Įstojo iškart į antrą kursą
Studijos, už kurias buvo sumokėta, šiame universitete Rasai - neįkainojama dovana ir galbūt tiesiausias kelias į būsimą sėkmę. Konkursas į vieną geriausių šiuolaikinių scenos menų mokyklų net didesnis nei į patį Oksfordą - į 220 vietų įsisprausti nori daugiau kaip 4000 jaunų žmonių. Studijavusi (ne studentavusi) metus Rasa buvo priimta iškart į antrą bakalauro kursą. To nepavyko pasiekti nė vienam jos buvusiam bendrakursiui.
„Mano studijos buvo daugiau profesinės. Po jų galima stoti į bakalaurą. Dauguma kurso draugų stojo, bet labai daug nepateko, o tokių, kurie patektų į antrą kursą, daugiau nebuvo. Tik aš viena. Taigi manau, kad jei jau pasitaikė toks šansas, reikia pasinaudoti“, - MUMS sakė Rasa. Juolab kad dveji studijų metai gali padėti visapusiškiau subręsti ir atsiskleisti muzikos bei pramogų pasaulyje.
Muzikiniai jos planai Lietuvoje kol kas neaiškūs. Sudėtinga, kai kartu koncertuojanti grupė kartu krautis lagaminų neketina, tad Rasa MUMS atskleidžia norinti sukurti savo grupę Liverpulyje. Tačiau taip pat turi planų atsisiųsti kolegas į Angliją, jei ten bus koks nors koncertas. Be to, į Lietuvą kelių neužželdins - ketina atvažiuoti dažnai ir dar iki Kalėdų.
Ieškos darbo
MES palaikome Rasos užsidegimą ir ryžtą - įgytų žinių ant pečių nenešios. Bet kaip tikri lietuviai susimąstėme ir paklausėme, iš kieno kišenės šįkart ji mokės už studijas. Vis dėlto ne pusę grūdo, o visus 3070 svarų per metus jos kainuoja. Rasai pinigai nukris ne iš „Dangaus“, ne iš tėvų ir ne iš kokio nors turtingo draugo sąskaitos, o iš Anglijos banko. Mergina užpildė dokumentus paskolai gauti, o kasdienei duonai teks užsidirbti pačiai.
Tiesa, paskolą Rasai reikės pradėti atiduoti tik tada, kai uždirbs ne mažiau nei 15 000 svarų per metus. Ji tik šypteli, kad to tikriausiai negreit sulauks. O štai už būstą - kambarį studentų bendrabutyje - kas savaitę teks pakloti maždaug 60 svarų. Praėjusius metus mergina gyveno studentų name, kuris suskirstytas į butus. Šešių kambarių butu ji dalijosi su kitomis penkiomis studentėmis, o šiemet turės atskirą kambariuką. „Vieną kambarį su vieneriomis durimis“, - patikslina Rasa.
Atvykusi į Liverpulį ji iškart pradės ieškoti darbo. Paklausta, kokio darbo norėtų, MUMS Rasa atsako lakoniškai: „Bet kokio - su muzika susijusio ar ne su muzika. Svarbu, kad pinigų būtų, nes reikės iškart mokėti už kambarį“.
Duonos ir skilandžių nesiveš
Didelių išleistuvių su silkėmis, šakočiais ir linkėjimais Rasa neplanuoja. Su draugų kompanija atsisveikino pamažu - tai su vienais, tai su kitais, pasisvečiavo pas tėvus. Visi nujautė, kad Rasa išvyks, tad niekam didelės staigmenos nebuvo. Teliko susikrauti lagaminus.
Tiesa, MUMS Rasa tvirtino, kad juose lietuviškų gėrybių - midaus butelaičių, juodos duonos kepalų, skilandžių, šprotų, grybukų ir net šokoladinių sūrelių - nerastume. Būsimiems bendrakursiams suvenyrų irgi neveš. Sako, nėra dovanų bobutė, o lietuviško maisto irgi nereikia.
Na, jei ne lauktuvėmis, tai gal balsu pradžiugins savo kitataučius kolegas. Mokslo metų pradžioje apie dvi savaites institute vyksta savotiškos „cementovkės“ - vakarėliai, skirti susipažinti studentams ir dėstytojams. Savame nedideliame bare vyksta atviri vakarai - kas kaip nori, tas taip dainuoja, šoka ar kitaip linksminasi. MES tik tyliai pagalvojome, kad taip pradėti studijų irgi vyktume su beprotiškai fantastiška šypsena ir entuziazmu.
Su Rasa atsisveikino Agnė Klimčiauskaitė