Kas, be „Al Qaeda“ bei Irano, sugebėjo taip atkakliai pasipriešinti galingiausiai pasaulyje geopolitinei mašinai?
Tiksliau, kokioje pelkėje ji sugebėjo taip įklimpti ir iš jos klampoti ne tik viešais veiksmais, bet greičiausiai ir užkulisiniu spaudimu? Tai – lietuviškasis demokratinis feodalizmas. Iki šiol klusni ir tyki dėdės Seimo freilina jį turėjo gerokai nustebinti – staiga užsispyrė ir nė krust. O kaipgi kitaip – juk įsibrauta į švenčiausiąją šiai būtybei vietą – statybų aikštelę. Ir dar pavadintą karaliaus Mindaugo vardu.
Guvūs, mieste, apskrityje bei apskrities ir savivaldybės koridoriuose ne vieną projektą sėkmingai prasukę verslininkai, supratingi valdininkai, kylančios sienos. O tas, kas turi byrėti, byra ten, kur reikia, – įprasta idilė. Ir še tau – iš pradžių žydų kaulai, po to ir gyvi žydai su virgulėmis, už jų – amerikiečiai. Niekas nebegali padėti.
Ir štai finalas. Pats premjeras bei užsienio reikalų ministras, be abejonės, draskomi vidinių prieštaravimų, priversti duoti įsakymus griauti. Ir dar pagrasinti tamsiąja visiems, kurie suraitė visus reikalingus parašus. O pačiam premjerui dar tenka neigti baisius prasimanymus, kad šios statybos kaip nors miglotai susijusios ir su jo artimaisiais.
O gal tai dar tik pusfinalis? Nagi, pasakykite, kaip dabar atgal atsukti ne tiktai laiką, bet ir visus skaitiklius?
Bet kokiu atveju karaliaus Mindaugo ir žydų vėlių kovos istorija – labai pamokoma ir prašyte prašosi išvadų, siekiančių kur kas toliau už konkrečias šios istorijos peripetijas. O šios išvados paprastos ir toli gražu ne džiuginančios: Lietuvos valdžią, kurios tikroji struktūra ir pobūdis tarsi vandens laše atsispindi Vilniaus apskrityje klestinčiame statybų versle, pasirodo, sunku įveikti net ir Jungtinių Valstijų diplomatijai. Arba – tik ši jėga mūsiškius ir tegali įveikti.
Ką gi, nors tiek. Bent užjūrio svečiai nors kartais atsiduria prie tos fronto linijos, kur ne vienu atveju turėjo ir turėtų stovėti vietos gyventojai.
O čia dar tarptautinė organizacija „Freedom House“ ir asmeniniu Lietuvos valdžios priešu rizikuojantis tapti žurnalas „The Economist“ paskelbė, jog pagal visus demokratijos rodiklius vėl čiuožiame žemyn. Suprantama, viena priežasčių ir pagrindinių rodiklių – gilus pilietinis letargas.
Šį kartą galėtų pasipiktinti ne tik valdžia. Kaipgi taip?
Juk pastaraisiais metais apstu ženklų, kad visuomenės pilietinis aktyvumas nors ir pamažu, bet auga. Nors rinkimuose dalyvauja vis mažiau žmonių, vis daugiau jų vis dažniau kimba į atlapus įvairiausio plauko aukščiau stovintiems. Piketai, teismai ir net mitingai – jau įprastas vaizdas, kurį kone kasdien galima matyti pro kone visų valdžios įstaigų langus.
Dauginasi ir įvairios visuomeninės organizacijos, rengiančios akcijas, kurių metu ragina visus kovoti už savo teises.
Galbūt pagaliau pradeda veikti senas kaip pasaulis veiksmo ir atoveikio dėsnis? Įsitvirtinanti socialinė diferenciacija, auganti valdžios ir privilegijuotųjų sluoksnių izoliacija bei agresyvumas pamažu skatina ir atsakomąją reakciją. Tai teisinga ir teisėta. Bet...
Pažvelkime, kas devyniais atvejais iš dešimties skatina čiupti tautietį plakatą ir veržtis į valdžios prieangį. Pirmiausia – žemė, žemė ir dar kartą žemė, antra – per mažas atlyginimas, trečia – kaimynystėje planuojamas įkurti kalėjimas ar narkomanų reabilitacijos klinika, ketvirta – kaimynystėje kuriamas sąvartynas.
O ant vieno piketo plakato kartą buvo užrašyta: „Bent netrukdykite mums gyventi“.
Vis dar gajus įsitikinimas, esą nuo dirginimo aktyvėjantys nervų galiukai galų gale pažadins ir visą nervų sistemą. Įsidrąsinęs ginti savo kiemą pilietis ims dairytis ir per tvorą – stos ginti ne tik savo privataus intereso, bet ir bendrųjų.
Tiek pasaulio, tiek Lietuvos patirtis ir net mūsų įstatymai liudija, kad tokia teorija – klaidinga. Vis dažniau pasitaikantis nirtulingas savojo kiemo gynimas greičiausiai liudija ne artėjančią visuotinę pažangą pilietinio solidarumo link, o tolesnį visuomenės skaidymąsi. Taip pat žada daugiau socialinės įtampos ir konfliktų, kuriais lengva manipuliuoti turintiems galią.
Taigi didžiąją laiko dalį sėkmingai ir nekliudomai ūkininkaujantiems lietuvių feodalams kol kas reikia baimintis tik vieno – kur nors netyčia neužlipti ant žydų kaulų.