Kaukazas pažėrė lietuviams kontrastų

Pietų Rusija. Geležinkelio stoties bare prie aptriušusio stalelio sėdi gerokai apgirtusi kokių 60 metų stambi moteris, iš išvaizdos perpus jaunesnis visiškai sulysęs jos bedantis sūnus ir gal ketverių metų mergaitė.

„Dukrele, koks tau žodis pats mieliausias?“ - gal jau dešimtą kartą palinkęs prie mergaitės klausia bedantę burną plačiai pravėręs ir girta šypsena besivaipantis vyras.

Gal jau irgi dešimtą kartą išgirdęs vis tą patį atsakymą, kad mieliausias jai žodis yra „alus“, vyriškis linksmai šiepiasi, išdidžiai dairosi aplinkui ir plekšnoja per petį mergaitei.

Tuo metu mažametė rankoje spaudžia skardinę stipraus alaus ir valiūkiškai maivydamasi bei žvilgčiodama į tėvą vis ragauja. Vėliau ji viena išeina į peroną, pritupia, vėl atsigeria alaus, stojasi, virsta ant grindinio.

Tuo metu pro ją ėjo ne vienas milicijos patrulis, tačiau jie į neblaivią mažametę net nepažvelgė.

Milicininkai buvo ginkluoti automatais, pistoletais ir lazdomis. Jiems dabar rūpi ne mergaitė ir jos tėvai. Mieste, kuris lietuviškai vadinasi Mineraliniai vandenys, jie labiau bijo čečėnų išpuolių, net ir savo milicijos skyrių yra aptvėrę spygliuota viela. Ten jiems saugu.

Viešas mažamečių vaikų girdymas - mažai reikšmingas ir privatus tėvų reikalas, plačiosios Rusijos užkampiuose tapęs kone normaliu reiškiniu.

Tuo tarpu kitame bare sėdi arba po peroną trinasi keli sportiškas kelnes apsitempę jaunuoliai. Ant jų nugarų spindi riebiomis raidėmis rusiškas užrašas: „Aš - čečėnas!“ Šiame mieste tvyrančią įtampą palaikyti kai kas linkęs ir tokiomis priemonėmis.

Kaukazo kalnuose paskutinį kartą lankiausi labai seniai, gal prieš 15 metų. Tada važiuodavau į šiuos kalnus beveik kasmet, kaskart matydavau ir besikeičiantį Pietų Rusijos vaizdą.

Smėlio maišų užtvarai ir kovinės desantininkų mašinos bei iki ausų ginkluoti kariai stebindavo net ir pačius rusų keliautojus. Karačejevo-Čerkesijos ar Kabardino-Balkarijos tautos tuo metu nekariavo su rusais, tačiau jų kontrolė kartais būdavo didesnė nei maištingoje Čečėnijoje. Ir tai suprantama, nes jei pakils šios tautos, Rusijos galimybės kontroliuoti Kaukazo prieigas bus lygios nuliui.

Keliautojų sąjungos vadovo Algimanto Jucevičiaus pastangomis suorganizuota kelionė į Kaukazo kalnus nebeprimena tų ankstesnių, kai tekdavo visomis priemonėmis brautis pro karių užkardas. Atsigavo ir dabar jau privatizuotos anksčiau garsios alpinistų stovyklos. Tereikia iš anksto užsakyti autobusą ir už pinigus jis nuveš tave į bet kurią dar likusią alpinistų stovyklą.

Maždaug 90 į paskiras grupes pasiskirsčiusių Lietuvos keliautojų šiais metais patraukė į Bezengi stovyklą, įsikūrusią per 1000 metrų aukštyje. Ši kelionė - viena pigiausių, nes bilietai traukiniu, vizos, gyvenimas alpinistų stovykloje, maistas ir dviejų savaičių kopimas į gražias perėjas bei viršūnes vienam žmogui kainavo maždaug 1 tūkstantį litų.

Pirmąją dieną, iškilmingai atidarę Lietuvos keliautojų turiadą ir iškėlę Lietuvos vėliavą palapinių miestelyje, visi lietuviai patraukė link tos vietos, kur 1959 metais, leisdamiesi nuo itin sudėtingos Dychtau viršūnės, žuvo Lietuvos alpinizmo pradininkai G.Akstinas, F.Mieliauskas ir V.Vosylius. Pirmojo garbei Tian Šanio kalnuose yra pavadinta viena iš viršūnių.

Ant didžiulio akmens, greta kitų panašių tekstų, radome ir Lietuvos alpinistams skirtą atminimo lentelę. Kadangi užrašas jau buvo išblukęs, lietuviai dažais tekstą atnaujino.

A.Jucevičius prisiminė, kad po šių alpinistų žūties tuomečiai Sovietų Sąjungos partiniai vadai svarstė galimybę lietuviams ir kitiems lygumų gyventojams visiškai uždrausti užsiiminėti alpinizmu.

Esą lietuviai yra lygumų gyventojai ir todėl neturi išsiugdę aukščio baimės jausmo. Kopia, kur papuola ir kaip papuola. Todėl ir žūsta.

Jau kitą dieną visos grupės, tarp kurių buvo ir panevėžiečių, išsibarstė po kalnus. Šis Kaukazo kalnų rajonas pasižymi tuo, kad nors jame ir nėra aukščiausios Kaukazo viršūnės Elbruso (5642 m), tačiau čia stūkso reto grožio ir pavojingumo Bezengi kalnagūbris, alpinistų vadinamas Bezengi siena.

