JAV senelių priežiūroje – prarasti Lietuvos protai

Protų nutekėjimas — madinga tema tarp Lietuvos intelektualų ir tarp pačių emigrantų. Į šios temos kemsynus dažnai jiems patiems to nenorint pakliūna ir politikai, kuriems ne visuomet pavyksta iš tos pelkės išlipti sausiems.

Tačiau retai diskutuojama ne apie protų nutekėjimą, bet apie jų sunaikinimą. Jei pirmojo atveju lietuvių protai nuteka ir globaline prasme bent kažkam tampa naudingi, tai antruoju atveju protai nueina vėjais.

Ne kiekvienam emigrantui pavyksta „nutekėti“. Visomis prasmėmis - tiek nutekinti savo protą į užsienį ir gauti iš to naudos, tiek nutekėti už turtingo užsieniečio. Tie, kurių istorijas retai matome pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, negalėjo, nenorėjo ar nesugebėjo gyventi Lietuvoje. Nors jie ir atsidūrė užsienyje, jiems nepavyko panaudoti savo žinių.

Ypač tai pasakytina apie jaunimą, kuris išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir jose užstrigo.

Gyvendami Lietuvoje šie jaunuoliai ir merginos turėjo išsilavinimą ar siekė jį įgyti. Dažnas jau turėjo ir šiokį tokį darbą, kad ir prastai apmokamą. Iš Europos Sąjungos (ES) šalių grįžti daug lengviau: ir pigiau, ir arčiau, ir ryšį su tėvyne palaikyti nėra taip sudėtinga.

Be to, dabar kiekvienas lietuvis Anglijoje ar Airijoje gali įsidarbinti legaliai. Tuo tarpu jaunimas, užstrigęs JAV, pasibaigus vizoms dažnai praranda kvalifikaciją ir neįgyja jokios naujos vertingos patirties.

Kalbos apie tai, kad bet koks darbas užsienyje suteikia neįkainojamą patirtį — saviapgaulė ar tyčia pučiamas burbulas. Apskritai daug darbų, kuriuos dirba naujieji imigrantai, — pagyvenusių žmonių priežiūra, sunkvežimių vairavimas, biurų valymas — ne tik nesuteikia naujos patirties, bet ir sėkmingai prisideda prie to, kad būtų iššvaistytos Lietuvoje gautos žinios ar sukauptas patyrimas.

Alinantis, bukinantis, akių nuo žemės pakelti neleidžiantis darbas septynias dienas per savaitę ir nulinės tobulėjimo ar šalies pažinimo galimybės. Paskui tokie patyrę tautiečiai grįžta į Lietuvą ir paskelbia savo patirties vaisius. Susirenka visi buvę laiptinės kaimynai pasiklausyti istorijų apie tai, kaip „amerikonai“ valgo tik mėsainius, šalyje — netvarka ir nešvara, vietiniai ten nedirba ir pinigus gauna už nieką, o knygos amerikietis iš viso per gyvenimą nėra į ranką paėmęs.

Tokia karjera sunkiai besiverčiančiam žmogui iš Lietuvos kaimo gal ir geriau negu sėdėti ir plempti pigų alų, tačiau jei įmanoma, kažkas turėtų imtis gelbėti nuo tokio pasaulio pažinimo ir profesinių patirčių jaunus išsilavinusius žmones. Kad ir tos pačios nebesuskaičiuojamos imigrantų reikalais besirūpinančios institucijos.

Tačiau politikai rūpinasi, kaip pasiskirti sau rentas. Apie Lietuvos universitetuose į kėdes įsikabinusius kretančius profesorius jau seniai sklinda anekdotai. Pradėti verslą be pažinčių, didelių kyšių ir didžiulio pradinio kapitalo Lietuvoje vis dar tebėra nepasiekiama iliuzija. Jauni gydytojai bėga į užsienį, tačiau užuot svarstę, kaip juos paskatinti likti (ir nebūtinai vien pinigais), leidžiama bažnyčiai nustatinėti, kokius kursus būsimieji medikai turėtų klausyti aukštosios mokyklos suole.

