Padaryta be emocijų, ramiai, tarsi vykdant kieno nors primestą įpareigojimą dėl pliusiuko. Tarsi nieko ypatinga ir neatsitiko. Ar atsitiko? Gal iš tiesų nieko neatsitiko?
Sprendžiant iš konservatorių prezidiumo narių pareiškimo tono, konservatoriai ir nemano, kad priėmė istorinį sprendimą, pakabinantį G.Kirkilo ministrų kabinetą ore. Tiesiog ir anksčiau tos paramos beveik nebuvo. Nebuvo tiktai trukdymo.
Ar dabar konservatoriai jau, kaip ir dera tikrai opozicijai, organizuos visokius spąstus Vyriausybei? Apskritai ar tai nereiškia G.Kirkilo Vyriausybės žlugimo? Ar sulauks G.Kirkilo Vyriausybė Kalėdų, kai neturėdama palaikymo neturės galimybių patvirtinti kitų metų valstybės biudžeto?
Visko gali būti, nors atrodo, kad patys konservatoriai nei taip mano, nei to labai trokšta. Tėvynės sąjungos prezidiumas, pareikšdamas, jog nutraukia paramą mažumos Vyriausybei, taip ramiai, tarsi kalbėtų apie tolimos jiems valstybės reikalus, konstatavo, jog „šiandieninėje situacijoje susidaro vaizdas, kad valdančioji koalicija gali rasti ir kitų partijų paramos“.
Kitaip sakant, patys konservatoriai nė neslepia, kad jie norėtų, kad G.Kirkilo kabinetas tęstų veiklą toliau iki pat Seimo rinkimų kitų metų rudenį. Pasitraukę į tikrą opoziciją konservatoriai bandys ten ramiai rinktis taškus prieš rinkimus.
Žodžiu, konservatorių veiksmas nutraukiant paramą Vyriausybei reiškia tik tai, kad Tėvynės sąjunga praėjusį penktadienį pradėjo Seimo rinkimų kampaniją.
Konservatorių strypo ištraukimas iš G.Kirkilo vežėčių gerokai sureikšmino Darbo partijos vaidmenį.
Iki šiol galėjusi mosuoti tik juokinga politinio bėglio šešiaake, po konservatorių pareiškimo Darbo partija gauna į rankas tikrą tūzą – ar šiaip suksi, ar kitaip, mažumos Vyriausybei paramos reikės, o suteikti realią paramą jai dabar gali tik „darbininkai“. Taigi vienaip ar kitaip, bet G.Kirkilas turės nukelti skrybėlę prieš apšiurusią Darbo partijos vitriną.
Ne tik todėl, kad Seimo rudens sesijai Vyriausybė jau pateikė porą šimtų įstatymų projektų, iš jų net 13 prašo svarstyti neatidėliojant.
Šioje srityje mažai kas pasikeis. Ir iki šiol mažumos Vyriausybės prašymai Seimo pritarimo dažniausiai nesulaukdavo, o kartais Seimas pasielgdavo priešingai, nei prašydavo premjeras. Geriausiai tai buvo matyti, kai Seimas priėmė nutarimą didinti valdininkų ir biudžetininkų algas. Į Vyriausybės argumentus buvo tiesiog nekreipiama dėmesio.
Nepriėmus vieno ar kito įstatymo Vyriausybė išgyvens. Ne paslaptis, kad apskritai kone dėl kiekvieno įstatymo šiame Seime susidaro vis nauja dauguma.
Bet vienas įstatymas yra toks, kurio nepriimti jokia Vyriausybė negali sau leisti. Seimas netrukus pradės svarstyti valstybės biudžeto įstatymą. Jei visos dabar opozicijoje esančios partijos, įskaitant konservatorius, balsuos prieš, biudžeto projektas bus atmestas.
Be abejo, kurį laiką Vyriausybė gali išgyventi ir be biudžeto. Tokių atvejų būna.
Netgi galima teigti, jog Vyriausybei būtų parankiau, kad biudžetas kurį laiką nebūtų priimtas.
Tuomet valstybė gyventų pagal senojo biudžeto parametrus, o tai reikštų, jog nereikėtų didinti valdininkams algų tokiu mastu, kaip nusprendė Seimas.
Kita vertus, visi supranta, jog tai būtų tik laikinas džiaugsmas. Biudžeto įstatymas yra lakmuso popierėlis G.Kirkilo Vyriausybei. Priims jį Seimas, Vyriausybė nežlugs iki eilinių Seimo rinkimų. Nepriims, Vyriausybė grius.
Tačiau Vyriausybės griūtis faktiškai reikštų ir šios kadencijos Seimo griūtį, nes vargu ar įmanoma jame būtų sudaryti dar vieną ministrų kabinetą. Būtent tai yra didžiausia G.Kirkilo išlikimo valdžioje garantija.
Bet neveiksni Vyriausybė reiškia, kad viskas toliau pamažu pūva, korupcija didėja, reformos numarinamos. Darbo partijos pasirodymas puvimą padaro tik dar labiau matomą.
Kokia išeitis?
Pirmalaikiai rinkimai. Šios kadencijos Seimas seniai morališkai atgyvenęs, diskreditavęs save tiek, kad to gero užtektų penkiems būsimiems seimams.
Tiesa, nėra ko tikėtis, kad naujasis Seimas kuo nors labai skirsis nuo šio. Tačiau tai būtų gana efektyvus priminimas būsimosioms seimų kartoms, kad net ir kvailiojimas įstatymo vardu turi laiko ribas.
Didžiausia kliūtis: niekas šiame Seime nenori mirti – pasileisti pirma nustatyto termino. Rūgti ir pūti jiems vis tiek geriau nei nebūti.