Šią savaitę į rudens sesiją susirinkę parlamentarai vėl turėtų atversti ir buvusio savanorio Juro Abromavičiaus žūties aplinkybių bylą.
Speciali Seimo tyrimo komisija neįstengė baigti savo darbo per praėjusį politinį sezoną, nors buvo apklausta daugybė liudytojų, išnagrinėta šūsnys dokumentų.
„Ne tuos žmones Seimo komisija apklausinėja. Reikia viską pradėti nuo apačios“, – „Lietuvos rytui“ pareiškė buvęs Kauno rajono Babtų policijos nuovados apylinkės inspektorius 47 metų Romualdas Raila.
Septintus metus policijos sistemoje nebedirbantis kaunietis teigė 1993-iaisiais ne kartą jautęsis tarsi pokario metais – galėjęs būti nušautas be įsakymo, išduotas ar įduotas kaimyno.
* * *
- 1993 metais jūs gyvenote ir dirbote Babtuose, kur savanorių kuopai vadovavo Alvydas Pangonis. Jūs gerai pažįstate šį žmogų, kuris liudydamas Seimo komisijai palaikė meluojantį lauko kariuomenės vadą brigados generolą Arvydą Pocių ir juodino nužudytąjį J.Abromavičių, – pokalbį su R.Raila pradėjo „Lietuvos rytas“.
- Ir anksčiau, ir dabar manau, kad 1993-iaisiais visi procesai vyko su dešiniųjų politikų palaiminimu.
A.Pangonis visą tiesą nusineš į kapus, nors galėtų daug papasakoti.
Jis kartą jau buvo suvedžiotas, tačiau iš to nepasimokė.
Pakaunės savanorių maištas, mano nuomone, buvo akivaizdus ruošimasis perversmui.
Jeigu tuo metu būtų eita versti Algirdo Brazausko, sunku net įsivaizduoti, kiek kraujo galėjo būti pralieta.
Ne Jonas Maskvytis, o A.Pangonis buvo pats didžiausias vadas miške. Gal todėl jis, o ne J.Maskvytis vyko susitikti su Vytautu Landsbergiu.
Jei reikėtų kariauti, A.Pangonis eitų iki galo. Tai nagingas, išprusęs vyras, tačiau ne į tas rankas patekęs.
- Tuometės Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Babtų kuopos vadu A.Pangonis tapo 1992-aisiais.
Gal galėtumėte prisiminti, ką tuo metu veikė kuopa, kaip gyveno savanoriai?
- Jie buvo įsikūrę Babtų sodininkystės ir daržininkystės instituto rūsyje. Ten ir kuopos ginklus laikė.
Mes, policija, turėjome ginklus kontroliuoti, bet A.Pangonis man leisdavo tiktai pasirašyti, kad tikrinau ginkluotę. Neva jis turi tokį savo štabo nurodymą.
Bandžiau tai aiškintis su Kauno rajono policijos komisariato vadovybe, tačiau buvo pasakyta, kad mažiau į jų reikalus turėčiau kištis.
Savanoriai miestelyje nevengė rodytis ginkluoti – budėdavo netgi ten, kur nereikėdavo.
Jie atvirai kalbėjo, kad policija nesusitvarko su keliamomis užduotimis, ir net bandė perimti mūsų funkcijas.
Kai mano kolega surašė protokolus keliems neblaiviems savanoriams, šie pasiryžo jį patį žūtbūt demaskuoti.
Savanoriai su ginklais elgėsi labai neatsargiai.
Kartą man buvo liepta išsiaiškinti, ar nebuvo šaudyta iš A.Pangonio automato.
Paskambinęs jam išgirdau, jog ginklas kabo buto prieškambaryje – man tereikia paprašyti savanorio žmonos, kad tą ginklą parodytų.
- Kaip tokią dvivaldystę vertino gyventojai?
- Ne policija, o savanoriai tuo metu buvo padėties šeimininkai.
Žmonės iš tikrųjų kartais kviesdavosi į pagalbą savanorius. Dėl įstatymų netobulumo, anarchijos, kuri oficialiai buvo vadinama demokratija, gyventojai savanoriams patikėdavo net šeimyninius konfliktus spręsti.
Tuo metu nusikaltėliai dažnai braudavosi į prekybininkų kioskus – išdauždavo langą, o per jį į vidų įlipdavo jiems talkinantis vaikigalis.
A.Pangonis su Albinu Bartkevičiumi kartą vijosi ir apšaudė tokių vagių automobilį.
Iš pradžių savanoriai šaudė į padangas, o paskui į bagažinę ir pataikė nepilnamečiui į nugarą.
Tuo metu buvo įtariama, kad šovė būtent A.Pangonis, tačiau jis tai neigė.
Savanoriai nuo vagišių saugojo ir instituto darbuotojų sodus.