Lietuviai, atvykę į JAV su vadinamąja žalia korta ar analogišką dokumentą turinčiais tėvais, paprastai neprapuola — baigia mokslus, gauna gerus darbus. Tačiau niekas negali pasakyti, kiek tiksliai jaunuolių ir merginų, pasilikę šioje šalyje nelegaliai, nueina dirbti darbų, kurie neturi nieko bendro nei su jų išsilavinimu, nei su ankstesnėmis svajonėmis apie ateitį.

Vienas tokių darbų, apie kuriuos ilgą laiką Lietuvoje buvo kalbama pašnibždomis, vėliau — jau drąsiau, yra pagyvenusių žmonių priežiūra jų pačių namuose. Dabar tai jau jokia naujiena, kad tūkstančiai lietuvių būtent taip užsidirba sau duoną Amerikoje.

Pažįstu daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie dirbdami tokį darbą jaučiasi visaverčiais žmonėmis. Tačiau retas baigęs mokslus jaunuolis ar mergina tokiu darbu džiaugiasi.

Praradę legalų statusą ar jo neįgiję vyrai dažnai bent nueina dirbti į statybas. Tai sunkus fizinis darbas, tačiau nepalyginamai lengvesnis psichologiškai. Tuo tarpu nelegalios jaunos merginos — diplomuotos mokytojos, bibliotekininkės, administratorės, dailininkės — dažnai pasirenka praleisti šešias ar septynias dienas per savaitę viename name (ar kambaryje) su gilios senatvės sulaukusiu žmogumi be galimybės kur nors išeiti, turėti asmeninį gyvenimą, mokytis, tobulėti.

Jų atveju visame pasaulyje liūdnai pagarsėjusios amerikietės Annos Nicole Smith gyvenimas neatrodo kaip košmaras. Žvelgiant iš šalies, tos jaunos moterys su prižiūrimais seneliais gyvena lyg su savo vyrais — Anna Nicole juk irgi nebemiegojo su savo „išrinktuoju“ iškart po vedybų, dėl ko ją ir kaltino „jaunavedžio“ sūnūs.

Jos verda jam valgyti, kartu vakarieniauja, padeda nusiprausti, neretai keičia jam sauskelnes. „Aš senuko pimpalą matau dažniau negu savo vyro“, — atvirumo akimirką rėžė Dalia — mergina, prižiūrinti pagyvenusį vyrą tolimame Čikagos priemiestyje. Jos tikrasis vardas ir pavardė man žinomi, tačiau ji kategoriškai nesutiko, kad jie būtų minimi straipsnyje.

Dalia turi Vilniaus universiteto bibliotekininkystės bakalaurą ir komunikacijų magistrą, įgytą JAV. Merginai nepavyko gauti darbo vizos ar išlošti išsvajotosios žalios kortos. Keleriais metasi jaunesnis jos vyras tebestudijuoja anglų filologiją. Nė vienas iš sutuoktinių neturi teisės legaliai dirbti JAV. Dėl prastos finansinės situacijos pora nusprendė, kad vienintelis būdas išsilaikyti — merginai įsidarbinti pagyvenusių žmonių priežiūroje ir kurį laiką pagyventi atskirai.

„Turiu vieną laisvą dieną — sekmadienį. Grįžusi trumpam namo jaučiu tokį stresą, jog tuojau pat reikės vėl sėsti į automobilį ir išvažiuoti, kad negaliu atsipalaiduoti. Negaliu nieko pradėti daryti namuose, nes atrodo, kad namų vis tiek neturiu. Su vyru valgant restorane stringa kąsnis. Kas iš to, jei likusią savaitės dalį turėsiu pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti su 92 metų vyru, kuriam nuolat teka seilės ir kuris neprigirdi net su klausos aparatu?“ — skundėsi Dalia.

Merginos teigimu, vyriškis, kurį ji prižiūri, beveik nevaikšto, nebegali ir nebenori pats nueiti į tualetą. Jis kalba nerišliai ir tik apie maistą arba savo jaunystę. Kartais jis nebeatpažįsta žmonių, o jį prižiūrinčią 28-erių metų merginą pavadina savo teta.

