gyvenimo lygis taip pat yra santykinė samprata, nes ji pagrįsta tuo, ar žmogus laimingas, o laimingų žmonių buvo, yra ir bus net ir didžiausiame skurde – svarbu, kad jis būtų šviesus ir ją skleistų. Tad keiskime ginklus, Mc Donaldus ir jų svarbiausiąjį “padažą” – naftą – į mokyklas, universitetus. Gal ir neliks to nelemto terorizmo?
Kaip ir tvirtini, be abejo, turime rimtą pagrindą manyti, kad tendencijos dar kurį laiką nesikeis. Toks kontekstas, kuriame didelis karas arba depresija tikėtini.
Taip, svarbu nepamiršti, kad mūsų padėtis nėra nei atsitiktinė, nei neišvengiama. Ji yra praėjusių dešimtmečių vadovų ir visuomenių priimtų sprendimų rezultatas, kaip rašai, bet ar ir aš tuos sprendimus priėmiau? Ar juos priėmė mūsų būsimi vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai? Tad dėl termino “visuomenių”, neva dalyvavusių sprendimų priėmimuose, visgi turiu kai kurių abejonių. Tai J.Stalinas buvo genialus visuomenininkas, didysis demokratas?
O toliau su G.Rose’u sutinku, kad JAV yra apimta teisuoliškos puikybės. Visgi nesutinku su jo noru, pasitelkus pobušinę administraciją, “prižiūrėti pasaulį daug lengviau”.
Labiau noriu turėti draugų, sąjungininkų, partnerių, bet nebūti “prižiūrimas”, t.y. noriu būti laisvas.