Kartą, kai iš Vacio Grigalio, jam užmigus, buvo pavogtas karabinas, savanoriai ėmėsi savo tyrimo ir, kalbama, smarkiai sumušė įtariamą nepilnametį.
- Ką veikė policija savanorių maišto metu? Ar žinojote, kas iš jūsų pažįstamų išėjo į miškus?
- Išgirdęs, kad J.Maskvytis su keliais vyrais išėjo į mišką, pastebėjau, jog ir Babtuose trūksta nemažai mano pažįstamų savanorių. Supratau, kad ir jie ten.
Tačiau sodyba, kurioje buvo įsikūrę maištininkai, buvo ne mano teritorijoje.
Ten patekau tik po to, kai buvo nušauta šešiolikmetė Žaneta Sadauskaitė.
Po šio nusikaltimo mus nusiuntė į mišką kartu su „Aro“ pareigūnais. Parą saugojome įvykio vietą.
Per tą laiką prisiklausėme įvairių vietos gyventojų kalbų apie tai, kas vyko maištininkų buveinėje.
Žmonės pasakojo, kad ta mergaitė galėjo būti nušauta bandant ją inauguruoti – esą naujokai būdavo išbandomi šaunant į obuolį, padėtą ant jų galvos.
Gyventojai guodėsi bijodavę eiti į ganyklas prie gyvulių – kad kulkos iš miško neatskrietų.
Sukrėtė ir tai, ką pamačiau sodybos viduje – sušaudytos sienos, dešimtys tuščių degtinės butelių.
- Buvote daugeliui savanorių pažįstamas žmogus. Tai padėjo ar apsunkino jūsų darbą?
- Kai A.Pangonis su kitais Babtų savanoriais sugrįžo iš miško, ir man teko patirti, kokie neprognozuojami buvo tie ginkluoti vyrai.
Vieną naktį paskambinęs komisaras Romualdas Rutkauskas pranešė, kad Babtuose apšaudytas automobilis ir sužalotas žmogus, ir liepė vykti į įvykio vietą.
Ten pat buvo pasiųsti dar keli ginkluoti policininkai.
Apėjęs miestelį radau tik prie bažnyčios gulintį girtuoklį, todėl nuvykau prie savanorių būstinės.
Nežinojau, kad šie buvo kovinės parengties – buvo užėmę pozicijas net ant stogo.
Mane akimirksniu nuginklavo, liepė stotis prie automobilio ir padėti rankas ant jo.
Užtaisė savo ginklus. Po to paklausė, ar iš baimės nepridariau į kelnes, ir nuvedė pas A.Pangonį.
„Alvydai, kas darosi?“ – pasiteiravau, o vietoj atsakymo išgirdau priekaištą, kad tada, kai savanoriai kovoja, aš su žmona lovoje guliu.
Įsivaizduoju, kas manęs būtų laukę, jei tą naktį policija būtų apšaudžiusi iš miškų grįžtančius savanorius.
Būtų nepadėję netgi ir tai, kad daugelis jų buvo mano kaimynai.
Keista buvo ir tai, kad aiškintis su iki dantų ginkluotais savanoriais buvau pasiųstas aš, apylinkės inspektorius, o ne rimtos policijos pajėgos.
- Teigiama, kad savanoriai tuomet buvo suskilę, žmonės irgi pasidaliję į kelias stovyklas.
Ar tada supratote, kas vyksta, nors policijos pareigūnams oficialiai ir nebuvo leidžiama veltis į politiką?
- Tą kartą, kai aš paskambinau komisarui R.Rutkauskui dėl to, jog man neleidžiama apžiūrėti apšaudyto automobilio, telefono ragelį perėmė A.Pangonis.
Tarp vyrų įvyko labai nemalonus pokalbis.
Komisaras grasino apie A.Pangonio elgesį pranešti Kauno savanorių vadui J.Abromavičiui.
Tačiau A.Pangonis pasakė, kad J.Abromavičius jau nėra vadas, o kai kam ar jam (J.Abromavičiui. – Red.), tiksliai neprisimenu, ateityje bus dar liūdniau.
Po šio pokalbio bandžiau aiškintis, kodėl vyrai grįžo iš miško. Tada A.Pangonis ėmė šaukti: „Išdavikai! Išdavikai!“ Bailys paskutinis. Viskas buvo paruošta. Tris kartus važiavau“.
Bailiu jis pavadino V.Landsbergį. Supratau, kad susitikti su šiuo politiku kuopos vadas važiavo tris kartus.
A.Pangonis ir anksčiau privačiuose pokalbiuose man sakydavo: tegul tik rusai išvažiuoja – padarysime tvarką. Ir kiti savanoriai atvirai kalbėdavo: „Gers žemė dar komunistų kraują“.