Daugelis perėjų ir viršūnių šiame kalnagūbryje ar aplink jį yra daugiau nei 5000 metrų aukščio ir techniškai pakankamai sudėtingos. Todėl šis Kaukazo rajonas vadinamas vienu sunkiausiai įveikiamų. Ir mums, daug laiko praleidusiems prie Bezengi sienos, teko įsitikinti, kad akmenų griū-tys ar sniego lavinos čia lekia kone kas valandą.

Pirmoji Missės (3776 m) perėja buvo viena iš lengviausių, tačiau, nepaisant to, ne kartą teko sukti į ledyną ledo varžtus ir naudotis kita technine įranga. Ant šios perėjos užkopė keturios lietuvių grupės.

Tačiau besileidžiant virvėmis Šcharos ledynu žemyn, kai ledo varžtai jau buvo pakankamai išjudinti kitų keliautojų, o paskutinis buvo likęs turiados vadovas 65 metų A.Jucevičius, netikėtai vienas varžtas ištrūko ir A.Jucevičius virto aukštielninkas žemyn.

Laimei, keliautojas buvo su šalmu, nes į ledyną galva trenkėsi ne vieną kartą. A.Jucevičius lėkė žemyn ledynu, kol jį sustabdė virvė. Ji buvo apsisukusi apie keliautojo koją, todėl stabdymo jėga teko ne ant krūtinės tvirtinamiems raiščiams, o klubo sąnariui.

Daug ko savo ilgame keliautojo gyvenime jau regėjęs A.Jucevičius šįkart išgyveno tik nedidelius sumušimus bei klubo sąnario patempimą. Į stovyklą jis kitą dieną, nors ir šlubčiodamas, nusileido be kitų pagalbos. Tačiau ši trauma nebeleido jam kopti į kitas viršūnes ir perėjas.

Nusileidusios į bazinę stovyklą, jau kitą dieną grupės vėl iškeliavo į kalnus. Mūsų vienuolikos žmonių grupė patraukė link Bezengi sienos, kurios pradžioje stūkso Lelverio (4355 m) viršūnė. Nors ji viena nesudėtingiausių viršūnių, esančių toje grėsmingai atrodančioje sienoje, tačiau ir kopiant į ją stačiu sniego, ledo ar uolų šlaitu būtina naudoti nemažai saugumą garantuojančių priemonių.

Kartais užkopę ant Lelverio kalno keteros abiejose pusėse matėme tik prarajas, todėl kopimas tokiais momentais sulėtėdavo - reikėdavo kabinti virves ir toliau kopti itin saugantis.

Su mūsų grupe kopė dar viena lietuvių grupė. Įpusėjus kopimui supratome, kad išėjome pernelyg vėlai. Kopiant į tokią viršūnę reikia jos link pajudėti jau 5 val. ryto, o mes išėjome bent porą valandų vėliau.

Buvo jau 12 val., o mes dar nebuvome pasiekę viršūnės. Mūsų grupė ėjo pirmoji, žvalgėme kelią ir supratome, kad iki keteros, vedančios į čia pat esančią viršūnę, mums dar teks kabinti mažiausiai vieną 50 metrų ilgio virvę. Kol visi ja pakils ant keteros, užtruks kelias valandas. Tokiu atveju leistis žemyn pavojingu šlaitu gali tekti jau tamsiu paros metu, o tai pavojinga.

Dangų traukė debesys. Kažkas prisiminė ir gelbėtojų perspėjimą, kad šis kalnas kažkodėl traukia žaibus. Gal uolienose yra kažkokių metalų, nes kai tik žaibuoja, ugningas kamuolys būtinai trenkia į šį kalną. Nuo šio kalno šlaito žaibas jau yra nušlavęs ne vieną alpinistų grupę.

Nutarėme leistis nepasiekę viršūnės. Iki jos pritrūko gal šimto metrų. Nuo Lelverio viršukalnės buvo galima nusileisti ir ant M.K.Čiurlionio vardu pavadintos perėjos. Visą kelią leidomės virvėmis, vienas nukabindami, o kitas kabindami žemiau, ir taip iki pat apačios. Paskutinieji nusileido jau naktį.

Naktys Kaukazo kalnuose nebuvo šaltos. Naktimis termometras rodydavo apie nulį.

Žygio metu dar įkopėme į kelias perėjas. Vaizdas nuo jų dažnai atsiverdavo į Gruzijos pusę, kur leistis buvo draudžiama.

Nusileidome į bazinę stovyklą, o kitą dieną autobusiuku nuvykome į Nalčiko miestą. Keistenybių patyrėme šiame mieste ieškodami pinigų keityklų.

Paklausti, kur yra bankai ar bent pinigų keitykla, žmonės rodydavo ranka į vieną pusę, tačiau ilgai vaikščioję ten nieko panašaus mes nerasdavome. Kai kelis kartus apėjome tą patį rajoną, supratome, kad žmonių rodytas bankas tėra gatvių susikirtimo kampe sėdintis vertelga ir keičiantis dolerius į rublius arba atvirkščiai.

Nepatikima? Nenori - nekeisk. Bankų šiame mieste, atrodo, visai nėra, o už dolerius nieko nenusipirksi net ir turguje.