Prakalbus apie galimybę grįžti į Lietuvą, mergina tvirtino, kad perspektyvos Lietuvoje ją baugina. „Magistro diplomas — grynai teorinis. Bibliotekininkių atlyginimus žinote patys. Kiek jų Lietuvai ir tereikia. Visą gyvenimą praleidau Vilniuje, todėl būtų sunku prisitaikyti gyventi provincijoje. Vilniuje butų nuomos kainos — fantastinės. Neįsivaizduoju, kaip užsidirbti bent nuomai ir maistui“, — svarstė mergina.

Pasakodama apie dabartinį savo darbą, Dalia skundėsi, kad ją nuolat kamuoja depresija, ji priaugo nemažai svorio. „Visas malonumas — žiūrėti televizorių ir valgyti. Sėdėdama prie stalo su senuku tik apsimetu, kad valgau. Paskui visą maistą nusinešu į savo kambarį, įsijungiu televizorių ir valgau viską iš eilės nesustodama“, — kalbėjo mergina.

Dalia prisipažino neturinti jokių draugų, vairuotojo pažymėjimo ar automobilio. Šią vasarą suėjo antri metai, kai ji dirba tame pačiame darbe. Visą tą laiką beveik nematydama kitų žmonių ir neturėdama galimybės bendrauti, ji teigia praradusi visus socialinius įgūdžius. Anksčiau mergina sakėsi galėjusi kalbėti prieš didelę auditoriją, rašydavo sudėtingus rašto darbus universitete, net svajojo apie karjerą viešųjų ryšių srityje.

„Dabar kartais jaučiu, jog bijau paprašyti, kad pardavėja atrakintų matavimosi kabiną drabužių parduotuvėje“, — prasitarė Dalia. Ji vengia atsitiktinių pokalbių su žmonėmis, net jei jie būna malonūs. Pagyvenusį žmogų jo namuose prižiūrinti mergina teigė žinanti, kad kiekvieno pokalbio pradžioje neišvengiamai bus užduotas klausimas: „O ką tu veiki?“ Ji sakė meluoti nenorinti, o pasakyti, kad su magistro išsilavinimu dirba pagyvenusio žmogaus kompanjone Daliai gėda.

Paklausta apie intymųjį gyvenimą, mergina pareiškė nenorinti apie tai kalbėti, tačiau davė suprasti, kad jo kaip ir nėra. Savo vyrą ji mato kartą per savaitę. Apie vaikus pora nedrįsta pagalvoti — nėra nei kaip, nei už ką atžalą auginti.

31 metų Saulius garbaus amžiaus senelio namuose gyvena jau ketverius metus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto verslo administravimo specialybės absolventas kalba optimistiškai — neva susirasiąs amerikietę, vesiąs, gausiąs dokumentus, o tuomet jau pradėsiąs gyvenimą.

Tačiau kol kas visus tuos metus trukusios Sauliaus paieškos — bevaisės. „Tikrosios meilės nesuradau. Šiaip amerikietės man patinka — geras seksas ir panašiai. Kol nesutikau tos vienintelės, aš nemoku vaidinti didelės meilės. O kai pasakau, kad noriu vedybų tik dėl dokumentų — visos pabėga. Jos nori šeimos, vaikų, supažindinti su tėvais ir panašiai“, — atviravo nepriekaištingai atrodantis vaikinas.

Saulius per mėnesį paprastai turi dvi laisvas dienas — dažniausiai sekmadienius. Kad sutaupytų daugiau pinigų, jis nenuomoja jokio buto, tad laisvadienius praleidžia baruose, klubuose arba kurios nors draugės namuose.

Tačiau pinigų taupymas dirbant tokį darbą — reliatyvus dalykas. Kad išblaškytų nuobodulį, išeikvotų susikaupusios energijos perteklių ar tiesiog pamirštų dar vieną prarastą jaunystės mėnesį, prieš grįždamas pas savo slaugytinį Saulius būtinai prisigeria.

Šiek tiek prablaško kassavaitinės kelionės į maisto parduotuvę – jis atsakingas už produktų pristatymą į savo slaugytinio namus. Tačiau vaikinas pasakojo, kad neretai jį nervina, jog net ir šioje srityje nesuteikiama jokios laisvės. Jis privalo pirkti tik tai, ką jam surašo ar padiktuoja senelis.

„Kaip ir daugelis pagyvenusių žmonių, taip ir maniškis linkęs taupyti. Paduoda krūvą kuponų, su kuriais turiu lakstyti po parduotuvę ieškodamas konkretaus produkto, kuris tuo metu yra išparduodamas“, – komentavo savo darbo specifiką vyriškis.

Sauliaus prižiūrimas 84 metų vyras gyvena nuo Čikagos gerokai nutolusiame Neipervilio mieste. Senukas vaikšto, kalba ir neblogai orientuojasi aplinkoje. Vis dėlto jį kamuoja dusulio priepuoliai, jam sunkoka pačiam pasigaminti valgį, o naktį — nueiti iki tualeto. Saulius neturi atskiro kambario, kuriame galėtų užsidaryti duris ir bent trumpam atsiriboti nuo slaugytinio. Jis leidžia laiką didžiajame namo kambaryje, kuris yra pereinamas. Negana to, paslaugūs giminaičiai pasistengė, kad slaugytojas nepamirštų, kam pasamdytas. Prie vaikino lovos pastatytos dvi nedidelės garso kolonėlės. Laidai nuo jų atvesti iki senuko miegamojo, kur prie šio lovos įrengtas mikrofonas, savo ruožtu sujungtas su garso stiprintuvu.

„Čia tam, kad senukui nebūtų sunku mane pasišaukti, jei jam ko reikia. Be to, naktį, kai jis miega, girdžiu, kaip jis kvėpuoja, kosti, dejuoja. Aš kietai miegu, tai man netrukdo. Bet jo sūnus prašė, kad per miegus klausyčiau, ar tėvas vis dar kvėpuoja ir, jei ką, kuo skubiau kviesčiau greitąją“, — paaiškino įrenginio paskirtį Saulius.

Jaunas vyras teigė, kad jis puikiai išmoko šnekamąją anglų kalbą. Tačiau ant žemės palei sieną sukrauta stirta lietuviškų laikraščių – Saulius sakėsi prenumeruojantis vieną dienraštį ir keletą specializuotų žurnalų. Domėtis vietinėmis amerikietiškomis realijomis sakė neturįs noro.

„Šiaip mano mintys Lietuvoje, bet nežinau, ką ten grįžęs veikčiau“, — dvejojo paklaustas apie galimybę grįžti į Lietuvą prieš šešerius metus į JAV atvykęs vyras.

Sauliaus teigimu, jis puikiai suvokia, kad yra tarsi sargas ir nesuteikia jokių profesionalių paslaugų, o jo darbas — nuobodus ir bukinantis. „Girdėjau, kad vaikai prisiriša prie auklių, tačiau kad prižiūrimas senukas prisirištų prie jauno prižiūrėtojo... Aš jam tik kliūtis. Sūnus, žinodamas, kad aš esu su tėvu, nesirodo kartais kelias savaites. Jo tėvas tai suvokia ir dažnai į mane žiūri kaip į priešą — manęs nebūtų, gal tada sūnus dažniau atvažiuotų“, — dėstė lietuvis.

Jei Dalia dirba tam, kad pragyventų ji ir jos vyras, tai Saulius neslėpė ambicijų užsidirbti kuo daugiau pinigų. Visi jo gaunami pinigai keliauja tiesiai į kišenę, jis teigė nemokantis jokių mokesčių valstybei. Kalbėti apie turimas santaupas lietuvis nelabai norėjo, nors pripažino, kad nemaža dalis uždirbamų pinigų iškeliauja „terapijai“: alkoholiui, klubams, brangiems restoranams ir moterims.

„Kai vieną dieną išeisiu — pirksiu naują mašiną. Labiausiai norėčiau BMW. Po šitiek metų darbo nebus gaila ir 65,000 dolerių išleisti. Tada —vesiu, o paskui pažiūrėsim“ , — taip ateities perspektyvas nusakė Saulius.